Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Labai įdomu.

— Galbūt jie mylėjo vienas kitą, o žiaurus tėvas juos išskyrė... — fantazavo slaugė O’Brajen.

— O gal jis žuvo kare... — giliai atsidususi spėjo slaugė Hopkins. III

Kai slaugė Hopkins, maloniai sužadinta arbatos ir romantiškų spėlionių, pagaliau išėjo iš namo, Merė Džerard išbėgo pro duris ir pasivijo ją.

— Ak, slauge, ar galėčiau į kaimą eiti kartu su jumis?

— Žinoma galite, mano brangioji Mere.

— Man reikia pasikalbėti su jumis, — vis dar neatgavusi kvapo pasakė Merė Džerard. — Aš taip dėl visko nerimauju.

Vyresnė moteris palankiai į ją pažiūrėjo.

Dvidešimt vienerių Merė Džerard buvo miela būtybė, savo nerealiu grožiu primenanti laukinę rožę: ilgas laibas kaklas, šviesiai auksiniai plaukai, dengiantys dailios formos galvą švelniomis natūraliomis bangomis, ir skaisčiai mėlynos akys.

— Kokia nors bėda? — paklausė slaugė Hopkins.

— Bėda ta, kad laikas vis bėga, o aš nieko nedarau!

— Tam dar yra laiko, — sausai pastebėjo slaugė Hopkins.

— Taip, tačiau man tai kelia nerimą. Misis Velman buvo nuostabiai gera, suteikdama man visą tą brangiai kainuojantį išsilavinimą. O dabar aš jaučiu, kad turiu pati užsidirbti pragyvenimui. Man reikia išmokti kokio nors amato.

Slaugė Hopkins užjaučiamai linktelėjo.

— Jaučiuosi tik švaistanti laiką. Aš mėginau... mėginau paaiškinti misis Velman, kaip jaučiuosi, tačiau tai sudėtinga... Atrodo, kad ji nesupranta. Ji tik kartoja, kad turiu dar daug laiko.

— Nepamirškite, kad ji ligota, — pasakė slaugė Hopkins.

Merė susigėdusi išraudo.

— O, aš žinau. Man nereikėjo kvaršinti jai galvos. Tačiau mane tai neramina, o ir tėvas... jis taip bjauriai elgiasi! Jis nuolat šaiposi, jog vaizduoju aristokratę. Bet aš tikrai nenoriu sėdėti sudėjusi rankas!

— Žinau, kad nenorite.

— Bėda ta, kad išmokti kokio nors amato brangiai kainuoja. Dabar jau gerai moku vokiečių kalbą ir galėčiau šiomis žiniomis pasinaudoti. Tačiau iš tikrųjų noriu būti ligoninės slauge. Man patinka slaugyti ligonius.

— Nepamirškite, kad norėdama dirbti tokį darbą turite būti stipri kaip arklys! — be jokios romantikos priminė slaugė Hopkins.

— O aš ir esu stipri! Man iš tiesų patinka slaugyti. Mamos sesuo, ta, kuri išvyko į Naująją Zelandiją, buvo slaugė. Man tai įgimta, suprantate?

— O ką jūs galvojate apie masažą? — pasiūlė slaugė Hopkins. — Arba mokymąsi Norlando koledže4? Jūs mylite vaikus. O užsiimant masažu galima gerai uždirbti.

— Bet juk už mokslą reikia mokėti nemažus pinigus, ar ne? — abejodama ištarė Merė. — Aš tikėjausi... bet aš nenoriu pasirodyti labai godi... juk ji ir taip jau daug dėl manęs padarė.

— Turite omenyje misis Velman? Nesąmonė. Mano manymu, ji privalo tai padaryti. Taip, ji suteikė jums puikų išsilavinimą, tačiau ne tokį, kokio jums reikia. O jūs nenorite mokytojauti?

— Nesu tokia sumani, kad galėčiau mokytojauti.

— Protas protui nelygus. Paklausykite mano patarimo, Mere: šįsyk pakentėkite. Mano manymu, kaip jau sakiau, misis Velman privalo jums padėti atsistoti ant kojų ir aš neabejoju, kad ji ir ketina tai padaryti. Bet dalykas tas, kad ji pamilo jus ir nenori jūsų netekti, — pareiškė slaugė Hopkins.

— Ak! — atsiduso Merė. — Jūs tikrai taip manote?

— Nė trupučio tuo neabejoju! Vargšę bejėgę, iki pusės paralyžiuotą senutę nedaug kas pradžiugina, todėl jai labai malonu savo namuose matyti tokią gražią jauną būtybę kaip jūs. Ir jūs tikrai puikiai mokate bendrauti su ligoniais.

— Jei iš tiesų taip manote, jausiuosi daug geriau... — tyliai pasakė Merė. — Mieloji misis Velman, aš ją labai, labai myliu! Ji man visuomet buvo tokia gera. Viską dėl jos padarysiu!

