Агата Кристи: Keleivis į Frankfurtą

— Taip, kažką panašaus. Ir jis sakė, kad niekad negali žinoti, ar tai išeis žmonėms į naudą, ar ne. Viena vertus, taip, kita vertus, ne. Ir jis kalbėjo apie — ak, peniciliną ir sulfonamidus, ir širdies transplantantus, ir tokius dalykus kaip tabletes, skirtas moterims, nors piliulė30 tada dar nebuvo išrasta. Tačiau, žinai, tokie dalykai, kurie atrodo geri kaip nepapaprasti vaistai ar stebuklingos dujos, ar kiti stebuklingi dalykai, ir staiga kažkas juose pasisuka į blogąją pusę tiek pat, kiek į gerąją, ir tada pagalvoji, kad būtų geriau, jei jie iš viso nebūtų išrasti. Na, atrodo, jis bandė man kažką panašaus išaiškinti. Visa tai buvo ganėtinai sunku suprasti. Aš paklausiau: „Ar nori pasakyti, kad nenori rizikuoti?“, ir jis pasakė: „Tu visiškai teisi. Nenoriu rizikuoti. Čia ir visa bėda, nes, matai, aš nė nenutuokiu, kuo rizikuočiau. Tai va kas nutinka mums, vargšeliams mokslininkams. Mes rizikuojame, tačiau ta rizika — ne mūsų atradimai, o tai, ką žmonės su jais padarys, kai mes jiems apie savo atradimus papasakosim.“ Aš pasakiau: „Kalbi apie atominius ginklus ir atomines bombas?“, o jis tarė: „A, velniop tuos atominius ginklus ir atomines bombas. Mes nuėjom daug toliau.“

„Tačiau, jei ketinate suteikti žmonėms gerą nuotaiką ir padaryti juos geranoriškus, pasakiau aš, ko tada nerimauti?“ Ir jis tarė: „Tu nesupranti , Matilda. Tu niekada nesuprasi. Mano kolegos mokslininkai greičiausiai taip pat nesuprastų. Ir niekas iš politikų nesuprastų. Taigi matai, per didelė rizika. Kad ir kaip ten būtų, reikėtų gerai pagalvoti.“

„Bet, pasakiau aš, tai juk laikina būklė, kaip nuo linksminamųjų dujų, ar ne? Noriu pasakyti, kad galima padaryti žmones geranoriškus trumpam laikui, o tada jie vėl taptų tokie, kokie turi būti — arba kokie neturi būti — manyčiau, tai priklauso nuo to, iš kurios pusės į tai pažiūrėsi.“ Ir jis pasakė: „Ne. Tai bus, supranti, amžina. Visam gyvenimui, nes tai paveiks...“ ir jis vėl perėjo prie savo žargono. Žinai, ilgi žodžiai ir skaičiai. Formulės ar molekuliniai pokyčiai — kažkas panašaus. Man rodos, tai turėtų būti panašu į tai, ką jie daro su silpnapročiais. Supranti, kad nebebūtų silpnapročiai, kaip skydliaukės įdėjimas ar išėmimas. Vis užmirštu, ar viena, ar kita. Kažkas tokio. Na, turbūt kažkur yra kažkokia mažytė liauka, ir jeigu ją išimi ar išrūkai, ar padarai su ja ką nors drastiško — bet tada žmonės tampa visam laikui...

— Visam laikui geranoriški! Esi tikra, kad tai būtent tas žodis? Geranoriškumas?

— Taip, nes būtent todėl jis pavadino tai Genro.

— Įdomu, ką jo kolegos manė apie jo atsitraukimą?

— Nemanau, kad daug kas apie tai žinojo. Liza, kokia ten jos pavardė — ji austrė — dirbo kartu su juo. Buvo dar vienas jaunuolis, jo pavardė buvo Ledentalis ar panašiai, bet jis mirė nuo džiovos. Jis lyg ir pasakojo, kad kiti su juo dirbę žmonės buvo tik padėjėjai, kurie tiksliai nežinojo, ką jis daro ar bando. Matau, kur link tu suki, — staiga tarė ledi Matilda. — Tikrai nemanau, kad jis iš viso kam nors apie tai pasakojo. Manau, kad jis sunaikino visas savo formules ar užrašus, ar kas jie ten būtų, ir atsisakė tos idėjos. Tada jį ištiko tas smūgis ir jis susirgo, o dabar, vargšelis, negali gerai kalbėti. Viena pusė paralyžiuota. Girdi gana gerai. Klausosi muzikos. Tai ir sudaro dabartinį jo gyvenimą.

— Manai, kad jis jau niekada nebedirbs?

— Jis net su draugais nesusitinka. Man atrodo, kad jam skaudu juos matyti. Jis nuolat randa būdų, kaip nuo to išsisukti.

— Tačiau jis gyvas, — tarė admirolas Blantas. — Jis dar gyvas. Turi jo adresą?

