Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

Ateitį jis vaizdavosi šviesiomis spalvomis. Viskas buvo ganėtinai aišku, o tai visuomet gerai. Jis tikėjosi, kad jie gana greitai susituoks. Žinoma, jei tik to norės Elinora. O gal ji norės vestuves šiek tiek atidėti. Nereikėtų jos skubinti. Iš pradžių jie stokos pinigų, tačiau dėl to neverta nerimauti. Jis nuoširdžiai vylėsi, jog teta Lora dar ilgai gyvens. Ji visuomet buvo tokia miela ir gera jam. Pasiimdavo jį atostogoms ir nuolat domėjosi jo reikalais.

Jis vengė minčių apie neišvengiamą tetos mirtį, nes nemėgo pernelyg aiškiai įsivaizduoti tai, kas nemalonu (paprastai jis vengdavo galvoti apie nemalonumus)... Tačiau... hm... po to... čia gyventi bus labai gera, tuo labiau kad jie turės pakankamai daug pinigų išlaikyti dvarą. Įdomu, kaip teta sutvarkė savo palikimą? Šiaip ar taip, tai visai nesvarbu. Nors kai kurioms moterims yra svarbu, kas valdo pinigus — vyras ar žmona, bet tik ne Elinorai. Ji labai taktiška ir jai tikrai nelabai rūpi pinigai.

„Ne, kad ir kas atsitiktų, nėra dėl ko nerimauti,“ — pagalvojo jis išeidamas pro vartelius, esančius tolimajame aptverto daržo gale. Iš čia jis patraukė į nedidelę giraitę, kurioje pavasarį žydėdavo geltonieji narcizai. Žinoma, dabar jie buvo nužydėję, tačiau žaluma, kurią apšvietė pro medžius prasiskverbiantys saulės spinduliai, atrodė nuostabiai.

Tarytum atgarsis į jo ankstesnį ramumą akimirką jį apėmė keistas nerimas. Jis jautė, kad jam kažko trūksta... taip, trūksta...

Auksu spindinti žaluma, ore tvyranti šiluma jį sujaudino, užkaitino kraują ir staiga jis ėmė nekantrauti.

Giraite link jo ėjo mergina — šviesiais spindinčiais plaukais ir rausva oda.

„Kokia graži... neapsakomai graži mergina,“ — pagalvojo jis.

Rodis stovėjo visiškai nejudėdamas, tarytum suakmenėjęs. Jam atrodė, kad pasaulis ėmė suktis, apsivertė aukštyn kojomis ir staiga netikėtai pakvaišo!

Mergina stabtelėjo, o po to vėl pajudėjo. Ji priėjo prie tos vietos, kur stovėjo amo netekęs ir juokingai išsižiojęs Rodis.

— Jūs manęs neprisimenate, misteri Roderikai? — šiek tiek padvejojusi paklausė ji. — Žinoma, praėjo nemažai laiko. Aš esu Merė Džerard, iš sarginės.

— A! Jūs — Merė Džerard? — išlemeno Rodis.

— Taip, — patvirtino ji, o po to gana droviai pridūrė:

— Žinoma, nuo to laiko, kai matėte mane paskutinį kartą, aš pasikeičiau.

— Taip, jūs pasikeitėte, — atsiliepė jis. — Aš... aš nebūčiau jūsų atpažinęs.

Jis stovėjo ir spoksojo į ją. Rodis neišgirdo žingsnių už nugaros, tačiau Merė išgirdo ir atsisuko.

Minutėlę Elinora stovėjo nejudėdama, o po to tarė:

— Sveika, Mere.

— Kaip laikotės, mis Elinora? — pasisveikino Merė. — Malonu jus matyti. Misis Velman laukė jūsų.

— Taip, praėjo nemažai laiko, — pasakė Elinora. — Aš... slaugė O’Brajen prašė jūsų paieškoti. Ji nori pakelti misis Velman ir sakė, kad paprastai jūs jai padedate tai padaryti.

— Tuoj pat einu, — atsakė Merė.

Ji pajudėjo, o paskui pasileido bėgti. Elinora stovėjo ir žvelgė jai įkandin. Merė bėgo greitai, grakštumas atsispindėjo kiekviename jos judesyje.

— Atalanta...5 — tyliai ištarė Rodis.

Elinora neatsakė. Minutėlę ji stovėjo nejudėdama, o paskui pasakė:

— Netrukus priešpiečių metas. Verčiau grįžkime.

Ir jie greta patraukė link namo. V

— Eime, Mere! Tai tikrai įspūdingas filmas su Garbo6 apie Paryžių. Pagal puikaus rašytojo romaną. Jo pagrindu kažkada net opera buvo pastatyta.

— Ačiū, Tedai, tu be galo malonus, bet aš tikrai nenoriu.

— Paskutiniu metu aš nesuprantu tavęs, Mere, — piktai išrėžė Tedas Biglendas. — Tu pasikeitei, visiškai pasikeitei.

— Ne, Tedai, nepasikeičiau.

