Джон Гришэм - Bylininkai

— Kol kas ne.

— Taip netgi geriau. Daug skausmo ir kančių. Nepamiršk jo pasižymėti. Šį reikalą patyrinėsiu vėliau.

Ponia Gibson linktelėjo, tarsi vargšelis jau būtų pasirašęs reikiamus dokumentus ir tapęs nauju klientu. Aišku, sužeistasis jų nesisamdys. „Finliui & Figui“ retai kada pasisekdavo pirmiems nukakti į nelaimės vietą. Labai tikėtina, kad krautuvo vairuotojo žmoną jau persekiojo agresyvesni juristai, o tarp jų, kaip žinoma, pasitaikydavo siūlančių grynuosius ir kitokias gėrybes, kad tik prisiviliotų nukentėjusiojo šeimą.

Oskaras, kuriam geros naujienos pakėlė ūpą, priėjo prie stalo.

— Labas rytas.

— Sveikas, Oskarai, — atsiliepė Volis.

— Kas nors iš mūsų klientų pateko į nekrologų skiltį?

— Iki jų dar nenusigavau.

— Pirmiausia turėtum žiūrėti nekrologus.

— Ačiū, Oskarai. Ar turėsi daugiau patarimų, kaip skaityti laikraštį?

Vyresnysis partneris jau pėdino šalin.

— Kokia šiandieninė mano dienotvarkė? — per petį kreipėsi į ponią Gibson.

— Įprasta. Skyrybos ir girtuokliai.

— Skyrybos ir girtuokliai, — žygiuodamas į savo kabinetą panosėje sumurmėjo Oskaras. — O man reikėtų rimtos autoavarijos. — Jis pasikabino apsiaustą iš kitos durų pusės, nuleido skėtį į stovą prie rašomojo stalo ir iš lagaminėlio ėmė traukti daiktus. Po minutės greta išdygo laikraštį laikantis Volis.

— Ar tau ką nors sako Česterio Marino pavardė? Nekrologas. Penkiasdešimt septynerių, turėjo žmoną, vaikų, anūkų. Mirties priežastis nenurodyta.

Oskaras gremžtelėjo žilus, trumpai kirptus savo plaukus.

— Galbūt. Tikriausiai pildėme jo testamentą.

— Velionis pašarvotas „Van Izelio & Sūnų“ salėje. Šiandieną vyks šermenys, rytoj — laidotuvės. Pašniukštinėsiu, kas jam nutiko. Jeigu Marinas yra vienas iš mūsiškių, gal norėsi pasiųsti gėlių?

— Iš pradžių išsiaiškink turto dydį.

— Teisingai. — Volis rankoje tebegniaužė laikraštį. — Žinai, padėtis dėl elektrošokų tapo nebevaldoma. Farus iš Džolieto apkaltino, kad jie elektra pakratė septyniasdešimtmetį, kuris užsuko į „Walmart“ nupirkti vaistų nuo peršalimo sergančiam anūkui. Kai jis paprašė sudafedo, vaistininkas nusprendė, jog senukas naudos prekę metamfetaminui gaminti, todėl būdamas geras pilietis iškvietė policiją. Paaiškėjo, kad visi farai apsiginklavę naujutėlaičiais elektrošokais, taigi tie penki klounai sustabdė senolį automobilių aikštelėje ir pačirškino jam strėngalį. Aukos būklė kritiška.

— Voli, tau vėl knieti imtis ieškinių dėl elektrošoko naudojimo?

— Taip, po velnių. Čia puikios bylos, Oskarai. Mums praverstų kelios.

Oskaras prisėdo ir sunkiai atsiduso.

— Taigi šią savaitę tau parūpo elektrošokai. Aną savaitę domėjaisi sauskelnių sukeltais bėrimais — degei noru paduoti į teismą „Pampers“ gamintojus, nes dėl jų sauskelnių išbėrė kelis tūkstančius kūdikių. Praėjusį mėnesį visą dėmesį buvai sutelkęs į kiniškas gipskartonio plokštes.

— Dėl gipskartonio plokščių pareikštas kolektyvinis ieškinys ir atsakovai jau sumokėjo keturis milijardus žalių.

— Taip, bet mes negavome nė cento.

— Čia ir esmė, Oskarai. Privalome rimtai užsiimti kolektyvinės žalos bylomis. Štai kur slypi tikri pinigai. Mokesčių pavidalu milijonus mokėtų kompanijos, kurių pajamos siekia milijardus.

Durys buvo praviros, tad Rošelė girdėjo kiekvieną žodį, tiesa, pokalbiai šia tema nuolat kartojosi ir jau spėjo mažumėlę išsikvėpti.

Volis prašneko garsiau:

— Galėtume susiorganizuoti porą panašių bylų, užmegzti ryšį su kolektyvinių žalų specialistais, tada atsipūtą palauktume, kol profesionalai sutvarkys reikalus, atriektume jiems dalį pelno ir patys susišluotume maišą šlamančiųjų. Čia lengvas uždarbis, Oskarai.

— O kaipgi išbėrimai?

— Na, gerai, jie neišdegė. Bet elektrošokai atstoja aukso kasyklas.

— Dar vienas, Voli?

