Джон Гришэм - Bylininkai

Moteris garsiau atšovė:

— O tu, Kalvai, nepradėk meluoti priešais advokatą. Mes nusprendėme atvažiuoti čia, sakyti tiesą ir nesipešti teisininko akivaizdoje, ar ne?

— Žinoma, bet kaip tu gali aiškinti, kad visada vairuoju dailesnį modelį? Gal pamiršai „Toyota Camry“?

— Viešpatie, Kalvai, anuo automobiliu važinėjome prieš dvidešimt metų.

— Na ir kas!

— Gerai, tojotos nepamiršau ir, beje, atsimenu tą dieną, kai ją sudaužei.

Klausydamasi balsų Rošelė sau šypsojosi. Jai atsivertus kitą romano puslapį, šalia miegantis GM staiga pakilo ir ėmė tyliai urkšti. Sekretorė nukreipė akis į sargį, lėtai atsistojo ir žengė prie lango. Praskyrė žaliuzes, kad aiškiau matytų gatvę, ir pagaliau išgirdo slopų sirenos kauksmą. Šiam stiprėjant, garsėjo ir šuns urzgimas.

Oskaras taip pat stoviniavo greta lango, atsainiai žvelgdamas į tolimą sankryžą, vildamasis pastebėti greitąją pagalbą. Įsisenėjusio įpročio nepajėgė ir, atvirai kalbant, nenorėjo atsikratyti. Nei jis, nei Volis — dabar ir Rošelė — nei likusieji tūkstančiai miesto advokatų neįstengdavo sutramdyti adrenalino srauto, kuris užplūsdavo, kai pasigirsdavo artėjanti greitukė. Pamatęs ją, lekiančią gatve, vyresnysis „F & F“ partneris visada vyptelėdavo.

Užtat Flanderiai nesišiepė. Sėdėjo tylėdami, nuožmiai dėbčiodami į advokatą, vienas kitam užsiplieskę neapykanta. Sirena nutyko ir Oskaras grįžo prie savo krėslo.

— Klausykit, jei ketinate vaidytis, abiem atstovauti negalėsiu.

Klientus apėmė pagunda išsinešdinti. Gatvėje jie patrauktų savo keliais ir susirastų garbingesnius teisininkus, bet dabar kelias sekundes nežinojo, kaip elgtis. Ponas Flanderis ūmai sumirksėjo. Pašoko nuo kėdės ir numynė išėjimo link.

— Nesijaudinkit, pone Finli. Aš pasiieškosiu tikro advokato.

Taip taręs atvėrė duris, sau pavymui trenksmingai jas uždarė ir nubildėjo palei sekretorę bei šunį, vėl įsitaisančius savo vietose. Jis atlapojo laukujės duris, šias taip pat užtrenkė ir, laimei, visam laikui apleido „Finlio & Figo“ firmą.

7 SKYRIUS

Laimės valandos tęsdavosi nuo penktos iki septintos vakaro, ir Abneris nusprendė, kad naujam geriausiam jo draugui derėtų išeiti anksčiau nei jos prasidės. Iškvietęs taksi, šaltu vandeniu sudrėkinęs švarų rankšluostį, apėjo barą ir niuktelėjo Deividui.

— Ei, bičiuli, kelkis. Jau beveik penkios.

Deividas atsijungė kone prieš valandą. Kaip ir visi šaunūs barmenai, Abneris nenorėjo, kad vakariniai klientų būriai matytų nusilakėlį, veidu prisiplojusį prie baro paviršiaus, knarkiantį, panirusį į komos būseną.

— Nagi, dički, — paragino rankšluostėliu prisiliesdamas prie jo veido, — vakarėlis baigėsi.

Deividas nelauktai atsipeikėjo. Išplėtęs akis ir plačiai prasižiojęs įsistebeilijo į Abnerį.

— Ką, ką, ką? — sumikčiojo.

— Jau beveik penkios. Metas keliauti namo. Tavęs laukia taksi.

— Penkta valanda! — užriko naujienų priblokštas Deividas.

Pustuzinis kitų geriančių stebėjo sceną neslėpdami užuojautos.

Rytoj vyruko vietoje galėjo atsidurti jie. Deividas pakilo nuo kėdutės ir padedamas barmeno, įsisupo į apsiaustą, o paskui susirado lagaminą.

— Kiek laiko čia prasėdėjau? — apsidairė lyg paklaikęs, tarytum ką tik būtų išvydęs užeigą.

— Ilgai. — Į jo kišenę Abneris įkišo vizitinę kortelę. — Rytoj man paskambink, ir mes aptarsime reikalus dėl sąskaitos.

Susikibę už parankių jiedu nusvirduliavo iki durų ir išvirto laukan. Taksi stovėjo prie šaligatvio. Barmenas pravėrė galines dureles, prieš jas uždarydamas nugrūdo Deividą ant sėdynės ir kreipėsi į vairuotoją:

— Klientas — jūsų.

