Джон Гришэм - Bylininkai

— Mieloji, laikrodį aš turiu. Šiuo metu pusryčiauju.

— Kaip laikaisi? Sklinda kalbos, jog tave paskutinį sykį matė neriantį atgal į liftą.

— Čia tiktai gandai, mieloji, tiktai gandai.

— Tvarka. Kada ateisi? Rojus Bartonas jau skambino.

— Leisk man baigti pusryčius, gerai?

— Žinoma. Tik palaikykime ryšį.

Deividas padėjo telefoną, per šiaudelį energingai trūktelėjo gėrimo ir paskelbė:

— Išlenksiu dar vieną.

Abneris susiraukė.

— Tau turbūt reikės paskubėti.

— Aš ir skubu.

— Aišku. — Nuo laikiklio nuėmęs švarią taurę, barmenas ėmė maišyti kokteilį. — Kiek suprantu, šiandieną biure nepasirodysi.

— Ne. Darbą mečiau. Nusprendžiau jo atsisakyti.

— Kokioje įstaigoje?

— Teisės. „Rogano Rotbergo“ kompanijoje. Žinai tokią?

— Esu apie ją girdėjęs. Stambi firma, ar ne?

— Šeši šimtai teisininkų dirba vien Čikagos biure. Dar keli tūkstančiai išsibarstę po pasaulį. Ji užima trečią vietą pagal dydį, penktą pagal vidutinį kiekį valandų, už kurias teisininkai gauna atlygį, ketvirtą pagal grynąjį vidutinį partnerių pelną, antrą pagal bendradarbių algą ir, be abejo, pirmą pagal avigalvių skaičių kvadratinėse pėdose.

— Atleisk, kad paklausiau.

Deividas kilstelėjo savo mobilųjį.

— Matai, ką turiu?

— Manai, aš aklas?

— Pastaruosius penkerius metus šis dalykėlis valdė mano gyvenimą. Be telefono niekur neini. Tokia firmos politika. Jis nuolat šalia manęs. Ne sykį yra nutraukęs malonias vakarienes restoranuose. Iškrapštęs iš dušo. Žadinęs bet kurią nakties valandą. Vieną kartą net sutrukdęs mylėtis su vargše apleista žmona. Aną vasarą puikiose stadiono vietose su dviem koledžo laikų bičiuliais stebėjau „Cubs“ rungtynes, kai į pabaigą artėjant antrajam padavimui, tas daiktas ėmė vibruoti. Su manimi nutarė susisiekti Rojus Bartonas. Ar jau pasakojau apie Rojų Bartoną?

— Dar ne.

— Vadovaujantis partneris, tiesioginis mano viršininkas, piktybinis šunsnukis. Keturiasdešimtmetis iškrypusią savimeile, Dievo dovana teisės profesijai. Per metus uždirba milijoną, bet nebus patenkintas niekuomet, kad ir kokį atlyginimą gautų. Pluša penkiolika valandų per parą, septynias dienas per savaitę, nes „Rogano Rotbergo“ kompanijoje visi šulai triūsia be pertraukų. O Rojus save laiko tikru šulu.

— Koks mielas vyrukas.

— Aš jo nekenčiu. Tikiuosi niekada nebepamatyti.

Abneris pastūmė trečiąją „Kruvinąją Merę“ į kitą baro pusę ir tarė:

— Veikiausiai eini teisingu keliu, bičiuli. Į sveikatą.

3 SKYRIUS

Telefonas vėl suskambėjo ir Rošelė nutarė pakelti ragelį.

— „Finlio & Figo“ advokatų kontora, — prabilo profesionalės balsu. Volis nepakėlė akių nuo laikraščio. Ji pasiklausė kelias sekundes ir tarė: — Atleiskit, bet nekilnojamojo turto sandoriais mes neužsiimame.

Prieš aštuonerius metus, kai ponią Gibson įdarbino, kompanija tokius reikalus tvarkė. Tačiau ji veikiai susigaudę, kad šias menkai apmokamas užduotis iš esmės turėdavo atlikti sekretorė, o ne teisininkai. Kontroliuodama telefoną Rošelė filtruodavo skambučius, todėl su nekilnojamuoju turtu susiję užsakymai „Finlio & Figo“ nebepasiekdavo. Oskaras niršo ir grasino ją atleisti, bet kai Rošelė vėl užsiminė apie savo galimybę firmai pateikti ieškinį dėl profesinio aplaidumo, nusiramino. Volis padėjo suorganizuoti paliaubas, tačiau įtempta atmosfera kontoroje kybojo ištisas savaites.

