Агата Кристи: Kreivas Nameliūkštis

— Kad mačiau žmogžudystę.

— O ar dar kam nors apie tai pasakojote?

— Ne. Bet man atrodo, kad Leopoldas suprato. Juk jis mėgdavo klausytis už durų, sužinoti svetimas paslaptis.

— Ar jūs žinote, kad Džois šventės išvakarėse pareiškė buvusi žmogžudystės liudytoja? Ar tai tiesa?

— Ne. Ji tik pakartojo tai, ką aš jai pasakojau, ir... apsimetė, kad tai atsitiko jai pačiai.

— Papasakokite mums, kas gi vis dėlto įvyko.

— Iš pradžių aš nesupratau, kad tai buvo žmogžudystė. Pagalvojau, kad tai nelaimingas atsitikimas, gal ji krito iš didelio aukščio...

— Kur tai vyko?

— Miške, prie akmenų skaldyklos. Aš įlipau į medį ir pasislėpiau — norėjau pasižiūrėti, ką veikia voverės. Reikėjo sėdėti labai tyliai, kad voverės neišgirstų ir nepaspruktų. Jos tokios baikščios...

— Ką gi tu pamatei?

— Vyriškis ir moteris pakėlė ją ir nunešė aukštyn takeliu. Pagalvojau, kad jiedu neša ją namo ar į ligoninę. Staiga moteris sustojo ir tarė: „Kažkas mus stebi“. Tai pasakiusi, pažvelgė į mano medį. Kažkodėl aš baisiai išsigandau ir sulaikiau kvapą. O vyriškis atsakė: „Nesąmonė!“ Ir jiedu nuėjo. Aš pamačiau kruviną šaliką ir peilį. Pagalvojau, kad tai buvo bandymas nusižudyti. Aš sėdėjau labai tyliai...

— Todėl, kad bijojai?

— Ne. Aš pagalvojau, kad man tikriausiai nederėtų pasislėpus žiūrėti... Aš niekam nepasakojau to, ką mačiau, netrukus viską pamiršau ir nebeprisiminiau, kol...

Vyriausiasis konsteblis buvo besižiojąs pateikti kitą klausimą, bet persigalvojo. Pažvelgęs į Puaro, jis paslapčia davė jam ženklą.

— Taip, Miranda, — paragino ją Puaro. — Kodėl?..

— Kol viskas tarsi ir vėl nepasikartojo. Šį kartą aš stebėjau žalią genį ir taip pat buvau pasislėpusi tankiuose krūmuose. O tiedu kalbėjosi apie kažkokią salą... Atrodo, Graikijoje. Ji tarė: „Viskas sutvarkyta, mudu galėsime važiuoti ten, kai tik panorėsime. Bet vis dėlto geriau neskubėti, tegul viskas susiguli“. Paskui genys nuskrido, ir ji pasakė: „Tss... Tyliau — į mus kažkas žiūri“. Ji tai darė visiškai taip pat, kaip tada, jos veide buvo tokia pat išraiška. Aš tuoj pat viską prisiminiau ir išsigandau, nes dabar žinojau... žinojau, kad tai buvo žmogžudystė, juk aš jau buvau nebe vaikas ir supratau, ką tai reiškė — kraujas, peilis ir suglebęs kūnas.

— Kada tai buvo? — paklausė vyriausiasis konsteblis. — Seniai?

— Pernai. Kovo mėnesį, tuoj pat po Velykų.

— Miranda, ar jūs galite pasakyti, kas buvo tie žmonės?

— Žinoma, galiu. — Miranda nustebusi pažvelgė į jį.

— Ar jūs matėte jų veidus?

— Žinoma.

— Kas jie?

— Misis Dreik ir Maiklas.

Tai nebuvo panašu į dramatišką demaskavimą. Mergaitės balsas buvo ramus, su nuostabos ir tvirto ryžto atspalviais.

— Jūs niekam apie tai nepasakojote, — vėl kreipėsi į ją vyriausiasis konsteblis. — Kodėl?

— Aš maniau... aš maniau, kad gal tai buvo aukojimas...

— Kas jums tai sakė?

— Maiklas... Jis sakė, kad aukoti reikia.

— Ar tu mylėjai Maiklą? — švelniai paklausė Puaro.

— O, taip, — atsiduso Miranda. — Labai!

27 skyrius

— Na, pagaliau! — sušuko misis Oliver. — Pasakokite, pasakokite viską, — nekantravo ji. — Kodėl jūs anksčiau neparėjote?

— Prašau atleisti, madam, aš padėjau policijai baigti tyrimą.

— Taip kalbama apie nusikaltimus. Kaip... kaip jums galėjo kilti mintis, kad Rovena Dreik prisidėjo prie žmogžudystės?

— Viskas buvo labai paprasta, ypač kai sužinojau svarbiausiąjį įkaltį.

— Kas buvo tas svarbiausias įkaltis?

