Джон Гришэм - Bylininkai

— Ar lankosi pas psichoanalitiką?

— Kurių galų? Nes privalo arti šimtą valandų per savaitę? Aš maniau, jog toks kiekis čia yra norma. Man regis, jums visiems praverstų psichologo paslaugos.

Dar viena pauzė. Rojui šukavo kailį, ir tai buvo itin neįprasta. Elas su Svirdule vėpsojo į stalą ir iš visų jėgų stengėsi nuslėpti šypsenas. Lana įkūnijo priešais automobilio žibintus išlėkusį elnią, kuriam grėsė būti partrenktam.

— Vadinas, neturi jokios mums padėti galinčios informacijos, — tarė ponas Bartonas.

— Ne, ir, kaip matau, pats nesuteiksi jokių žinių, kurios man pagelbėtų, ar ne?

Pašnekesys Rojui jau stovėjo skersai gerklės. Jis prisimerkė, sukando dantis, išraudo. Atsigręžęs į Heleną paskelbė:

— Anksčiau ar vėliau Deividas pasirodys. Sės į taksi ir kaip nors nusigaus namo. Paršliauš pas tave, o paskui atrėplios pas mus. Gaus dar vieną šansą, supratai? Noriu, kad rytojaus rytą, lygiai aštuntą, būtų mano kabinete. Blaivas ir atgailaujantis.

Helenos akys ūmai patvino ašaromis. Ji susiėmė už skruostų ir trūksmingu balsu pratarė:

— Man terūpi jį rasti. Noriu žinoti, kad mano vyrui nieko blogo neatsitiko. Ar gali man padėti?

— Pradėk ieškoti, — atšovė Deivido bosas. — Centrinėje Čikagoje veikia tūkstantis barų. Kada nors būtinai jį užeisi.

Sulig paskutiniu žodžiu Rojus Bartonas dramatiškai išdrožė iš kambario ir pavymui trenkė durimis. Vos tik jis pranyko, Elas žengė pirmyn, palietė Helenos petį ir tyliai pasakė:

— Klausyk, Rojus — avigalvis, bet dėl vieno dalyko neklysta. Deividas geria bare. Galų gale išsikvies taksi ir parvažiuos namo.

Prie jos prisigretino ir Svirdulė.

— Helena, šioje įstaigoje taip buvo nutikę ne sykį. Jei atvirai, nieko čia neįprasto. Iki rytojaus jis atsipeikės.

— O firmoje dirba etatinis psichologas, tikras profas, kuris suteikia pagalbą aukoms, — pridūrė Elas.

— Auka? Štai, kuo tapo mano vyras? — paklausė Helena.

Svirdulė gūžtelėjo.

— Taip, bet jis atsigaus.

Elas patrūkčiojo pečiais.

— Deividas sėdi bare. Su mielu noru prie jo prisidėčiau.

„Abnerį“ pagaliau užplūdo pietauti susiruošę klientai. Gardeliuose ir prie staliukų neliko tuščių vietų, bare susispietė kontorų tarnautojai, mėsainius užsigeriantys alaus pintomis. Deividas pasislinko per vieną kėdutę į dešinę, todėl dabar sėdėjo greta ponios Spens. Senoji dama tuštino trečiąjį, paskutinį, „Perl Harborą“. Jis dorojo antrąjį. Kai ji pasiūlė pirmąjį, Deividas iš pradžių atsisakė pareikšdamas, kad nemėgsta įmantriai sumaišytų gėrimų. Bet senolė neatlyžo, todėl Abneris suplakė vieną ir pastūmė taurę jo pusėn. Skoniu kokteilis priminė nekaltą sirupą nuo kosulio, bet iš tiesų prilygo mirtinai degtinės, melionų likerio ir ananasų sulčių kombinacijai.

Prakalbę apie „Wrigley Field“ beisbolo stadioną jiedu rado bendrą, abu dominančią temą. Vaikystėje ponią Spens ten vesdavosi tėvas ir ji visam gyvenimui tapo „Cubs“ gerbėja. Abonementą turėjo jau šešiasdešimt dvejus metus, rekordiškai, pačios įsitikinimu, ilgą laiko tarpą, ir savo akimis matė iškiliuosius beisbolininkus — Rodžersą Hornsbį, Ernį Benksą, Roną Santą, Bilį Viljamsą, Ferdžį Dženkinsą ir Rainą Sendbergą. Be to, daug prisikentėjo, kaip ir kiti „Cubs“ sirgaliai. Pasakodama gerai žinomą istoriją apie 1949-aisiais nuskambėjusį Bilio „Ožio“ prakeiksmą, šmaižė akimis į šalis. Su visomis smulkmenomis atsiminusi 1969-ųjų Didįjį Nuopuolį, kone apsiašarojo. Kai apsakė liūdnai pagarsėjusį 1977-ųjų Birželio Alpulį, nurijo didelį kokteilio gurkšnį. Poniai Spens netyčia išsprūdo, kad amžinatilsį sutuoktinis kartą bandė įsigyti komandą, bet konkurentai jį kažkaip pergudravo.

