Джон Гришэм - Bylininkai

— Jūs nepatikėsite savo akimis, — pasakė.

— Ką jis vėl pridirbo? — Oskaras patyrinėjo reklamą. — Trys šimtai devyniasdešimt devyni doleriai?

— Aha.

— Maniau, mes sutarėme, kad už taikias skyrybas imsime ne mažiau kaip penkis šimtus.

— Ne, iš pradžių kalbėjome apie septynis su puse, paskui apie šešis, vėliau apie tūkstantį, galiausiai apie penkis šimtus. Ateinančią savaitę, esu tikra, suma vėl bus kitokia.

— Aš netvarkysiu skyrybų reikalų už keturis šimtus. Teisininku dirbu trisdešimt dvejus metus ir neketinu parsiduoti už tokį niekingą užmokestį. Girdit, ką sakau, ponia Gibson?

— Girdėjau ne vieną sykį.

— Nusiųskit klientus pas Figą. Čia jo byla. Jo bingo kortelė. Aš užsivertęs darbais.

— Bet Figo nėra biure, o jūs neatrodote labai užsiėmęs.

— Kur jis?

— Laksto po miestą ir lanko velionis, pašarvotus visuose laidotuvių namuose.

— Ką šįkart rezga?

— Dar nežinau.

— Ryte minėjo elektrošokus.

Oskaras nuleido kortelę ant stalo ir į ją padėbsojo. Krestelėjo galvą, kažką sumurmėjo panosėje ir paklausė:

— Kokiam pakvaišėliui galėtų šauti mintis reklamuotis bingo kortelėse iš karo veteranų skyriaus?

— Figui, — nedvejodama atsakė Ročelė.

— Man, ko gero, teks jį pasmaugti.

— Aš jį prilaikysiu.

— Šitą smulkmę perleiskite partneriui. Paskirkite susitikimo laiką. Tuodu grįš vėliau. Tiesiog pasibaisėtina, kad žmonės įsivaizduoja galintys be išankstinio susitarimo atsibelsti pas advokatą, tegul ir pas Figą. Leiskite man išsaugoti bent lašą orumo.

— Gerai, leidžiu. Klausykit, klientai apsirūpinę šiokiu tokiu turtu ir beveik neturi skolų. Abu daugiau nei šešiasdešimties, vaikai iš namų išsikraustę. Siūlyčiau juos supjudyti, sau pasilikti moterį ir įjungti skaitiklį.

Prieš 15.00 „Abneryje“ vėl įsivyravo ramybė. Edis pranyko kartu su papietavusiais lankytojais, ir prie baro Deividas Zinkas liko vienas.

Įsitaisę gardelyje, alkoholį maukė keturi vidutinio amžiaus vyrai, kurie planavo rimtą kelionę į Meksiką ir aptarė būsimą albulių žvejybą.

Prie alaus čiaupų sumontuotoje kriauklelėje Abneris plovė bokalus ir pasakojo apie ponią Spens.

— Paskutinis jos vyras buvo Angusas Spensas. Vardas girdėtas?

Deividas papurtė galvą. Nūnai jo sąmonėje tvyrojo tuštuma. Šviesos degė, bet namuose — nė gyvos dvasios.

— Angusas, niekam nežinomas milijardierius, Australijoje ir Kanadoje turėjo kalio karbonato telkinių. Mirė prieš dešimt metų, paliko jai daugybę pinigų. Ponia Spens atsidurtų „Forbes“ sąraše, bet šio sudarytojams nepavyksta rasti viso jos turto. Seniui netrūko apsukrumo. Ji įsikūrusi prie ežero, gyvena prabangiame viršutinio aukšto bute, atvyksta čia kiekvieną dieną, lygiai vienuoliktą, išgeria tris „Perl Harborus“, o penkiolika po dvyliktos, kai barą užgriūna pietaujantys, pasišalina ir, kaip spėju, keliauja namo numigti.

— Žavi dama.

— Devyniasdešimt ketverių metų.

— Ji neatsiskaitė už kokteilius.

— Aš nepateikiu sąskaitos. Ponia Spens kas mėnesį atsiunčia tūkstantį dolerių. Pageidauja šitos kėdutės ir nori ramiai, niekieno netrukdoma išlenkti tris gėrimus. Iki šiol nė karto nemačiau jos bendraujančios su kitais. Save galėtum laikyti laimės kūdikiu.

— Ji trokšta mano kūno.

— Na, tu žinai, kur jos ieškoti.

Deividas gurkštelėjo „Guiness“ porterio. Atsiminimai apie „Roganą Rotbergą“ prasmego tolybėse. Kaip elgtis Helenos atžvilgiu, nenutuokė, bet dėl to nė kiek nesijaudino. Nusprendė smagiai prisigerti ir pasimėgauti šiuo momentu. Neabejojo, kad rytojus prašvis bjaurus, tačiau kitos dienos rūpesčiais ketino užsiimti tik tuomet, kai jų sulauks. Dabar niekas, visiškai niekas, negalėjo užkirsti kelio į užmarštį, į kurią jis taip žavingai slydo.

