Джон Гришэм - Bylininkai

Prieš kelerius metus ponią Gibson sužalojo per autoavariją, atsitikusią ne dėl jos kaltės. Problemų padaugėjo, kai ne savo noru nusisamdę „Finlio & Figo“ advokatų kontorą. Praėjus parai po avarijos, pripumpuota „Percocet“ nuskausminamųjų, įkalinta įtvaruose ir gipse, ji atsipeikėjo ir virš ligoninės lovos pamatė besišiepiantį mėsingą advokato Volio Figo veidą. Jis vilkėjo žalsvai melsvus mediko drabužius, po kaklu buvo pasikabinęs stetoskopą ir puikiai vaidino gydytoją. Apgaule privertęs pasirašyti teisinio atstovavimo sutartį, pažadėjęs aukso kalnus, išsliūkino iš palatos tyliai, kaip ir atsėlino, o paskui sumovė jos bylą. Ponia Gibson iš viso gavo 40 000 dolerių, tačiau sutuoktiniui užteko savaitės kitos, kad pinigus pragertų ir praloštų, taigi ji nusprendė su vyru skirtis, o ieškinį užpildė Oskaras Finlis, be kita ko, dar ir sutvarkė jos bankroto reikalus. Nė vienas iš partnerių įspūdžio nepadarė, todėl ponia Gibson prigrasino paduoti juos į teismą dėl profesinio aplaidumo. Grūmojimai patraukė advokatų dėmesį, — praeityje abu ne sykį buvo nukentėję nuo panašių ieškinių, — todėl jiedu ėmė nertis iš kailio mėgindami klientę nuraminti. Kadangi bėdos nepaliaujamai kaupėsi, kontoroje ji sukiojosi nuolat, ir po kurio laiko trejetas tarpusavyje rado bendrą kalbą.

„Finlio & Figo“ kontoroje sekretorių nieko gero nelaukdavo. Joms mokėdavo mažai, kalbėtis tekdavo dažniausiai su nemaloniais klientais arba telefonu su storžieviškais teisininkais, darbo diena būdavo ilga, bet daugiausia nervų atimdavo bendravimas su porele partnerių. Oskaras ir Volis išbandė brandą, tačiau vyresnės moteriškaitės nepajėgė susidoroti su spaudimu. Tada pasirinko jaunystę, bet užsidirbo ieškinį dėl seksualinio priekabiavimo, nes Volis nesusilaikė nepagrabaliojęs krūtiningos panelės. (Jiems pavyko be teismo susitarti dėl 50 000 dolerių kompensacijos, negana to, abiejų vardai pasirodė spaudoje.) Taip jau sutapo, kad Rošelė Gibson užsuko į kontorą, kai tuometinė sekretorė metė darbą ir tūžmingai išlėkė laukan. Telefonas vis čirškė, o partneriai nesiliovė stūgavę, tad ponia Gibson žengė prie stalo ir pasirūpino, kad įsivyrautų ramybė. Paskui užkaitė kavą. Į biurą grįžo rytojaus dieną, pasirodė dar ir kitą. Jį prižiūrėjo ir dabar, po aštuonerių metų.

Pora jos sūnų sėdėjo kalėjime. Abiem atstovavo Volis, nors, atvirai kalbant, jų nebūtų išgelbėjęs niekas. Dar paauglystėje tuodu nuolat suimdavo dėl narkotikų, todėl jaunesniajam „F & F“ partneriui veiklos netrūkdavo. Jiems vis giliau klimpstant į kvaišalus, Volis perspėdavo, esą berneliams gresia cypė arba mirtis. Tą patį kartojo ir sekretorei, kuri nevaliojo suvaldyti vaikų ir dažnai melsdavosi, kad jie atsidurtų už grotų. Kai policija areštavo kreku prekiaujančią jų gaują, brolių Gibsonų vos neįkalino dvidešimčiai metų. Volis pasistengė, kad bausmė sumažėtų iki dešimties, bet nė vienas ačiū neištarė. Verkdama dėkojo tiktai motina. Kad ir kiek vaikinai pridarė Voliui rūpesčių, tas nė karto jos neprašė sumokėti už savo paslaugas.

Bėgant metams, lieti ašaras poniai Gibson tekdavo nuolat. Neretai jaunesniojo firmos partnerio kabinete, už užrakintų durų. Jis patardavo ir padėdavo kiek sugebėdavo, bet dažniausiai teturėdavo ją išklausyti. Dėl netvarkingo Volio gyvenimo jų vaidmenys galėdavo beregint pasikeisti. Žlungant paskutinėms dviem Volio santuokoms, ponia Gibson jį parėmė. Kai teisininkas per daug įjunko į alkoholį, ji puikiai suprato, kas vyksta, ir nepabijojo jam į akis iškloti tiesos. Abu kasdien kivirčydavosi, bet ilgai nesivaidydavo, nes iš esmės tik siekdavo apsaugoti savo teritoriją.

Kartais „Finlio & Figo“ kontoroje piktai urgzdavo arba niūrodavo visi trys, paprastai jų nuotaiką gadindavo pinigų stygius. Rinka buvo perpildyta; gatvėse blaškėsi per daug teisininkų.

Firmai mažiausiai reikėjo dar vieno.