Po dviejų „Perl Harborų“ ji kaip reikiant įkaušo. Siurbčiodama trečiąjį galutinai apdujo. Pašnekovo padėtis senutės nedomino, tiksliau sakant, jai labiau patiko kalbėti vienai, o Deividas, kurio apsisukimai sulėtėjo, mielai klausėsi.

Lygiai 12.15, kai „Abneryje“ įsibėgėjo pietų metas, jos pasiimti atvyko azijietis vairuotojas. Ponia Spens susivertė gėrimo likučius, atsisveikino su barmenu, bet apmokėti sąskaitos nepasivargino, padėkojo Deividui už draugiją ir apleido barą, kairiąją ranką užkišusi už palydovo alkūnės, dešiniąja laikydama lazdelę. Durų link slinko lėtai, bet tiesi ir išdidi. Ji sugrįš kitą dieną.

— Kas toji ponia? — priėjusio Abnerio pasiteiravo Deividas.

— Papasakosiu vėliau. Pietausi?

— Žinoma. Tie mėsainiai atrodo visai neblogai. Prašyčiau dvigubą sūrainį su bulvytėmis.

— Tuojau atnešiu.

Taksi vairuotojas, vardu Buvis, mėgo paplepėti. Nutoldamas nuo trečiojo laidotuvių biuro jis nebepajėgė sutramdyti smalsumo.

— Ei, bičiuli, noriu pasidomėti, — čirkštelėjo per petį. — Kam tau prireikė visų tų laidojimo namų?

Volis sėdėjo ant užpakalinės sėdynės, apdengęs ją laikraščių puslapiais su nekrologais, miesto žemėlapiais ir bloknotais.

— Keliauk į „Vudą & Fergiusoną“. 103-ioji gatvė, netoli Beverlio parko, — atsakė jis, kol kas nuleidęs Buvio klausimą negirdom.

Jie sukinėjosi po miestą apytikriai dvi valandas, ir skaitiklis rodė veik 180 dolerių, nemenką sumą už pasivažinėjimą taksi, bet katino ašaras, turint omeny bylinėjimąsi dėl „Krayoxx“. Anot kai kurių iš Lailo Marino gautų straipsnių, teisininkai spėjo, kad vienas su vaistais susijusios mirties atvejis potencialiai vertas nuo 2 iki 4 milijonų dolerių. Teisininkai gautų 40 procentų, o „Finlis & Figas“, be abejo, turėtų dalytis užmokesčiu su „Zelo & Poterio“ firma arba kitais civilinių ieškinių specialistais, kurie vadovaus bylai. Net ir atsižvelgiant į dalybų faktorių, vaistas žadėjo aukso klodus. Dabar svarbiausia rasti nukentėjusius. Jiems besiblaškant po Čikagą, Volis neabejojo esąs vienintelis iš milijono čionykščių teisininkų, kuriam šiuo metu užteko įžvalgumo gatvėse ieškoti aukų.

Pasak kito straipsnio, vaisto keliama grėsmė paaiškėjo visai neseniai. Anot trečiojo, cituojančio teismo advokatą, medikų bendruomenė ir plačioji visuomenė kol kas nežinojo apie „Krayoxx“ fiasko. Bet atskleisti tiesą pasisekė Voliui ir jis nekvaršino galvos dėl to, kiek reikės mokėti taksistui.

— Aš klausiau apie laidotuvių namus, — vėl pragydo Buvis. Jis neketino atlyžti ir pasiduoti.

— Jau pirma valanda, — tarė Volis. — Tu pietavai?

— Kada? Su tavimi trankausi pastarąsias dvi valandas. Ar matei mane valgantį?

— Aš išalkęs. Ten, dešinėje, veikia „Taco Bell“ užkandinė. Nusipirksime maisto nelipdami iš automobilio.

— Tu moki, teisingai?

— Taip.

— Man patinka „Taco Bell“.

Buvis sau užsakė kelis švelniuosius tako, o keleiviui — didįjį buritą.

— Aš ir svarstau, — prabilo vairuotojas, jiems laukiant eilėje, — „Ką šis vyrukas veikia laidojimo biuruose?“ Nenoriu kištis ne į savo reikalus, bet, žinai, vairuoju jau aštuoniolika metų ir dar nė karto nevežiojau keleivio, kuriam magėtų užsukti į kiekvienus miesto laidotuvių namus. Kuris turėtų tiek daug draugų — supranti, apie ką kalbu?

— Dėl vieno dalyko tu teisus, — atsiliepė Volis, pakėlęs akis nuo Lailo surinktos informacijos. — Tai ne tavo reikalas.

— Oho! Skėlei iš peties. Nors maniau, kad esi malonus vyrutis.

— Aš advokatas.

— Nuo vilko užšokau ant meškos. Juokauju, mano dėdė dirba advokatu. Tikras pašlemėkas.

Volis įteikė 20 dolerių kupiūrą. Buvis paėmė maisto maišelį ir išdalijo valgį. Išsukęs atgal į gatvę, susigrūdo tako į burną ir pagaliau nuščiuvo.