Джон Гришэм - Bylininkai

Paveldėjimą Volis įvertino maždaug 500 000 dolerių, taigi, pagal nūdienos testamento tvirtinimo sistemą, galutinius pono Marino reikalus tvarkantis juristas gautų apytikriai 5000 dolerių. Jeigu dėl beisbolo kortelių šeima nesiplėšys, visa procedūra bus skausmingai formali ir truks apie aštuoniolika mėnesių. Jei vis dėlto artimieji įsivels į rietenas, ko Volis nuoširdžiai tikėjosi, procesą pavyktų užtęsti iki trejų metų ir atlyginimas patrigubėtų. Jis nemėgo tvirtinti paveldėjimų, bet jau verčiau užsiimti tokiu darbu negu rūpintis skyrybomis arba vaikų globa. Testamentai padėdavo apmokėti sąskaitas ir retsykiais suteikdavo progą papildomai užsidirbti.

Tai, kad paskutinę pono Marino valią surašė „Finlis & Figas“, dar nieko nereiškė. Ją galėjo patvirtinti bet kuris teisininkas, o Volis, tiek metų praleidęs apytamsiame klientų verbavimo pasaulyje, iš savo didžiulės patirties žinojo, kad nekrologus kruopščiai tyrinėja ir atlygius skaičiuoja aibė išbadėjusių advokatų. Todėl jam vertėjo aplankyti Česterį ir pareikšti pretenzijas į juridines paslaugas, kurių prireiks, siekiant sutvarkyti velionio reikalus. Juolab kad palaikai pašarvoti „Van Izelio & Sūnų“ įstaigoje, vienuose iš laidojimo namų, į kuriuos jis nuolat užsukdavo.

Volis išvažiavo automobiliu, nors dėl vairavimo išgėrus buvo laikinai praradęs pažymėjimą, kurį turėjo atgauti tiktai po trijų mėnesių. Gatves rinkosi atsargiai, pernelyg nenutoldamas nuo namų ir kontoros — nuo vietinių apylinkių, kur budėdavo pažįstami policininkai. Keliaujant į teismą, tekdavo sėstis į autobusą arba traukinį.

„Van Izelio & Sūnų“ laidotuvių biuras stovėjo už kelių kvartalų nuo nepavojingos zonos, tačiau Volis nusprendė rizikuoti. Pričiuptas galbūt išprašys patrulių jo pasigailėti. Jei pareigūnai nesileis perkalbami, tebūnie — jis pažinojo nemažai teisėjų. Vis dėlto iš skersgatvių stengėsi nelįsti ir laikėsi atokiau nuo eismo srauto.

Ponas Van Izelis ir trys jo sūnūs mirė prieš daugelį metų, o jų laidojimo namai, kuriuos vieni savininkai perleisdavo kitiems, nenumaldomai prastėjo, kaip ir iki šiol reklamuojamos „Su meile ir dėmesingumu teikiamos paslaugos“. Volis įsuko į tuščią, pastato užnugaryje plytinčią aikštelę ir nukulniavo vidun pro paradines duris lyg ketindamas atiduoti paskutinę pagarbą. Buvo trečiadienio rytas, beveik 10.00, ir kelias sekundes jis nematė nė gyvos dvasios. Stabtelėjęs vestibiulyje peržvelgė lankymo grafiką. Česteris paguldytas dešinėje pusėje, antroje iš trijų šarvojimo patalpų. Kairėje durys vedė į koplytėlę. Staiga prie atvykėlio prisiartino vyriškis nesveikai išbalusia oda, parudavusiais dantimis, juoda eilute.

— Labas rytas. Kuo galėčiau pagelbėti?

— Labas rytas, pone Greiberi, — pasisveikino Volis.

— O, čia ir vėl jūs.

— Kaip visada, malonu su jumis susitikti.

Sykį jis jau spaudė ponui Greiberiui ranką, todėl nebandė to daryti antrą kartą. Nors negalėjo garantuoti, įtarė pašnekovą esant balzamuotuoją. Niekaip nepajėgė užmiršti, kaip lietėsi prie minkšto, šalto išblyškėlio delno. Ponas Greiberis irgi netiesė rankos. Abu jautė antipatiją vienas kito profesijai.

— Ponas Marinas buvo mūsų klientas, — oriai paskelbė Volis.

— Jo šermenys prasidės tiktai vakare.

— Taip, matau. Bet šiandien po pietų man reikės išvykti iš miesto.

— Ką gi... — jis pamojo šarvojimo patalpos kryptimi.

— Kiek suprantu, kiti teisininkai čia dar nesilankė.

Purkštelėjęs Greiberis užvertė akis.

— Kas ten žino? Visų jūsiškių aš nesužiūriu. Prieš savaitę laidojome meksikietį, nelegalų imigrantą, kurį mirtinai prispaudė buldozeris. Šarvojome ana ten. — Jis pakreipė galvą koplyčios durų link. — Tąkart pas mus lankėsi daugiau teisininkų negu šeimos narių. Vargšo niekas anksčiau taip nemylėjo.