— Tuomet geriausia, ką galite padaryti, tai likti ten, kur esate, ir liautis nerimauti. Visa tai truks neilgai, — sausai ištarė slaugė Hopkins.

— Jūs norite pasakyti... — pradėjo Merė. Jos plačiai atmerktose akyse atsispindėjo išgąstis.

Apylinkės slaugė linktelėjo.

— Dabar ji laikosi puikiai, tačiau tai truks neilgai. Ją ištiks antras, o po to ir trečias insultas. Aš pernelyg gerai žinau, kaip būna. Būkite kantri, mieloji. Jeigu paskutinės senutės gyvenimo dienos jūsų dėka prabėgs linksmai ir laimingai, būsite padariusi gerą darbą. O tada ateis laikas pagalvoti ir apie visa kita.

— Jūs labai gera, — pasakė Merė.

— O štai ir jūsų tėvas eina iš sarginės. Man regis, jis nenusiteikęs sveikintis.

Jos artinosi prie didžiulių geležinių vartų. Nuo sarginės laiptais žemyn gana sunkiai kėblino sulinkęs senyvas vyras.

— Labas rytas, misteri Džerardai, — linksmai pasisveikino slaugė Hopkins.

— A! — irzliai atsiliepė Efraimas Džerardas.

— Šiandien labai gražus oras, — stengdamasi užmegzti pokalbį pasakė slaugė Hopkins.

— Gal jums ir gražus, bet man — ne, — piktai atšovė senasis Džerardas. — Man baisiai gelia strėnas.

— Manau, kad nuo lietingo oro, kuris laikėsi praeitą savaitę. Tačiau dabar šilta ir sausa, todėl visa tai greitai praeis, — linksmai pareiškė slaugė Hopkins.

Tačiau jos profesijai būdingas gyvumas atrodo supykdė senuką.

— Jūs, slaugės, visos vienodos! — suniurzgė jis. — Juokiatės iš kitų žmonių bėdų. Jums nerūpi! Štai ir Merė nuolat šneka, kad nori būti slauge. O aš maniau, kad su savo prancūzų ir vokiečių kalbų žiniomis, mokėjimu skambinti pianinu ir visu kitu, ko ji išmoko savo prabangioje mokykloje bei kelionėse užsienin, ji norės būti kuo nors geriau nei slaugė.

— Man pakankamai gerai būti ligoninės slauge, — griežtai atkirto Merė.

— Taip, bet mieliau visai nieko nedarytum, ar ne? Vaikštinėtum pasipūtusi su savo nieko neveikiančios poniutės manieromis. Tinginystė, štai kas tau patinka, mano mergyt!

— Tai netiesa, tėti! Tu neturi teisės taip kalbėti! — paprieštaravo Merė ir jos akyse pasirodė ašaros.

Nutaisiusi pašaipią veido išraišką, slaugė Hopkins ryžtingai įsiterpė:

— Šįryt esame blogos nuotaikos, ar ne? Džerardai, jūs tikrai taip negalvojate. Merė yra gera mergina, o jums — gera dukra.

Džerardas pažvelgė į savo dukrą vos ne su piktdžiugiška veido išraiška.

— Dabar, su ta savo prancūzų, istorija ir manieromis, ji jau ne mano dukra. Fui!

Jis apsisuko ir vėl įėjo į sarginę.

— Jūs matote, slauge, ar ne, kaip man sunku? — su ašaromis akyse prabilo Merė. — Jis toks neteisingas. Jis nemylėjo manęs net tuomet, kai buvau maža mergaitė. Mama visuomet užstodavo mane.

— Na, na, nesijaudinkite, — švelniai ramino slaugė Hopkins. — Tokie dalykai mums siunčiami kaip išbandymas! Viešpatie, turiu paskubėti! Šįryt turiu labai daug darbo.

Akimis lydėdama greitai tolstančią figūrą, Merė Džerard desperatiškai galvojo, kad niekas negali jai padėti. Net ir slaugė Hopkins, nepaisant jos geranoriškumo, pasitenkino keliomis banalybėmis, kurias pateikė kaip kažką naujo.

„Ką gi man daryti? — liūdnai pagalvojo Merė.

2 SKYRIUS I

Misis Velman gulėjo ant rūpestingai sukrautų pagalvių. Jos kvėpavimas buvo sunkokas, tačiau ji nemiegojo. Akys, vis dar tokios pačios gilios bei mėlynos kaip ir dukterėčios Elinoros, žvelgė į lubas. Ji buvo didelė, sunki moteris, gražiu vanagišku profiliu. Jos veide atsispindėjo išdidumas ir ryžtas.

Pagaliau žvilgsnis sustojo ties figūra, sėdinčia prie lango. Akys žvelgė su meile, beveik ilgesingai.