2 SKYRIUS

Deividas Zinkas miesto traukiniu pasiekė centrinę Čikagos dalį, išlipo Kvinsio stotelėje ir nušlepsėjo žemyn į Velso gatvę vedančiais laiptais, jausdamas, kad kažkas atsitiko kojoms. Jos sunkėjo, žingsniai lėtėjo. Ties Velso ir Adamso gatvių sankirta jis netgi sustojo ir, mėgindamas perprasti kas vyksta, nudūrė akis apačion. Bet tepamatė juodus odinius suvarstomus batus, kokius avėjo kiekvienas firmos teisininkas ir net viena kita teisininkė. Alsuoti sekėsi sunkiai, nuo prakaito drėko pažastys, nors oras buvo žvarbus. Trisdešimt vienerių Deividas per jaunas, kad jį pakirstų širdies priepuolis, o su nuovargiu, slėgusiu pastaruosius penkerius metus, išmoko susigyventi. Bent taip galvojo. Užsukęs už kampo pažvelgė į „Trust“ bokštą, blizgantį falo monumentą, besistiebiantį į tūkstančio pėdų aukštybes ir smingantį į miglą bei debesis. Kai stabtelėjo ir pakėlė galvą, širdis įniko plakti sparčiau, o skrandį nutvilkė šleikštulys. Aplinkui grūdosi jį kliudantys kūnai. Kartu su tuntu žmonių Deividas perėjo Adamso gatvę ir patraukė pirmyn.

Aukštą, atvirą, marmuro ir stiklo prigrūstą „Trust“ bokšto atriju puošė skulptūros, neva spinduliuojančios šilumą, nors tie nesuvokiami pavidalai jam asmeniškai atrodė šalti ir atgrasūs. Šeši tarpusavyje susikryžiuojantys eskalatoriai vilko armiją pailsusių karių pakeliui į savo gardelius ir kabinetus. Pastangos nusigauti iki eskalatoriaus buvo bevaisės, nes kojos atsisakė judėti. Todėl Deividas prisėdo ant odinio suolelio, pastatyto greta krūvos didžiulių nudažytų uolienų ir pabandė susigaudyti, kas jam darosi. Pro šalį plūdo žmonės niauriais veidais, įkritusiomis akimis, jau persitempę, nors šį rūškaną rytą laikrodis rodė dar tik 7.30.

„Lūžis“, be abejo, ne medicinos terminas. Apibūdinti momentui, kai rūpesčių kamuojamas asmuo pakvaišta, specialistai vartoja įmantresnes sąvokas. Dėl siaubingos traumuojančios nelaimės pokyčiai nutinka per sekundės dalį. Arba toji akimirka įkūnija paskutinį šiaudą, apmaudžią besikaupiančio spaudimo kulminaciją, kurios sąmonė ir kūnas nebeatlaiko. Jam pasitaikė antrasis variantas. Penkerius metus Deividas negailėdamas savęs plušėjo drauge su nekenčiamais kolegomis, bet šįryt, jam įsitaisius greta dažytų uolienų, stebint slenkančius aukštyn, pasiruošusius eilinei beverčio darbo dienai dailiai apsirengusius zombius, kai kas įvyko. Jis palūžo.

— Sveikas, Deivai. Viršun keliausi? — kažkas paklausė. Elas iš Antimonopolinio skyriaus.

Deividas sugebėjo prašiepti lūpas, kinktelėti ir sumurmėti, paskui nežinia kodėl nusekė įkandin Elo. Šis atsistojo ant eskalatoriaus lenkdamas jį vienu žingsniu, dudendamas apie vakarykštes Čikagos „Blackhawks“ rungtynes. Jiems kylant per atriju, Deividas tebelinkčiojo. Apačioje ir užnugaryje stoviniavo tuzinai vienišų figūrų tamsiais apsiaustais, jauni teisininkai — tylūs ir liūdni tarytum žiemą laidotuvėse dalyvaujantys karsto nešėjai. Antrajame aukšte jiedu prisijungė prie grupelės, lūkuriuojančios greta liftų virtinės. Deividas vis dar klausėsi kalbų apie ledo ritulį, bet į jo galvą vėl sugrįžo svaigulys, kurį papildė koktumas. Galiausiai jie metėsi į atsivėrusio lifto kabiną ir sustingo petys į petį su kitais. Tyla. Elas užsičiaupė. Niekas nepratarė nė žodžio; niekas nebandė akimis užmegzti ryšio.

„Baigta, į šitą liftą žengiau paskutinį kartą, — sau pasakė Deividas. — Prisiekiu.“

Kabiną nukratė virpulys, pasigirdo zvimbimas ir ji sustojo aštuoniasdešimt pirmame aukšte, „Rogano Rotbergo“ teritorijoje. Pro tarpdurį smuko trys juristai, iš veido matyti, bet nepažįstami, ir tuo stebėtis nederėtų, nes nuo septyniasdešimt pirmo iki šimtas pirmo aukšto dirbo šeši šimtai teisininkų. Aštuoniasdešimt penktame pasišalino dar du vyrai tamsiais kostiumais. Liftui pajudėjus iš vietos, Deividą išmušė prakaitas, netrukus ėmė kamuoti hiperventiliacija. Kai artėjo prie savo kabinetėlio devyniasdešimt ketvirtame aukšte, širdis daužėsi vis smarkiau. Devyniasdešimt pirmame ir devyniasdešimt antrame bendrakeleivius apleido dar keli nykiaveidžiai individai ir sulig kiekvienu stabtelėjimu silpnumo pojūtis stiprėjo.