Джон Гришэм - Bylininkai

Devyniasdešimt ketvirtą pasiekė tiktai trise — Deividas, Elas ir stambi moteriškė, už akių vadinama Svirdule. Maloniai sužvangėjo skambutis, tyliai prasidarė durys ir Svirdulė nulingavo per slenkstį. Elas žengė pavymui. Deividas liko vietoje — tiesiog neprisivertė pakrutėti. Praėjo kelios sekundės. Dirstelėjęs per petį, kolega paragino:

— Čia mūsų aukštas. Eikš.

Užuot atsiliepęs, Deividas tik stebeilijosi tuščiu, bereikšmiu žvilgsniu nelyginant žmogus iš kito pasaulio. Durys ėmė vertis ir Elas įspraudė į tarpą lagaminą.

— Ar tu gerai jautiesi? — paklausė.

— Žinoma, — suburbėjo Deividas ir vargais negalais pasislinko pirmyn.

Skambutis vėl dzingtelėjo ir durys atsidarydamos nuslydo į šoną. Jis išniro iš kabinos, dirgliai apsižvalgė tarsi pirmą kartą matydamas šią vietą. Nors nuo tada, kai paskutinį sykį išėjo iš biuro, tebuvo prabėgusios dešimt valandų.

— Atrodai pablyškęs, — tarė Elas.

Deividui sukosi galva. Jis girdėjo bendradarbio balsą, bet neįstengė įsisąmoninti žodžių prasmės. Sutrikusi, lyg autoavariją stebinti Svirdulė išpūtė akis. Liftas vėl zvimbtelėjo, šįsyk kiek kitaip, ir tarpduris ėmė siaurėti. Elas kažką pasakė, netgi ištiesė ranką tartum norėdamas pagelbėti. Deividas staiga apsigręžė, švininės kojos atgijo ir, prieš užsitrenkiant durims, jis stačia galva nėrė į kabiną.

Liftui pajudėjus žemyn, Deividas prajuko. Galva liovėsi svaigusi, pykinimas atslūgo. Joks sunkumas krūtinės nebeslėgė. Jis ryžosi imtis veiksmų! Išsivaduoti iš vergovės „Rogano Rotbergo“ firmoje, atsisveikinti su savo košmaru. Jis, Deividas Zinkas, vienintelis iš tūkstančių nelaimingų, centrinės Čikagos dangoraižiuose prakaituojančių bendradarbių ir jaunesniųjų partnerių, šį apsiniaukusį rytą rado savyje drąsos pasitraukti. Dabar, plačiai išsišiepęs, tuščioje kabinoje įsitaisęs ant grindų, spitrijosi į ryškiai raudonus, aukštus žyminčius, atbuline eiga tvyksinčius skaičius ir mėgino surikiuoti mintis. Nukreipė jas į žmones: (1) į sutuoktinę, primirštą moterį, kuri geidė pastoti, bet nepajėgė įgyvendinti troškimo, nes vyras taip nusiplūkdavo, kad nebeturėdavo jėgų mylėtis; (2) į tėvą, garsų teisėją, faktiškai privertusį jį studijuoti teisę, ir ne bet kur, o Harvarde, nes ten mokėsi pats; (3) į senelį, šeimos tironą, Kanzas Sityje įkūrusį firmą, kuri išsiplėtė iki įspūdingų apimčių, sulaukusį aštuoniasdešimt dvejų metų, bet tebedirbantį dešimt valandų per dieną; pagaliau (4) į Rojų Bartoną, tiesioginį savo bosą, šlykštoką bambeklį, amžinai rėkaujantį ir burnojantį, galbūt labiausiai apgailėtiną asmenį, su kokiu Deividui Zinkui teko susidurti. Pagalvojus apie Rojų Bartoną, jis vėl prapliupo juoktis.

Liftas sustojo aštuoniasdešimt pirmame aukšte ir į kabiną susiruošė įeiti dvi sekretorės. Išvydusios kampe sėdinį, greta savęs lagaminą pasidėjusį Deividą, jos stabtelėjo. Tuomet atsargiai peržengė jo kojas ir palaukė, kol užsidarys durys.

— Jums nieko nenutiko? — paklausė viena.

— Ne, — atsakė Deividas. — O jums?

Jokio atsakymo nepasigirdo. Moterys stūksojo tylėdamos ir netrukus pasišalino, išlėkė pro duris septyniasdešimt aštuntame aukšte. Vėl likęs vienas Deividas staiga sunerimo. Kas, jeigu jo ieškos? Elas, be jokių abejonių, nudroš tiesiai pas Rojų Bartoną ir praneš, kad Zinkui pakriko nervai. Ką Bartonas darys? Dešimtą valandą turėjo įvykti susitikimas su piktu klientu, stambios kompanijos vadovu; tiesą sakant, kaip Deividas vėliau pagalvojęs nusprendė, būtent gresianti akistata tapo kulminaciniu, Lūžį sukėlusiu įvykiu. Rojus Bartonas buvo ne vien dygus mulkis, bet ir bailys. Atžygiavus kompanijos direktoriui, nešinam sąrašu pagrįstų nusiskundimų, jis ketino slėptis už Deivido Zinko ir kitų pavaldinių nugarų.