— Pasikeitei! Aš manau, taip atsitiko dėl to, jog mokeisi toje prašmatnioje mokykloje, o po to Vokietijoje. Dabar mes tau per prasti.

— Tai netiesa, Tedai. Aš ne tokia, — su užsidegimu paprieštaravo ji.

Sveikata ir jėga trykštantis jaunuolis, nors ir pyko, vertinančiai nužvelgė Merę.

— Taip, tu pasikeitei. Dabar tu beveik ledi, Mere.

— Bet juk „beveik ledi“ nereiškia „tikra ledi“, ar ne? — su netikėtu kartėliu paklausė Merė.

— Manau, kad ne, — staiga supratęs atsakė jis.

— Šiaip ar taip, o kam šiais laikais tai rūpi? Ledi, džentelmenai ir panašiai... — greitai išbėrė Merė.

— Taip, dabar tai nėra taip svarbu kaip seniau, — sutiko Tedas mąsliai. — Nepaisant to, dar yra ir įvaizdis. Viešpatie, Mere, tu atrodai kaip hercogienė, grafienė ar kažkas panašaus.

— Išvaizda dar nieko nesako. Esu mačiusi tokių grafienių, kurios atrodo kaip skudurininkės, — paaiškino Merė.

— Na, tu supranti, ką aš turėjau omenyje.

Prie jų artėjo didingo stoto stambi moteris, vilkinti juodais drabužiais. Ji metė į juos greitą, įdėmų žvilgsnį. Tedas žengė porą žingsnių į šalį.

— Laba diena, misis Bišop, — pasisveikino jis.

Misis Bišop maloningai linktelėjo galvą.

— Laba diena, Tedai Biglendai. Laba diena, Mere, — atsiliepė misis Bišop ir kaip laivas, iškėlęs visas bures, greitai nužingsniavo toliau.

Tedas pagarbiai nusekė ją akimis.

— Štai ji tai tikrai atrodo kaip hercogienė, — sumurmėjo Merė.

— Taip, jos manieros nepriekaištingos. Ji nuolat mane verčia jaustis nejaukiai.

— Ji manęs nemėgsta, — lėtai ištarė Merė.

— Nesąmonė, mergyt.

— Tai tiesa. Nemėgsta. Ji nuolat šaiposi iš manęs.

— Iš pavydo, štai dėl ko, — išmintingai linguodamas galvą pareiškė Tedas.

— Galbūt ir taip... — abejodama ištarė Merė.

— Būk tikra, taip ir yra. Ji metų metus buvo visiems vadovaujanti ir įsakinėjanti Hanterberio ūkvedė, o dabar senoji misis Velman prisirišo prie tavęs ir ją išvaro. Štai ir viskas!

— Kvaila, tačiau aš negaliu pakęsti, kai kas nors manęs nemėgsta. Noriu, kad įmonės mane mylėtų, — pasakė Merė ir jos kaktoje susimetė susirūpinimo raukšlelė.

— Tavęs nemėgsta tik moterys, Mere! Pavydžios katės, manančios, jog esi pernelyg graži!

— Manau, kad pavydas yra siaubingas dalykas, — prisipažino Merė.

— Galbūt, tačiau jis egzistuoja, — lėtai ištarė Tedas. — Klausyk, praeitą savaitę mačiau puikų filmą „Alledore“ kino teatre. Su Klarku Geibiu. Apie vieną milijonierių vyruką, kuris nepaisė savo žmonos. Tuomet ji apsimetė, kad iškrėtė jam šunybę. Buvo ir kitas vaikinas...

— Atleisk, Tedai, bet turiu eiti. Ir taip jau vėluoju, — pasakė Merė ir apsisuko eiti.

— Kur tu eini?

— Ketinu išgerti arbatos su slauge Hopkins.

Tedas padarė grimasą.

— Keistas skonis. Ta moteris — didžiausia liežuvautoja visame kaime! Visur kaišioja tą savo ilgą nosį.

— Man ji visuomet buvo labai maloni, — paprieštaravo Merė.

— Ak! Aš ir nesakau, kad ji yra bloga. Tiesiog ji nešioja paskalas.

— Lik sveikas, Tedai, — atsisveikino Merė ir nuskubėjo, o Tedas apmaudžiai nulydėjo ją įdėmiu žvilgsniu. VI

Slaugė Hopkins nuomojosi nedidelį namelį kaimo gale. Kai įėjo Merė, ji buvo ką tik grįžusi ir atrišinėjo savo skrybėlaitės raištelius.

— O, štai ir jūs. Aš šiek tiek vėluoju. Senoji misis Kaldekot vėl susirgo, todėl vėlavau atlikti kasdienius perrišimus. Mačiau jus su Tedu Biglendu gatvės gale.

— Taip... — gana liūdnai prisipažino Merė.

Slaugė Hopkins pasilenkusi degė dujų degiklį, virš kurio stovėjo virdulys, tačiau išgirdusi Merės balsą budriai pakėlė akis. Jos ilga nosis sutrūkčiojo.