Джон Гришэм - Bylininkai

GM, mišrūnas, dykinėjo kontoroje, nes niekas iš čionykščių nenorėjo jo vestis į savo būstą. Sargis lygiomis dalimis priklausė visiems trims — Rošelei, Oskarui ir Voliui, — bet faktiškai juo rūpinosi vien Rošelė. Prieš kelerius metus nežinia iš kur pabėgęs gyvūnas naujus namus pasirinko „F & F“. Dienomis miegodavo ant lovelės, stovinčios netoli sekretorės stalo, naktimis klaidžiodavo po biurą ir jį saugodavo. Kaip sarginis šuo buvo pakenčiamas, lojimu ne sykį nuginęs įsilaužėlius, vandalus ir net keletą susierzinusių klientų.

Rošelė jį pašėrė, į dubenėlį šliūkštelėjo vandens. Virtuvėje iš nediduko šaldytuvo išsiėmė braškių jogurto indelį. Į puoduką prisipylė kavos ir pašvarino stalą, ant kurio, jos pastangomis, viešpataudavo nepriekaištinga tvarka. Pro laukujės duris įžengę klientai pirmiausia pamatydavo šį tvirtą, įspūdingą, iš stiklo ir chromo pagamintą baldą. Oskaro kabinetas buvo ganėtinai valyvas, Volio kambarys priminė sąvartyną. Jiedu galėjo pasislėpti už uždarų durų, Rošelė savo ruožtu sėdėdavo visų akivaizdoje.

Ji atsivertė pirmąjį Sun-Times puslapį. Skaitė neskubėdama, siurbčiodama kavą, valgydama jogurtą, vos girdimai niūniuodama, o jai už nugaros parpė GM. Rošelė mėgaudavosi tykiomis ankstyvo ryto minutėmis. Neilgai trukus suskambės telefonas, į kontorą atsibels advokatai, vėliau, jeigu jiems nusišypsos sėkmė, pasirodys iš anksto dėl susitikimo susitarę — arba ne — klientai.

Sprukdamas nuo žmonos, Oskaras Finlis iš namų išeidavo septintą ryto, tačiau į biurą paprastai prisistatydavo po devintos. Dvi valandas sukinėdavosi po miestą, stabtelėdavo prie policijos nuovados, kur darbavosi pusbrolis, tvarkantis ataskaitas apie nelaimingus atsitikimus, užsukdavo pas automobilių nutempėjus ir pasiklausydavo liežuvavimo apie naujausias autoavarijas, išgerdavo kavos su žmogumi, valdančiu porą varganų laidotuvių namų, nuveždavo spurgų ugniagesiams, paplepėdavo su greitosios pagalbos vairuotojais, protarpiais užklysdavo į pamėgtas ligonines ir pavaikštinėdavo judriais koridoriais, išlavintu žvilgsniu ieškodamas traumuotų žmonių, susižeidusių dėl kitų aplaidumo.

Oskaras atvykdavo devintą. Kada kontoroje teiksis pasirodyti gerokai chaotiškiau gyvenantis Volis, niekas nenutuokdavo. Jaunesnysis partneris galėdavo įsiveržti 7.30, prisipumpavęs kofeino ir energinio „Red Bull“ gėrimo, pasirengęs iškelti bylą kiekvienam, stojusiam jam skersai kelio, arba pagiriotas, išpurtusiais paakiais atsivilkti 11.00 ir pasislėpti savo kabinete.

Bet tą įsimintiną dieną Volis atkako prieš pat aštuntą, jo veide tvieskė plati šypsena, akys buvo šviesios.

— Labas rytas, ponia Gibson, — įtaigiai ištarė.

— Labas rytas, pone Figai, — tokiu pat tonu atsiliepė ji.

„Finlio & Figo“ firmoje visuomet vyraudavo įtampa, o kivirčas užsiplieksdavo nuo vieno neatsargiai mestelėto komentaro. Todėl kiekvienas galvodavo, ką sako, ir kitų žodžius išklausydavo neprarasdamas atsargumo. Įtariai žiūrėdavo net į kasdieniškus rytinius pasisveikinimus, nes pasitaikydavo atvejų, kai jie pranašaudavo netikėtą puolimą. Savitą istoriją turėjo net „pono“ ir „ponios“ kreipiniai. Anuomet, kai Rošelė tebuvo klientė, Volis suklydo pavadindamas ją panele, išrėždamas kažką panašaus į „Klausykit, panele, aš stengiuosi kaip įmanydamas“. Teisininkas neketino jos įžeisti, bet Rošelė sureagavo perdėtai audringai ir nuo tada primygtinai reikalaudavo ją vadinti „ponia Gibson“.

Vienumos atmosferą išblaškę trikdžiai sekretorę mažumėlę suerzino. Volis pašnekino GM, paglostė šuns galvą ir traukdamas įsipilti kavos paklausė:

— Laikraštyje rašo ką nors naujo?