— Jis kažkur mano adresų knygutėje. Gyvena vis dar ten pat. Kažkur Šiaurės Škotijoje. Tačiau, suprask, kažkada jis buvo toks nuostabus žmogus. Dabar jau ne. Jis tiesiog beveik miręs. Visiems ketinimams ir tikslams.

— Viltis visada yra, — tarė admirolas Blantas. — Ir tikėjimas, — pridūrė jis. — Tikėjimas.

— Ir, manyčiau, geranoriškumas, — tarė ledi Matilda.

21 SKYRIUS

Genro projektas

Profesorius Džonas Gotlibas sėdėjo savo kėdėje, tvirtai įbedęs žvilgsnį į moterį, sėdinčią priešais jį. Jis beždžionišku judesiu pasikasė ausį, tai buvo jam labai būdinga. Tuo dar labiau priminė beždžionę. Atsikišusiu žandikauliu, kontrastingai aukšta matematiko kakta, mažaūgis ir išdžiūvęs.

— Ne kiekvieną dieną, — tarė profesorius Gotlibas, — taip nutinka, kad jauna ledi atneštų man laišką nuo Jungtinių Valstijų prezidento. — Tačiau, — tarė jis linksmai, — ne visada tie prezidentai žino, ką daro. Apie ką jis? Suprantu, kad už jus laiduoja aukščiausia valdžia.

— Atėjau paklausti, ką jūs žinote apie vadinamąjį Genro projektą?

— Ar jūs iš tiesų esate grafienė Zerkovski?

— Teoriškai galbūt taip. Labiau žinoma kaip Meri Ana.

— Taip, jie tai parašė atskirame lape. Ir nori sužinoti apie Genro projektą. Na, buvo toks dalykas. Dabar jis miręs ir palaidotas; greičiausiai ir tas žmogus, kuris jį sugalvojo, taip pat.

— Turite galvoje profesorių Šoremą?

— Teisingai. Robertą Šoremą. Vieną iš didžiausių mūsų šimtmečio genijų. Einšteinas, Nilsas Boras ir keletas kitų. Robertas Šoremas neištvėrė tiek, kiek galėjo. Didžiulė netektis mokslui — kaip ten Šekspyras sakė apie ledi Makbet : „ Ji turėjo po to numirti.„

— Jis nemirė, — tarė Meri Ana.

— O! Ar jūs tuo tikra? Jau seniai nieko apie jį negirdėti.

— Jis invalidas. Gyvena Šiaurės Škotijoje. Jis paralyžiuotas, sunkiai kalba, sunkiai vaikšto. Didžiąją laiko dalį praleidžia sėdėdamas ir klausydamasis muzikos.

— Taip, galiu įsivaizduoti. Na, džiaugiuosi tuo. Jei jis gali tai daryti, nėra jau toks nelaimingas. Kitaip tai būtų tikras pragaras tokiam nepaprastam žmogui, kuris jau nebėra nepaprastas. Kuris — taip jau yra — palaidotas invalido kėdėje.

— Tai toks dalykas, kaip Genro projektas, iš tikrųjų buvo ?

— Taip, jis prie to labai entuziastingai dirbo.

— Jis jums apie tai pasakojo?

— Jis kai kam iš mūsų pirmomis dienomis apie tai pasakojo. Jūs pati, spėju, nesate mokslininkė, jaunoji moterie?

— Ne, aš...

— įtariu, kad jūs tik agentė. Tikiuosi, kad jūs teisingoje pusėje. Mes vis dar turime tikėtis stebuklų ir šiais laikais, tačiau nemanau, kad jums pavyks ką nors gauti iš Genro projekto.

— Kodėl ne? Sakėt, kad jis prie jo dirbo. Tai būtų labai svarbus išradimas, tiesa? Arba atradimas — ar kaip juos ten vadinate?

— Taip, tai būtų vienas iš didžiausių amžiaus atradimų. Aš nežinau, kas nepavyko. Tai atsitiko anksčiau. Viskas klojasi gerai, tačiau paskutiniame etape tiesiog nepasiseka. Sustoja. Nepavyksta taip, kaip tikėtasi, todėl nusiminęs jo atsisakai. Arba padarai tai, ką padarė Šoremas.

— Ką jis padarė?

— Sunaikino. Viską iki trupinėlio, velniai rautų. Jis pats man tai sakė. Sudegino visas formules, visus popierius apie tai, visus duomenis. Po trijų savaičių jį ištiko smūgis. Man labai gaila. Matote, negaliu jums niekuo padėti. Niekad nežinojau apie jį jokių detalių, nieko, išskyrus pagrindinę mintį. Net ir tos nebeprisimenu, tik vieną dalyką. Genro reiškė geranoriškumą.

22 SKYRIUS

Džuanita

Lordas Oltamauntas diktavo.

Balsas, kažkada buvęs skambus ir dominuojantis, dabar buvo prislopintas iki švelnumo, bet vis tiek savotiškai patrauklus. Jis, atrodė, sklinda iš praeities šešėlių, tačiau emociškai jaudina labiau, negu jaudintų vyraujantis tonas.