Джон Гришэм - Bylininkai

Pasigirdo tylus pyptelėjimas, kurį lydėjo tekstas: „Kur tu? Ar tau viskas gerai? Atsiliepk. Prašau.“

Artimiausias keletą valandų jis nejautė jokio noro bendrauti su žmona. Neatlaikęs spaudimo prisipažintų, kad palūžo, o Helena primygtinai ragintų ieškotis profesionalų pagalbos. Jos tėvas dirbo psichoanalitiku, motina — santuokos konsultante, ir visa šeima tikėjo, kad su kiekviena gyvenimo problema arba slėpiniu įmanoma susidoroti per porą terapijos valandų. Tuo pat metu Deividui buvo nepakeliama mintis, jog Helena kaip paklaikusi nerimauja dėl jo saugumo.

Todėl jis išsiuntė žinutę: „Jaučiuosi gerai. Turėjau kuriam laikui išvykti iš biuro. Nieko man nenutiks. Nėra reikalo jaudintis.“

Žmona atsakė: „Kur tu?“

Galų gale pasirodė maistas, didžiulė kaugė rusvai auksinių, karštų, tik iš skrudintuvės išgriebtų, tešloje pavoliotų ir riebaluose iškeptų svogūnų žiedelių. Abneris nuleido lėkštę priešais Deividą.

— Skanesnių nerasi. Gal stiklinę vandens?

— Aš mąsčiau apie alaus pintą.

— Supratau. — Barmenas su bokalu žengė prie čiaupo.

— Dabar manęs ieško žmona, — tarė Deividas. — Tu vedęs?

— Verčiau neklausk.

— Atleisk. Ji nuostabi, nori tikros šeimos, bet mūsų reikalai niekaip nejuda į priekį. Per anuos metus dirbau keturis tūkstančius valandų. Įsivaizduoji? Keturis tūkstančius valandų. Į darbovietę dažniausiai išlekiu septintą ryto, grįžtu dešimtą vakaro. Bet pasitaiko dienų, kai iš biuro išeinu po vidurnakčio. Todėl parsibeldęs namo iš karto smingu. Aną mėnesį, regis, mylėjomės tik kartą. Tuo sunku patikėti. Man trisdešimt vieneri. Jai trisdešimt treji. Abu esame pačiame jėgų žydėjime ir mielai susilauktume atžalų, bet mano dičkis niekaip nesugeba likti išsibudinęs. — Deividas atsidarė kečupo butelį ir trečdalį turinio susivertė į lėkštę. Abneris priešais jį pastatė aprasojusį šviesaus alaus bokalą.

— Bent tiek gerai, kad gauni padorų atlygį, — pastebėjo barmenas.

Nuo bendros krūvos atplėšęs svogūno žiedelį, Deividas jį pamirkė padaže ir įsimetė į burną.

— O, taip, man moka gerai. Dėl ko gi dar leisčiaus taip prievartaujamas, jei ne dėl algos? — jis apsidairė panūdęs įsitikinti, jog pokalbio niekas nesiklauso. Jokių klausytojų nepamatė. Uoliai kramtydamas žiedelį prabilo tylesniu balsu: — Aš esu vyresnysis bendradarbis, biure įsidarbinau prieš penkerius metus, mano metinės pajamos pernai siekė tris šimtus tūkstančių. Suma didelė ir man nėra kada ją leisti, todėl pinigai kaupiasi banke. Bet paskaičiuokime: ariau keturis tūkstančius valandų, o man gali sumokėti tik už tris tūkstančius, už maksimalų, atsižvelgiant į firmos politiką, valandų kiekį. Likusias pasiglemžia kompanijos veikla ir klientui suteikiamos nemokamos paslaugos. Seki mano mintį, Abneri? Regis, tu nuobodžiauji.

— Aš klausausi. Man ne kartą teko aptarnauti teisininkus. Žinau, kokie jie nykūs.

Deividas išlenkė didelį mauką alaus ir sučepsėjo lūpomis.

— Dėkui už atvirumą.

— Tik atlieku savo darbą.

— Mano paslaugas firma vertina penkiais šimtais dolerių už valandą. O jeigu jų yra trys tūkstančiai? Gerojoje, senojoje „Rogano Rotbergo“ kompanijoje turėčiau gauti pusantro milijono, bet man temoka niekingus tris šimtus tūkstančių. Padaugink sumą iš penkių šimtų bendradarbių, faktiškai užsiimančių ta pačia veikla, ir tu suprasi, kodėl teisės mokyklos užgrūstos protingais jaunais studentais, kurie trokšta įsidarbinti stambioje teisininkų firmoje, pakilti iki partnerio ir praturtėti. Tau nuobodu, Abneri?

— Tavo pasakojimas mane užbūrė.

— Svogūno žiedelio norėsi?

— Dėkui, bet ne.

Į perdžiūvusią burną Deividas susikimšo didžiulį skrudėsį ir jį nuplovė puse pintos alaus. Dešinėje pusėje pasigirdo trenksmas. Nusitašęs vyrukas vėl susmego. Jo galva slėgė baro paviršių.

— Kas jis? — pasidomėjo Deividas.

