Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

Iš anglų kalbos vertė

Lina Bucevičienė

Turinys

Prologas

Pirma dalis

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

Antra dalis

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

Trečia dalis

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

Piteriui ir Pegei Makleodams

O ateiki, ateiki, mirtie,

Aš ilgiuosi kiparisų tylos.

O užgeski, užgeski, širdie, —

Mirštu pakirstas meilės aklos.

Išklokite karstą linų drobule,

Papuoškit vien tujų liūdnų šakele.

Šekspyras1

PROLOGAS

Elinora Karlail! jūs kaltinama Merės Džerard nužudymu, įvykdytu šių metų liepos 27 dieną. Ar jūs prisipažįstate kalta?

Elinora Karlail stovėjo išsitempusi, gracingai pakelta galva. Jos veido bruožai buvo ryškūs, akys — skaisčiai mėlynos, o plaukai — juodi. Išpešioti antakiai sudarė dvi plonytes linijas.

Teismo salėje įsivyravo mirtina tyla.

Serą Edviną Balmerį, kaltinamosios gynėją, apėmė baimė.

„Dieve mano, ji ketina prisipažinti kalta... Ji pabūgo...“ — pagalvojo jis.

Elinora Karlail pravėrė burną ir ištarė:

— Nekalta.

Gynėjas atsilošė ir perbraukė kaktą nosine, galvodamas, jog tik per plauką išvengė pralaimėjimo.

Valstybės kaltintojas seras Samuelis Etenberis atsistojo ir bendrais bruožais ėmė dėstyti bylos esmę:

— Jums leidus, jūsų šviesybe ir ponai prisiekusieji, priminsiu visiems gerai žinomus faktus. Liepos 27-ąją, pusę keturių dienos, Hanterberyje, Meidensfordo grafystėje, mirė Merė Džerard...

Jo balsas buvo skambus ir malonus ausiai. Jis užliūliavo Elinorą taip, kad jos sąmonę pasiekdavo tik padrikos pasakojimo frazės.

— ...byla ypač paprasta ir aiški... Valstybės kaltintojo pareiga... įrodyti motyvą ir galimybę... Sprendžiant iš visko, niekas, išskyrus kaltinamąją, neturėjo motyvo žudyti šią vargšę merginą Merę Džerard. Jauną, gero būdo, visų mėgstamą merginą, kuri — tai galima drąsiai teigti — neturėjo nė vieno priešo.

Merė, Merė Džerard! Kaip viskas dabar atrodo tolima. Tarytum sapnas...

... ypač derėtų atkreipti dėmesį į šiuos klausimus:

1. Kokias galimybes ir priemones nunuodyti auką turėjo kaltinamoji?

2. Kokie motyvai paskatino ją tai padaryti?

— Mano pareiga iškviesti liudininkus, kurie gali padėti jums padaryti teisingas išvadas... O dėl Merės Džerard nunuodijimo, aš pasistengsiu įrodyti, kad, išskyrus kaltinamąją, niekas neturėjo galimybės įvykdyti šį nusikaltimą...

Elinora jautėsi taip, tarytum būtų įkalinta tirštame rūke, pro kurį prasiskverbdavo pavieniai žodžiai.

— ... Sumuštiniai... žuvies paštetas... tuščias namas...

Žodžiai prasibraudavo pro karštligiškas Elinoros mintis kaip smeigtukai pro storą šydą.

Teismas. Veidai. Ištisos eilės veidų! Vienas ypatingas veidas — su dideliais juodais ūsais ir įžvalgiomis akimis. Erkiulis Puaro, šiek tiek pakreipęs galvą ant šono, susimąstęs stebėjo ją.

Ji pagalvojo: Jis mėgina suprasti, kodėl aš tai padariau... Jis stengiasi perskaityti mano mintis, kad sužinotų, ką aš galvojau, ką jaučiau...

Jaučiau? Kažkokia migla, nežymus sukrėtimas... Rodžio veidas... tas mielas veidas su ilga nosimi ir juslinga burna... Rodis! Visuomet Rodis — nuo tada, kiek ji save pamena... nuo tų laikų Hanterberyje, avietynų apsuptyje, kai palei upelį bėgiodavo į triušidę. Ach Rodi, Rodi...

Kiti veidai! Slaugė O’Brajen sėdėjo pravira burna, strazdanotą šviesų veidą atkišusi į priekį. Slaugė Hopkins atrodė patenkinta savimi — pasipūtusi ir nepermaldaujama. Piterio Lordo veidas... Piteris Lordas — toks geras, toks nuovokus, toks... užjaučiantis! Tačiau dabar jis visai nepanašus į save. Atrodo sutrikęs ? Taip, sutrikęs! Jis išgyvena, labai nerimauja dėl to, kas vyksta. O jai, pagrindinei veikėjai, visa tai nė kiek nerūpi!