Žvilgsniu palydėjęs Abnerį, kuris nupėdino atgal į barą, Deividas atsigręžė į taksistą.

— Kuo jūs vardu? — Vairuotojui kažin ką suburbuliavus, jis šūktelėjo: — Ar kalbat angliškai?

— Kur važiuosite, sere?

— Neblogas klausimas. Ar žinote kokių gerų vietinių barų?

Taksistas pakratė galvą.

— Aš dar nepasirengęs vykti namo, nes ten manęs laukia ji, ir... o varge.

Prieš akis ėmė suktis salono vaizdas. Užnugaryje nuskambėjo garsus automobilio signalas. Taksi pamažu įsiliejo į eismo tėkmę.

— Lėčiau, — užsimerkęs paprašė Deividas, nors jų greitis tesiekė dešimt mylių per valandą. — Į šiaurę.

— Man reikalingas adresas, sere, — tarė vairuotojas, pasukdamas į Pietų Diborno gatvę.

Piko valandą kelius užtvindžiusios transporto priemonės judėjo vėžlio žingsniu.

— Mane gali supykinti. — Deividas nugurgė seiles bijodamas praplėšti vokus.

— Maldauju, tik ne salone.

Taksi sustojo ir vėl pajudėjusi iš vietos nuslinko per artimiausius du kvartalus. Deividas pasistengė aprimti.

— Adresas, sere? — pakartojo vairuotojas.

Jis pramerkė kairiąją akį ir dirstelėjo pro langą. Greta stūksojo spūstyje užstrigęs miesto autobusas, pilnas nuvargusių darbininkų, pro išmetamąjį vamzdį purškiantis dūmus. Šoną dengė trijų pėdų ilgio ir pėdos pločio reklama, siūlanti advokatų kontoros „Finlio & Figo“ paslaugas. „Turite problemų dėl vairavimo išgėrus? Skambinkite specialistams. 773-718-TEISINGUMAS.“ Adresas užrašytas smulkesniu šriftu. Deividas praplėšė dešiniosios akies voką ir vieną sekundę pamatė besišypsantį Volio Figo veidą. Susitelkęs į žodį „išgėrus“ pasvarstė, ar jie galėtų kaip nors pagelbėti. Ar tokių reklamų jau teko regėti? Ar girdėjo apie tuos vyrukus? Sunku pasakyti. Dabar nieko nebuvo aišku, viskas atrodė beprasmiška. Automobilio salonas vėl ėmė sūkuriuoti, tik šįsyk dar energingiau.

— Prestono prospektas 418, — informavo jis ir nugeibo.

Rošelė neskubėdavo išeiti iš darbo, nes nenorėdavo grįžti namo. Kad ir kokia įtampa tvyrodavo kontoroje, tai nė iš tolo neprilygo atmosferai, vyraujančiai ankštame, chaoso sklidiname jos bute.

Flanderių skyrybų tvarkymas prasidėjo nekaip, tačiau po meistriškų Oskaro manipuliacijų jų eiga pakrypo nauja linkme. Ponia Flander nusisamdę firmą ir sumokėjo 750 dolerių avansą. Galų gale sutuoktiniai išspręs nesutarimus taikiai, bet visų pirma Oskaras iš jos išpurtys porą gabalų. Šiaip ar taip, jis tebeniršo dėl bingo kortelės ir tykojo jaunesniojo savo partnerio.

Nusikamavęs, kiaurą dieną ieškojęs „Krayoxx“ aukų, Volis atsibeldė 17.30. Be Česterio Marino, nieko daugiau neaptiko, bet nė kiek nenusiminė. Jam kliuvo rimtas reikalas. Klientai — kažkur mieste ir juos tikrai pavyks surasti.

— Oskaras kalba telefonu, — pranešė Rošelė. — Ir jis nepatenkintas.

— Kas atsitiko?

— Pasirodė bingo kortelė: trys šimtai devyniasdešimt devyni doleriai.

— Išradinga, ar ne? Mano dėdė karo veteranų skyriuje žaidžia bingo.

— Nuostabu.

Ji glaustai papasakojo apie Flanderius.

— Matote! Suveikė, — išdidžiai tarė Volis. — Juos reikia čia atvilioti, ponia Gibson, štai ką visuomet sakau. Skaičius 399 tėra masalas, ant kurio užkibusį laimikį mums belieka ištraukti. Oskaras puikiai atliko darbą.

— O kaipgi apgaulinga reklama?

— Su ja susijusi didžioji dalis mūsų veiklos. Ar esate girdėjusi apie „Krayoxx“? Vaistą nuo cholesterolio?

— Galbūt. Kodėl klausiate?

— Jis žudo žmones, aišku? Ir sukraus mums turtus.

— Šitai girdėjau ne kartą. Oskaras ką tik baigė šnekėti.

Volis nužingsniavo prie partnerio kabineto, pabeldė į duris ir tuo pat metu jas stumtelėjo.

— Kaip supratau, tau patiko mano bingo kortelės, — prabilo.