Abneris priešais pastūmė kavos puodelį.

— Ką tik užkaičiau.

— Taigi dirbi už honorarą, — prabilo Deividas, nekreipdamas dėmesio į puoduką. — Kaip teisininkų firma. Ką aš gaučiau už tūkstantį žalių per mėnesį?

— Jei gertum taip sparčiai kaip dabar, su tūkstantine neišsiverstum. Deividai, ar jau skambinai žmonai?

— Abneri, tu esi barmenas, o ne santuokos konsultantas. Šįryt išaušo didi diena, kuri amžiams pakeis mano ateitį. Man sustreikavo nervai, aš sugniužau ar įvyko kažkas panašaus. Gyvenimas niekada nebebus toks pat, todėl leisk pasidžiaugti akimirka.

— Kai tik panorėsi, iškviesiu tau taksi.

— Aš niekur nesiruošiu eiti.

Per įžanginius pokalbius su klientais Oskaras visada užsimesdavo tamsų švarką ir pasitaisydavo kaklaraištį. Svarbiausia pakurstyti atitinkamą atmosferą — teisininko juoda eilutė bylojo apie galią, žinias ir kompetenciją. Oskaro įsitikinimu, įvaizdis parodydavo, kad jis nepriklauso pigių teisininkų ratui, nors iš tiesų pats nuolat turėdavo tenkintis menkais atlygiais.

Vyresnysis „F & F“ kontoros partneris įniko į nuosavybės padalijimo dokumentus, skaitė susiraukęs, tarytum juos būtų surašiusi pora idiotų. Flanderiai sėdėjo kitoje stalo pusėje. Jiedu protarpiais žvilgtelėdavo į Savimeilės Sieną, į popuri įrėmintų nuotraukų, kuriose ponas Finlis šiepėsi ir spaudė rankas nežinomoms garsenybėms, pažymėjimų, užtikrinančių, kad jų savininkui nestinga kvalifikacijos bei patirties, ir kelių garbės ženklelių, akivaizdžių pelnyto pripažinimo liudijimų. Kitas sienas rėmė lentynos, pilnos storų niaurių teisinių tomų ir veikalų — dar vienas įrodymas, kad ponas Finlis išmano savo darbą.

— Kokia namo vertė? — paklausė jis, nepakeldamas akių nuo sutarties.

— Apytiksliai du šimtai penkiasdešimt tūkstančių, — atsakė ponas Flanderis.

— Man regis, didesnė, — paprieštaravo ponia Flander.

— Dabar ne pats geriausias metas parduoti nekilnojamąjį turtą, — protingai pastebėjo Oskaras, nors Amerikoje apie prastą rinkos padėtį žinojo kiekvienas būsto šeimininkas.

Pakibo tyla, ir išminčius vėl sutelkė dėmesį į jų parengtus dokumentus. Jis nuleido popieriaus lapus, virš vaistinėje pirktų skaitymo akinių pažiūrėjo į viltingas ponios Flander akis.

— Jūs pasiimate skalbimo mašiną su džiovykle, mikrobangų krosnelę, bėgtakį ir plokščiaekranį televizorių?

— Hmm, taip.

— Jei tiksliau, jums atitenka kokie 80 procentų namų įrangos?

— Tikriausiai. Kas nors ne taip?

— Anaiptol. Tik tiek, kas jis gaus didžiąją dalį grynųjų.

— Manau, sandėris sąžiningas, — įsiterpė ponas Flanderis.

— Kitokio jūsų požiūrio ir nesitikėjau.

— O kaip galvojate jūs? — paklausė ji.

Oskaras gūžtelėjo, tarsi nenorėdamas veltis į svetimus reikalus.

— Sakyčiau, sąlygos gan tipiškos. Bet pinigai yra naudingiau už kalną pasenusių įrenginių. Jūs turbūt persikraustysite į mažesnį butą ir visos jūsų atgyvenos paprasčiausiai nesutilps. Jis savo ruožtu pasipildys banko sąskaitą.

Moteris rūsčiu žvilgsniu nudelbė sutuoktinį, kuriam lemta netrukus tapti buvusiu. Oskaras nesiliovė dudenęs:

— Automobilis pagamintas prieš trejus metus, taigi jūs gausite seną mašiną ir senus buitinius prietaisus su baldais.

— Čia jo sumanymas, — paskelbė ponia Flander.

— Nieko panašaus. Mes abu taip susitarėme.

— Tu norėjai individualios pensijos sąskaitos ir naujesnio automobilio.

— Nes jis iš pat pradžių buvo mano.

— Bet tu visuomet vairuodavai dailesnį modelį.

— Netiesa, Barbara. Kaip visada, esi linkusi perdėti. Tik nepradėk dabar taip elgtis.