— Kaip įdomu, — tarė Volis, pats dalyvavęs minėtose šermenyse. „Finliui & Figui“ bylos gauti nepasisekė. — Dėkui, — pridūrė ir pajudėjo iš vietos.

Praslinko palei pirmą šarvojimo patalpą — karstas uždarytas, jokių gedėtojų. Žengė į antrą, blausiai apšviestą, keturių šimtų kvadratinių pėdų kambarį, greta vienos sienos pamatė karstą, prie kitos išvydo pigias kėdutes. Česteris, laimei, gulėjo po dangčiu. Volis palietė medinį paviršių tarsi grumdamasis su ašaromis. Tik jis ir Česteris, kartu išgyvenantys paskutinę bendrą akimirką.

Jaunesnysis „F & F“ partneris ketino elgtis kaip įprasta: kelias minutes čia sukinėtis ir tikėtis, kad pasirodys artimieji arba draugai. Nieko nesulaukęs, pasirašys registracijos knygoje, Greiberiui paliks vizitinę kortelę ir prisakys pranešti šeimai, kad atiduoti pagarbą buvo užėjęs pono Marino advokatas. Kontora nusiųs gėlių į laidotuvių namus ir laišką našlei. Dar po kelių dienų Volis paskambins moteriškei ir kalbės taip, lyg ji būtų įpareigota nusisamdyti „Finlį & Figą“, nes kompanija padėjo surašyti testamentą. Toks planas išdegdavo vieną kartą iš dviejų.

Volis jau rengėsi keliauti, kai kambaryje išdygo jaunas vyriškis. Maždaug trisdešimties, išvaizdus, pakenčiamai apsirengęs, su švarku ir kaklaraiščiu. Volį nužvelgė akivaizdžiai skeptiškai — taip žiūrėdavo dauguma žmonių, bet jo tai nebetrikdė. Kai tuščioje šarvojimo patalpoje, šalia karsto, susitinka du nepažįstami asmenys, pirmuosius žodžius visuomet supa nejaukumo atmosfera. Juristui pagaliau sugebėjus prisistatyti, atvykėlis pratarė:

— Na, taip, hmm, čia mano tėvas. Aš esu Lailas Marinas.

O, būsimas šaunių beisbolo kortelių savininkas. Savo minčių Volis neįgarsino.

— Jūsų tėvas buvo mūsų advokatų kontoros klientas, — tiesiog pasakė. — Surašėme jo testamentą. Užjaučiu dėl netekties.

— Ačiū, — atsiliepė Lailas, rodos, apimtas palengvėjimo. — Negaliu tuo patikėti. Aną šeštadienį važiavome į „Blackhawks“ rungtynes. Puikiai leidome laiką. O dabar jo nebėra.

— Man labai gaila. Vadinas, mirtis netikėta.

— Širdies priepuolis. — Velionio sūnus spragtelėjo pirštais. — Pokšt, ir baigta. Pirmadienio rytą jis dirbo prie savo stalo, kai nelauktai ėmė prakaituoti, sunkiai alsuoti ir staiga parkrito ant grindų. Negyvas.

— Kaip aš jus užjaučiu, Lailai. — Volis prašneko familiariau, tartum jį pažinotų visą amžinybę.

Plekšnodamas per karsto dangtį Lailas pakartojo:

— Negaliu tuo patikėti.

Voliui reikėjo užpildyti tam tikras spragas.

— Jūsų tėvai išsituokė prieš dešimt metų, tiesa?

— Apytiksliai.

— Motina tebegyvena mieste?

— Taip. — Lailas atžagaria ranka nusišluostė akis.

— O kaip pamotė? Ar judu artimi?

— Ne. Mes nesišnekame. Skyrybos buvo bjaurios.

Volis užgniaužė šypseną. Iš besivaidijančios šeimos išpeš daugiau.

— Nemalonu girdėti. Jos vardas...

— Milė.

— Aišku. Klausykit, Lailai, aš jau turiu bėgti. Štai mano kortelė. — Teisininkas mikliai sužvejojo vizitinę ir įteikė ją pašnekovui. — Česteris buvo puikus žmogus. Paskambinkite, jei manote, kad jums galėtume kuo nors padėti.

Jaunasis Marinas įsikišo kortelę į kelnių kišenę. Pats bereikšmiu žvilgsniu varstė karstą.

— Atleiskit, kuo jūs vardu?

— Volis. Volis Figas.

— Esate teisininkas?

— Taip. Iš „Finlio & Figo“, mažos firmos-butiko, kuri atstovauja daugybei klientų visuose svarbiausiuose teismuose.

— Ir jūs pažinojote mano tėvą.

— O, taip, labai gerai. Jis dievino kolekcionuoti beisbolo korteles.

Lailas patraukė ranką nuo karsto ir įsispigino tiesiai į gudrias Volio Figo akis.