— Vanduo. Man reikėjo žmogaus, kuris dalyvavo šventėje ir sušlapo, nors iš tikrųjų neturėjo sušlapti. Juk Džois Reinolds žudikas gana ilgai po vandeniu laikė stipraus vaiko, kuris tikriausiai priešinosi, norėjo ištrūkti, galvą. Vanduo tiško į visas puses... Žodžiu, žudikas turėjo įtikinamai paaiškinti kitiems, kodėl jo rūbai permirko. Kai visi susirinko valgomajame, misis Dreik nusivedė Džois į biblioteką. Jei jus kviečia eiti namo šeimininkė, jūs, žinoma, einate. Ir, žinoma, Džois neįtarė misis Dreik kėslų. Miranda tik pasakė jai, kad vieną kartą matė žmogžudystę, ir nepasakojo smulkmenų... Žodžiu, Džois buvo nužudyta, o žudikas sušlapo. Norėdama tai pateisinti, misis Dreik ieško išeities ir ją randa. Jai reikia liudytojo, kuris matytų, kaip ji sušlampa. Stovi ant laiptų, laikydama rankose didžiulę vazą su vandeniu. Pagaliau iš valgomojo išeina mis Viteker — ten labai karšta. Misis Dreik pašoka, tarsi kažko išsigandusi, paleidžia iš rankų vazą ir pavaizduoja, kad permirko nuo galvos iki kojų. Paskui ji nusileidžia laiptais žemyn į vestibiulį ir kartu su mis Viteker renka gėles, duženas, gailisi sudužusios vazos.

Jai pasisekė įtikinti mis Viteker, kad neva kažką matė kambaryje, kuriame buvo nužudyta mergaitė. Mis Viteker pamanė, kad tai tikra tiesa, bet kai papasakojo tą istoriją mis Emlin, ši viską suprato ir įtikino, kad visą tą istoriją reikia papasakoti man. Ir aš, — prisipažino Puaro, patenkintas glostydamas savo ūsus, — taip pat supratau, kas nužudė Džois Reinolds.

— Vadinasi, Džois nematė jokios žmogžudystės?

— Bet misis Dreik to nežinojo. Ji visada įtarė, kad kažkas buvo miške tada, kai jiedu nužudė Olgą, ir viską matė.

— O kada jūs supratote, kad ten buvo Miranda, o ne Džois?

— Kai tik blaivus protas privertė mane patikėti tuo, ką kalbėjo visi, — kad Džois mėgdavo meluoti. Ir štai tada atsirado Miranda. Ji daug laiko praleisdavo miške, stebėdavo voveres ir paukščius. Džois, Mirandos žodžiais tariant, buvo jos artima draugė, jiedvi viską viena kitai pasakodavo. Tą dieną Miranda šventėje nedalyvavo, ir Džois nusprendė pasinaudoti jos papasakota istorija apie žmogžudystę, galbūt norėdama padaryti įspūdį jums, madam, žinomai kriminalinių romanų rašytojai.

— Na, žinoma, viskas įvyko dėl mano kaltės!

— Ne, ne, jūs mane ne taip supratote.

— Rovena Dreik, — susimąsčiusi tarė misis Oliver. — Ir vis dėlto sunku tuo patikėti.

— O kodėl? Juk ji nestokoja visų reikalingų savybių. Aš visada maniau, — pridūrė Puaro, — kad tokių moterų kaip ledi Makbet gyvenime nebūna. Ir štai man teko vieną iš jų sutikti.

— O Maiklas Garfildas? Jiedu tokia keista pora...

— Taip... Ledi Makbet ir Narcizas. Neįprastas derinys...

— Ledi Makbet... — tyliai pakartojo misis Oliver.

— Ji graži moteris. Dalykiška, energinga... Lyderė iš prigimties. Ir, gana neįtikėtina, puiki aktorė. Būtumėte girdėjusi, kaip ji verkė dėl mažojo Leopoldo mirties, kaip raudojo, prisidengusi sausas akis nosine.

— Bjauru!

— O juk aš klausiau jūsų nuomonės apie čia gyvenančius žmones. Atsimenate, ką jūs man atsakėte?

Misis Oliver nieko neatsakė.

— Ar Maiklas Garfildas ją mylėjo? — pagaliau paklausė ji.

— Nemanau, kad Maiklas Garfildas būtų galėjęs ką nors, išskyrus save, mylėti. Jam reikėjo pinigų — daug pinigų. Galbūt iš pradžių jis tikėjosi pavergti misis Ljuelin Smais širdį, kad ši testamentu paliktų jam savo turtą. Bet misis Ljuelin Smais buvo kitokio charakterio moteris.

— O klastotė? Aš taip ir nesupratau, kam ji buvo reikalinga.

— Iš pradžių aš to irgi nesupratau. Iš tikrųjų, buvo per daug klastočių, jei galima taip pasakyti. Bet, gerai pagalvojęs, supratau, kad nieko keista čia nėra. Reikia tik nuodugniai paanalizuoti, kas gi iš tikrųjų įvyko.