Kruopščiai jos vykdoma atranka atsijojo ir kitas specializacijas. Darbas su nusikaltėliais nugrimzdo į praeitį, nes šie klientai kurstė Rošelei antipatiją. Vairuojantieji apsvaigę — visai kitas reikalas, nes tų žmonių buvo begalės, jie gerai mokėdavo, o sekretorei beveik nereikėdavo pajudinti piršto. Bankroto bylas teko pakišti po velėna dėl tų pačių priežasčių kaip ir nekilnojamąjį turtą — niekingai menkų mokesčių ir ją užgriūvančios veiklos. Laikui bėgant Rošelei pavyko firmos praktiką racionalizuoti ir padaryti kryptingesnę, dėl to iki šiol kildavo problemų. Anot Oskaro teorijos, kuri nulėmė vargingą, ilgiau nei tris dešimtmečius trunkantį jo vegetavimą, kompanija privalėjo aptarnauti bet kokius klientus, užmesti didžiulį tinklą, perrausti šiukšles ir tikėtis, kad pavyks rasti rimtai traumuotą asmenį, sutiksiantį iškelti pelningą bylą. Volis tam nepritarė. Jis troško stambaus laimikio. Nors pridėtinės išlaidos jaunesnįjį partnerį vertė vykdyti įvairias kasdieniškas teisines užduotis, jis visada svajojo laimėti aukso puodą.

— Šauniai padirbėjote, — prašneko Volis, kai ji padėjo ragelį. — Man niekada nepatiko nekilnojamojo turto operacijos.

Nepaisydama replikų Rošelė grįžo prie savo laikraščio. GM ėmė tyliai urgzti. Kai jiedu pažvelgė į šunį, tas jau stovėjo lovelėje pakreipęs snukį aukštyn, ištiesęs uodegą, prisimerkęs ir susitelkęs. Sargis suskato urkšti garsiau, ir netrukus, lyg po signalo, į niaurų rytą įsiveržė avarinių sirenų kaukimas. Jos niekada nepaliaudavo džiuginusios Volio, ir akimirką jis sustingo analizuodamas garsus kaip prityręs jų vertintojas. Ten policija, ugniagesiai, greitoji pagalba? Štai, ką pirmiausia derėjo nustatyti, o Volis pajėgdavo juos atskirti per sekundės dalį. Į patrulių ir gaisrininkų automobilius numodavo ranka, tačiau kai girdėdavo greitukių staugimą, jo pulsas visada padažnėdavo.

— Greitoji pagalba, — ištarė, nuleido Tribūne ant stalo, atsistojo ir nerūpestingai nužingsniavo prie durų. Taip pat atsistojusi Rošelė prisiartino prie lango ir dirstelėjo pro žaliuzių tarpelį. GM tebeurzgė, o Voliui žengus laukan, šuo nusekė iš paskos. Kitapus gatvės iš savojo butiko išniro Vinsas Golstonas, kuris viltingai įsižiūrėjo į Bičo ir Trisdešimt aštuntosios sankryžą. Išvydęs konkurentą, parodė didįjį pirštą, ir Volis jam atsakė tuo pačiu.

Greitukė žviegė Bičo gatve, svirduliuodama ir vinguriuodama tarp susigrūdusių transporto priemonių, niršiai pypsėdama, keldama didesnę ir pavojingesnę sumaištį nei toji, kuri jos laukė nelaimės vietoje. Volis žvilgsniu palydėjo automobilį ir, jam pranykus iš akiračio, grįžo vidun.

Skaityti spaudos niekas nebetrukdė — nei sirenos, nei telefoniniai potencialių klientų arba skolų išieškotojų skambučiai. 9.00 ryto atsidarė durys ir per slenkstį žengė vyresnysis partneris. Kaip įprastai, Oskaras vilkėjo ilgą tamsų apsiaustą ir nešėsi juodą odinį gremėzdišką lagaminėlį, tarytum būtų plūkęsis kiaurą naktį. Rankoje laikė skėtį, su kuriuo nesiskirdavo niekada, kad ir ką žadėdavo oro prognozės. Nors Oskaras lenkė nugarą atokiau nuo aukščiausiųjų lygų, jis bent iš išvaizdos priminė karjerą padariusį teisininką. Tamsūs apsiaustai, tamsūs kostiumai, balti marškiniai, šilkiniai kaklaraiščiai. Parduotuvėse apsipirkdavo žmona, kuri reikalavo, kad vyras atrodytų kaip pridera. Volis savo ruožtu užsimesdavo pirmus pasitaikiusius, iš apdarų šūsnies išgriebtus drabužius.

— Sveiki, — ties ponios Gibson stalu suniurnėjo Oskaras.

— Labas rytas, — atsakė ji.

— Kas naujesnio laikraščiuose? — vyresniojo partnerio nedomino rungtynių rezultatai, žinios apie potvynius, rinkų būklė arba padėtis Artimuosiuose Rytuose.

— Palos Haitso gamykloje pritrėškė krautuvo vairuotoją, — nedelsdama atsiliepė ponia Gibson.

Tai buvo dalis rytinio ritualo. Jeigu nepavykdavo aptikti kokio nelaimingo atsitikimo, kuris praskaidrintų Oskaro rytą, tuomet gaiži jo nuotaika dar labiau subjurdavo.

— Skamba neblogai. Ar žmogus mirė?