— Ne, — atsakė ji, nejausdama jokio noro gilintis į žinias.

— Nieko keisto, — šiandien pirmą kandų komentarą metė Volis.

Ji skaitydavo Sun - Times. Jis teikdavo pirmenybę Tribūne. Apie vienas kito spaudos pasirinkimus buvo susidarę gan prastą nuomonę.

Antra dygi pastaba nuskambėjo po kelių sekundžių, kai Volis išniro iš virtuvės.

— Kas užkaitė kavą?

Rošelė nuleido repliką negirdom.

— Nemanot, kad ji silpnoka?

Sekretorė lėtai pervertė lapą ir nurijo jogurto šlakelį.

Volis garsiai sriūbtelėjo, sučepsėjo lyg paragavęs acto, stvėrė savo laikraštį ir atsisėdo prie stalo. Anksčiau nei Oskaras laimėjo pastatą per teismo procesą, pirmame aukšte kažkas išgriovė kelias sienas ir priešakinėje namo dalyje įrengė erdvų vestibiulį. Rošelei priklausė šalia durų esanti priimamojo zona, už kelių pėdų stovėjo klientams skirtos kėdės ir pailgas stalas, matyt, kadaise buvęs valgomasis. Bėgant metams, firmos darbuotojai įprato prie jo įsitaisę skaityti laikraščius, gerti kavą, netgi imti raštiškus klientų parodymus. Volis mėgdavo čia leisti laiką, nes savo kabinetą buvo pavertęs tikra kiaulide.

Jis kaip galėdamas triukšmingiau atsivertė Tribūne. Rošelė tebeniūniavo ir šurmulio nepaisė.

Po kelių minučių sučirškė telefonas. Ponia Gibson, rodės, nieko neišgirdo. Aparatas vėl atgijo. Po trečio skambučio Volis nuleido laikraštį ir pasiteiravo:

— Atsiliepsite, ponia Gibson?

— Ne, — lakoniškai tarė ji.

Telefonas ketvirtą kartą pareikalavo dėmesio.

— Kodėl ne? — griežtai paklausė jis.

Sekretorė nutylėjo. Po penkto skambučio Volis sviedė Tribūne šalin ir nužygiavo link aparato, kabančio ant sienos, greta kopijavimo įrenginio.

— Jumis dėta, to nedaryčiau, — perspėjo ponia Gibson.

Jis sustojo.

— Kodėl?

— Čia skolų išieškotojas.

— Iš kur ištraukėt?

Volis įsispigino į telefoną. Šio ekranėlyje įskaitė užrašą: numeris NEŽINOMAS.

— Tiesiog žinau. Jis bando su mumis susisiekti kiekvieną savaitę ir visada šituo paros metu.

Telefonas nutyko, o Volis grįžo prie stalo ir laikraščio. Pasislėpė už puslapių, mintyse spėliodamas, kokios sąskaitos firma neapmokėjo, kuris iš tiekėjų taip suirzo, kad nutarė advokatus paspausti. Atsakymą, be abejo, galėtų pateikti Rošelė, nes ji rūpinosi buhalterija ir žinojo faktiškai viską, tačiau jis neketino kamantinėti sekretorės. Nes, jei tik prasižiotų, netrukus jie pultų ginčytis dėl sąskaitų, nesumokėtų mokesčių ir pinigų stygiaus, o paskui įsikarščiavę imtų rietis dėl firmos strategijos, jos ateities ir abiejų partnerių trūkumų.

Nė vienas nenorėjo veltis į kivirčus.

Abneris nepaprastai didžiavosi savo „Kruvinąja Mere“. Jis idealiai tiksliais kiekiais sumaišydavo pomidorų sultis, degtinę, krienus, paprastas ir žaliąsias citrinas, Vusterio padažą, pipirus, tabaską ir druską. Tuomet pridėdavo dvi žaliąsias alyvuoges ir, pabaigai, saliero stiebelį.

Deividas tokiais nuostabiais pusryčiais vaišinosi labai seniai. Po dviejų sparčiai suvartotų barmeno kūrinių jis kvailai viepiesi ir dėl sprendimo mesti darbą aukštai kėlė galvą. Girtuoklis baro gale knarkė. Jokie kiti lankytojai pro duris taip ir neįžengė. Abneris užsiėmė savo reikalais — plovė ir šluostė kokteilių taures, tikrino alkoholio atsargas, krapštėsi prie alaus čiaupų, tuo pat metu įvairiausiomis temomis tarstelėdamas savo komentarus.

Pagaliau suzvimbė Deivido telefonas. Skambino jo sekretorė, Lana.

— O, varge.

— Kas čia? — pasidomėjo Abneris.

— Kontora.

— Juk žmogus turi teisę papusryčiauti, ar ne?

Deividas vėl plačiai nusišypsojo ir tarė:

— Klausau.

— Kur tu, Deividai? — paklausė Lana. — Dabar pusė devintos.