— Edis. Turi brolį, kuriam priklauso pusė šitos įstaigos, todėl visuomet geria nemokamai. Man jis įgriso iki gyvo kaulo.

Atšlijęs nuo pašnekovo barmenas kreipėsi į Edį, tačiau tas neatsiliepė. Abneris paėmė kavos puodelį, apšluostė barą aplink miegantį žmogų ir lėtai grįžo prie Deivido.

— Žodžiu, tu spjauni į tris šimtus gabalų, — tarė. — Ką suplanavai?

Deividas nusikvatojo. Gerokai per garsiai.

— Suplanavau? Apie tai dar nemąsčiau. Prieš dvi valandas, kaip visad, atvykau į darbovietę; dabar man pairo nervai. — Po dar vieno mauko pridūrė: — Žinai, ką planuoju, Abneri? Sėdėsiu čia kaip galima ilgiau ir analizuosiu, kodėl palūžau. Ar tu padėsi?

— Toks mano darbas.

— Savo sąskaitą apmokėsiu.

— Neblogas sandėris.

— Prašau dar vieną pintą.

4 SKYRIUS

Valandą paskaičiusi laikraštį, suvalgiusi jogurtą, pasimėgavusi kava, Rošelė Gibson nenoriai ėmėsi darbo. Pirmiausia klientų registre privalėjo paieškoti Česterio Marino, nūnai besiilsinčio nepretenzingame bronzinio atspalvio karste, „Van Izelio & Sūnų“ laidojimo namuose. Oskaras neklydo. Prieš šešerius metus ponui Marinui firma pagelbėjo surašyti testamentą. Ploną segtuvą ji rado prie virtuvės įrengtame sandėliuke ir dokumentus nunešė Voliui, kuris triūsė palinkęs virš apšnerkšto rašomojo stalo.

Pagal originalųjį projektą, Volio T. Figo, advokato ir teisės patarėjo, kabinetas buvo miegamasis, bet laikui bėgant, pakoregavus pertvaras ir įėjimą, bendras plotas šiek tiek išaugo. Kambaryje nebeliko nė menkiausios užuominos į miegamąjį, kita vertus, jis nepriminė ir tikro kabineto. Ties slenksčiu sienas skyrė ne didesnis kaip dvylikos pėdų atstumas, bet, staigiai pasukus dešinėn, kelias atvesdavo į erdvesnę patalpos dalį, kur stovėjo tariamai šiuolaikiškas šešto dešimtmečio stiliaus stalas, Volio įsigytas per baldų išpardavimą. Jo paviršių dengė stirtos manilinių aplankų, panaudoti bloknotai, šimtai lapelių su telefoniniais pranešimais, todėl visiems — įskaitant potencialius klientus — menkai pažįstantiems jaunesnįjį „F & F“ partnerį, susidarydavo įspūdis, kad už rašomojo stalo sėdi nepaprastai užsiėmęs, gal net labai įtakingas žmogus.

Kaip visuomet, ponia Gibson prie jo artinosi neskubėdama ir budriai, idant pakeliui neužkliudytų į kūgius sukrautų storų teisinių knygų ir senų segtuvų. Galiausiai įteikė Voliui aplanką ir informavo:

— Ponui Marinui mes surašėme testamentą.

— Ačiū. Turto yra?

— Aš netikrinau, — atsakė ji grįždama tuo pačiu keliu. Iš kabineto pasišalino daugiau nieko nepridūrusi.

Volis atsivertė dokumentus. Prieš šešerius metus ponas Marinas, Ilinojaus valstijos samdomas, 70 000 dolerių per metus uždirbdavęs auditorius, drauge su antrąja žmona ir dviem jos paaugliais sūnumis džiaugėsi ramiu gyvenimu priemiestyje. Ką tik buvo atsikratęs paskola už namą, vienintelį reikšmingą jų turtą. Marinai mokėjo įnašus į pensijų fondus, turėjo bendras banko sąskaitas ir keletą skolų. Į akis krito tik vienas įdomus kabliukas — trijų šimtų beisbolo kortelių kolekcija, pono Marino įvertinta 90 000 dolerių. Puslapyje Nr. 4 puikavosi „Xerox“ aparatu nukopijuota, 1916-ų metų kortelė su Basakoju Džo Džeksonu, dėvinčiu „White Sox“ komandos uniformą, o po atvaizdu Oskaro buvo užrašyta: 75 000 dolerių. Vyresniajam partneriui nerūpėjo sportas ir savo kolegai jis niekada neužsiminė apie šią menkutę keistybę. Ponas Marinas išdėstė eilinę paskutinę valią, kurią galėjo nemokamai parašyti pats, bet kreipėsi į „Finlį & Figą“ ir už suteiktas paslaugas sumokėjo 250 dolerių. Kadangi visas kitas turtas buvo jungtinis, testamentu tesiekta pasirūpinti, kad porai posūnių neatitektų beisbolo kortelių rinkinys. Ponas Marinas jį paliko savo sūnui Lailui. Puslapyje Nr. 5 Oskaro buvo brūkštelėta: „Žmona nieko nenutuokia apie korteles.“