Štai ji, rami ir šalta, sėdi teisiamųjų suole, kaltinama žmogžudyste. Ji buvo teisme.

Kažkas išjudino ją, migla, aptraukusi jos mintis, ėmė sklaidytis, tapo paprasčiausiu gyvavaizdžiu. Ji teisme!... Žmonės...

Žmonės, palinkę į priekį, net išsižioję, su pasibjaurėtinu pasitenkinimu smalsiomis akimis spokso į ją, Elinorą, ir su žiauriu pasimėgavimu klausosi, ką tas aukštas vyras žydiška nosimi sako apie ją.

— Faktai šioje byloje yra nepaprastai aiškūs ir nenuginčijami. Trumpai juos išdėstysiu. Nuo pat pradžių...

„Pradžia... Pradžia? Diena, kai atėjo tas siaubingas anoniminis laiškas! Tai ir buvo pradžia...“ — pagalvojo Elinora.

PIRMA DALIS 1 SKYRIUS I

Anoniminis laiškas!

Elinora Karlail stovėjo ir žiūrėjo į rankoje laikomą atverstą laišką. Anksčiau ji nebuvo susidūrusi su tokiais dalykais. Laiškas nuteikė nemaloniai: parašytas su klaidomis, ant pigaus rausvo popieriaus. Jis skambėjo taip:

Šis laiškas skirtas perspėti Jus,

Neminėsiu jokių Vardų tačiau Kai kas gerinasi jūsų Tetai ir jeigu jūs nebūsite atsargi Prarasite Viską. Merginos Yra labai Apsukrios o Senos Ponios lengvai Pasiduoda jų įtakai kai Jauniklės gerinasi ir Meilikauja Joms Todėl sakau geriau atvažiuokite ir Pati pažiūrėkite kas čia Vyksta neteisinga kad Jūs ir Jaunasis Džentelmenas neteksite To Kas jums priklauso — Ji yra Labai Apsukri o Senoji Ponia gali Mirti bet kurią akimirką.

Gera linkėtojas

Iš pasibjaurėjimo suraukusi išpešiotus antakius, Elinora vis dar spoksojo į šį laišką, kai atsidarė durys ir tarnaitė pranešė: „Misteris Velmanas.“ Įėjo Rodis.

Rodis! Kaip visuomet, kai Elinora matydavo Rodį, ji išgyvendavo labai prieštaringus jausmus: netikėtą džiaugsmą ir suvokimą, jog jai nedera rodyti savo jausmų. Nes buvo visiškai akivaizdu, kad Rodis, nors ir mylėjo ją, nejautė jai tokių stiprių jausmų kaip ji jam. Pirmas žvilgsnis į jį privertė Elinoros širdį taip plakti, kad ši vos nesuskaudo. Kvaila, kad paprastas vyras, taip, visiškai eilinis jaunuolis, turi tokią galią kitam žmogui. Kad vien tik nuo žvilgsnio į jį pradėtų suktis galva, o išgirdus jo balsą norėtųsi... pravirkti... Bet juk meilė turėtų sukelti malonius jausmus, o ne skausmą dėl to, kad ji tokia stipri...

Vienas dalykas buvo visiškai aiškus: reikia būti labai, labai atsargiai, vaizduoti atsainią ir abejingą. Vyrams nepatinka toks atsidavimas ir garbinimas. Bent jau Rodžiui tai tikrai nepatinka.

— Sveikas, Rodi! — nerūpestingai pasisveikino ji.

— Sveika, brangioji, — atsiliepė Rodis. — Atrodai labai nusiminusi. Gavai sąskaitą?

Elinora papurtė galvą.

— O aš pagalvojau, kad sąskaita. Žinai, dabar vidurvasaris — šoka elfai, o kartu atkeliauja ir sąskaitos, — pajuokavo Rodis.

— Tai gerokai bjauriau — anoniminis laiškas.

Rodžio antakiai iš nuostabos pakilo. Jo išraiškingas veidas sustingo ir pasikeitė.

— Negali būti! — pasipiktinęs sušuko jis.

— Jis gana bjaurus... — pakartojo Elinora.

Ji žengė žingsnį link rašomojo stalo.

— Manau, kad geriausia bus, jei jį suplėšysiu.

Ji jau rengėsi tai daryti, kadangi Rodis ir anoniminiai laiškai buvo visiškai nesuderinami dalykai. Ji galėjo išmesti laišką ir daugiau apie jį negalvoti. Jis jos nebūtų sulaikęs, nes jo pasipiktinimas buvo daug stipresnis nei smalsumas.