— Aha, aš tau įrodysiu.

— Taip ir padaryk.

Nusitašėlis baro gale šiek tiek atsigavo ir dabar sėdėjo pakėlęs galvą, truputį prasimerkęs. Abneris klientui įteikė kavos puodelį, pats maldamas liežuviu, bergždžiai mėgindamas žmogų įtikinti, kad jam metas keliauti. Kažin koks paauglys šlavė grindis, tvarkė staliukus ir stumdė kėdės. Mažoji užeiga rodė gyvybės ženklus.

Deividas, kurio protą temdė degtinė, žiopsojo į savo atspindį veidrodyje ir bandė objektyviai įvertinti padėtį, bet visos pastangos nuėjo perniek. Vieną akimirką jis džiūgavo ir didžiavosi tuo, kaip įžūliai paspruko iš „Rogano Rotbergo“ mirtininkų rikiuotės. Kitą persigąsdavo dėl žmonos, šeimos, ateities. Svaigalai suteikė drąsos, todėl Deividas nutarė gerti toliau.

Vėl suvibravo telefonas. Iš biuro skambino Lana.

— Alio, — tyliai pratarė jis.

— Deividai, kur tu?

— Ką tik baigiau pusryčiauti.

— Iš balso spėju, kad tau kažkas atsitiko. Kaip jautiesi?

— Puikiai. Puikiai.

Pauzė.

— Tu geri?

— Žinoma, ne. Dar tik pusė dešimtos.

— Tiek to. Klausyk, buvo užsukęs Rojus Bartonas. Jis apimtas įniršio. Svaidosi grasinimais. Iki šiol nesu girdėjusi jo taip šnekant.

— Tegu Rojus pabučiuoja mano subinę.

— Nesupratau?

— Supratai. Tegu Rojus pabučiuoja man į subinę.

— Deividai, tu netekai galvos. Vadinas, man nemelavo. Tau pairo nervai. Nesistebiu. Nujaučiau... žinojau, ko tikėtis.

— Viskas man gerai.

— Nieko panašaus. Tu girtas ir palūžęs.

— Na, gal ir girtas, bet...

— Rodos, vėl girdžiu Rojų Bartoną. Ką jam pasakyti?

— Kad pabučiuotų mano subinę.

— Deividai, gal pats ir perduotum savo pasiūlymą? Juk turi telefoną. Paskambink ponui Bartonui.

Ji nutraukė ryšį.

Užsimanęs išgirsti naujausią informaciją, prie jo prisigretino Abneris. Medinį baro paviršių šluostė trečią ar ketvirtą kartą, bent jau nuo tada, kai Deividas čia įsitaisė.

— Vėl kontora, — pranešė teisininkas, ir barmenas suraukė antakius, tarsi žinia būtų nemaloni visiems aplinkui. — Anksčiau minėtas Rojus Bartonas manęs ieško, kelia triukšmą. O, kaip norėčiau pavirsti muse ir stebėti sceną atsitūpęs ant sienos. Tikiuosi, jį nutrenks apopleksija.

Abneris prisislinko arčiau.

— Ei, aš nenugirdau tavo vardo.

— Deividas Zinkas.

— Malonu susipažinti. Žinai, ką tik prisistatė virėjas. Gal ko užkąsi? Atnešti riebalais pertekusį patiekalą? Skrudintų bulvyčių, svogūnų žiedelių, storą mėsainį?

— Pageidaučiau dvigubą svogūnų žiedelių porciją ir didelį kečupo butelį.

— Šaunuolis.

Abneris pranyko. Deividas ištuštino paskutinės „Kruvinosios Merės“ taurę ir nuėjo paieškoti tualeto. Grįžęs atsisėdo savo vietoje, pažiūrėjo, kiek dabar valandų — rodė 9.28 — ir ėmė laukti maisto. Iš virtuvės jau sklido aliejuje čirškančių žiedelių kvapas. Toli dešinėje kiurksojo nusilakęs tipas, kuris sriuobė kavą ir stengėsi nesumerkti akių. Paauglys tebemosikavo šluota ir ant grindų statė kėdes.

Ant baro suskato vibruoti telefonas. Ekrane buvo matyti, kad užmegzti ryšį bando žmona. Deividas nė nesiruošė atsakyti. Kai aparatas nurimo, jis minutėlę luktelėjo ir pasitikrino balso paštą. Helenos pranešimas patvirtino jo lūkesčius: „Deividai, iš tavo biuro skambino du sykius. Kur tu? Ką veiki? Visi labai sunerimę. Tau nieko neatsitiko? Susisiek su manimi, kai tik galėsi.“

Helena krimto doktorantūros mokslus Šiaurės Vakarų universitete, ir šįryt, kai 6.45 jis atsisveikino su savo antrąja puse, toji tebegulėjo po apklotais. Vakar Deividas parsigavo namo 22.05, jiedu priešais televizorių suvalgė lazanijos likučius ir jis užmigo ant sofos. Sutuoktinė buvo dvejais metais vyresnė ir troško vaiko, tačiau dėl vyrą kamuojančio nuolatinio nuovargio tikimybė pastoti nenumaldomai menkėjo. Kol kas ji siekė tapti meno istorijos daktare ir palengva studijavo.