Galimas daiktas, Rojus suorganizuos gaudynes pasitelkęs apsaugą. Šią sudarė tradicinis senstelėjusių uniformuotų budėtojų kontingentas, taip pat vietiniai šnipeliai, keičiantys užraktus, viską filmuojantys, šmirinėjantys pakampėse, užsiimantys įvairia slapta veikla, kuri neleisdavo teisininkams atsipalaiduoti. Deividas pašoko, griebė lagaminėlį ir nekantriai įsispoksojo į mirksinčius skaitmenis. Smigdamas kiaurai „Trust“ bokšto vidurį, liftas nežymiai virpėjo. Kabinai sustingus, Deividas šovė laukan ir metėsi prie eskalatorių, kuriuose tebesispietė apsiblausę, viršun kylantis žmonės. Žemyn besileidžiantys takai buvo apytuščiai, todėl jis nubėgo vienu iš pastarųjų. Kažkas sušuko: „Ei, Deivai, kur eini?“ Bėglys pamojo maždaug balso kryptimi, tarytum užtikrindamas, esą viskas gerai. Numynė tarp dažytų uolienų ir keistų skulptūrų, galop išniro pro stiklines duris. Lauke tvyrojo drėgmės pritvinkęs, kaip dingojosi prieš kelias nykias minutes, bet nūnai naują pradžią žadantis oras.

Jis giliai įkvėpė ir apsidairė. Stovėti vietoje nevalia. Deividas sparčiu žingsniu patraukė La Salio gatve, nedrįsdamas dirsčioti per petį. Stenkis neatrodyti įtartinai. Būk ramus. Čia viena iš svarbiausių dienų tavo gyvenime, tvirtino sau, todėl nesusimauk. Keliauti namo negalėjo, nes dar nesijautė pasirengęs aiškintis su žmona. Vaikštinėjant po apylinkes, kilo pavojus susidurti su pažįstamais. Kur būtų įmanoma trumpam pasislėpti, apmąstyti padėtį, praskaidrinti galvą, suregzti planą? Rankinis laikrodis rodė 7.51, pusryčių metą. Siauroje gatvelėje Deividas pastebėjo žaliai ir raudonai blykčiojančią iškabą „Abneris“, bet kol kas, artėdamas jos link, nesusigaudė, ką regįs — kavinę ar barą. Ties durimis paskersavo per petį, įsitikino, kad apsaugos nematyti, ir įžengė į šiltą tamsų „Abnerio“ pasaulį.

Deividas atsidūrė bare. Dešinėje pusėje driekėsi tušti gardeliai. Staliukus slėgė apverstos kėdės, kurios tarytum laukė, kol kas nors išvalys grindis. Abneris stovėjo už pailgo medinio nublizginto bufeto ir kreivai šiepiesi lyg klausdamas: „Ką čia veikiate?“

— Lankytojus priimate? — pasiteiravo Deividas.

— Ar durys buvo užrakintos? — šluostydamas alaus bokalą, atšovė balta prikyšte ryšintis Abneris.

Jo rankos buvo stambios ir plaukuotos, o barmeno veterano veidas — nors vyrukas bendravo šiurkštokai — kėlė pasitikėjimą ir bylojo, kad jo savininkas pakankamai visko prisižiūrėjęs ir prisiklausęs.

— Regis, ne. — Deividas lėtai prisiartino, pašnairavo dešinėn ir tolimajame baro gale išvydo atsijungusį, bet savo gėrimą tebelaikantį vyriškį.

Tamsiai pilką apsiaustą svečias pasikabino ant paaukštintos kėdutės atlošo. Atsisėdo, nukreipė akis į priešais išrikiuotus alkoholio butelius, žvilgsniu aprėpė veidrodžius, alaus čiaupus ir tuzinus tobulai lygiai sudėliotų stiklų, patogiau įsitaisė ir pasidomėjo:

— Ką rekomenduosite prieš aštuntą ryto?

Abneris dirstelėjo į žmogų, galva prigludusį prie baro viršaus, ir atsakė:

— Gal kavos?

— Jau gėriau. Pusryčius ruošiate?

— Aha. Jie vadinami „Kruvinąja Mere“.

— Man prašom vieną porciją.

Rošelė Gibson gyveno socialiniame bute kartu su motina, viena iš dukrų, dviem anūkais, kintančiais dukterėčių bei sūnėnų deriniais, retsykiais ir su viena ar kita pastogės ieškančia pussesere. Bėgdama nuo chaoso dažniausiai sprukdavo į darbovietę, nors kartais ten būdavo blogiau negu namuose. Į biurą atvykdavo 7.30, atrakindavo duris, iš verandos prigriebdavo abu laikraščius, įjungdavo šviesą, pareguliuodavo termostatą, užkaisdavo kavą ir patikrindavo, kaip laikosi GM, firmos šuo. Užsiimdama įprastais kasdieniais reikalais niūniuodavo ar net tyliai dainuodavo. Nė vienam iš bosų neketino to pripažinti, bet advokatų sekretorės pareigomis didžiavosi, net jei ir dirbo tokioje kontoroje, kaip „Finlis & Figas“. Ji ne šiaip kokia eilinė sekretorė, viena iš daugybės, o teisininkų pagalbininkė. Išsilavinimo stygių kompensavo patirtimi. Aštuonerius metus praleidusi kunkuliuojančiame gatvės teisės verpete, gerai susipažino su juridiniais reikalais ir dar daugiau sužinojo apie pačius teisininkus.