Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Jums ten eiti nėra jokio reikalo, misteri Velmanai, — skubiai patikino jį daktaras Lordas. — Geriau, kad kambaryje būtų kuo mažiau žmonių.

Akivaizdžiai matėsi, jog Rodžiui palengvėjo.

Daktaras Lordas ir Elinora užlipo laiptais į viršų. Su paciente buvo slaugė O’Brajen.

Lora Velman sunkiai alsavo ir gulėjo tarytum sustingusi. Elinora stovėjo ir sukrėsta žvelgė į paralyžiaus perkreiptą veidą.

Saiga misis Velman dešiniosios akies vokas suvirpėjo ir pakilo. Jos veido išraiška nežymiai pakito, kai ji atpažino Elinorą.

Ji pamėgino kažką pasakyti.

— Elinora... — Niekas nebūtų supratęs, ką ji pasakė — tai buvo galima tik spėti.

— Aš čia, teta Lora, — greitai išbėrė Elinora. — Jūs dėl kažko nerimaujate? Norite, kad aš pakviesčiau misterį Sedoną?

Nuskambėjo dar keletas kimių, gergždžiančių garsų. Elinora pagavo jų prasmę.

— Merė Džerard? — paklausė ji.

Pritariamai sujudėjo drebanti dešinė ranka.

Iš moters lūpų išsprūdo pratisas burbuliuojantis garsas. Daktaras Lordas ir Elinora bejėgiškai susiraukė. Garsas vis kartojosi ir kartojosi. Tuomet Elinora suprato žodį.

— Aprūpinimas ? Testamente jūs norite suteikti jai aprūpinimą? Norite, kad ji turėtų pinigų? Suprantu, brangioji teta Lora. Tai bus visiškai paprasta. Misteris Sedonas atvyks rytoj ir viską sutvarkys būtent taip, kaip jūs norite.

Kankinei, atrodo, palengvėjo. Sielvartingas žvilgsnis pamažu išnyko iš maldaujančių akių. Elinora paėmė jos ranką į savąją ir pajuto silpną ligonės pirštų spustelėjimą.

— Tu... viską... tu... — su didžiulėmis pastangomis ištarė misis Velman.

— Taip, taip, viską palikite man. Pasirūpinsiu, kad viskas, ko norite, būtų padaryta! — skubiai patikino Elinora.

Ji ir vėl pajuto pirštų spustelėjimą. Tuomet ranka atsipalaidavo. Akių vokai apsunko ir ligonė užsimerkė.

Daktaras Lordas uždėjo savąją ranką ant Elinoros rankos ir švelniai išvedė ją iš kambario. Slaugė O’Brajen vėl atsisėdo į krėslą šalia lovos.

Laiptų aikštelėje Merė Džerard kalbėjosi su slauge Hopkins. Ji metėsi prie jų.

— Ak, daktare Lordai, ar aš galiu ją pamatyti?

Jis linktelėjo.

— Bet netriukšmaukite ir nevarginkite jos.

Merė įėjo į ligonės kambarį.

— Jūsų traukinys pavėlavo. Jūs... — pasakė daktaras Lordas ir nutilo.

Elinora akimis nusekė Merę. Staiga ji suvokė, kodėl jis netikėtai nutilo. Ji atsigręžė ir klausiamai pažvelgė į daktarą, kuris spoksojo į ją, o jo veide atsispindėjo sumišimas. Elinoros skruostai nukaito.

— Atsiprašau, neišgirdau. Ką jūs pasakėte? — paskubomis paklausė ji.

— Ką aš sakiau? — lėtai ištarė Piteris Lordas. — Neprisimenu. Mis Karlail, jūs buvote tiesiog nuostabi! — karštai kalbėjo jis. — Jūs greitai viską supratote, įtikinote ją nenuogąstauti, ir apskritai padarėte tai, ką turėjote padaryti.

Slaugė Hopkins labai tyliai prunkštelėjo.

— Vargšė senutė. Man buvo be galo sunku matyti ją tokią.

— Žinoma. Tačiau jūs to neparodėte. Tikriausiai turite didžiulę savitvardą.

— Aš išmokau... nerodyti savo jausmų, — šiaip ne taip išspaudė Elinora ir kietai sučiaupė lūpas.

— Vieną kartą kaukė vis tiek nukris, — susimąstęs ištarė daktaras.

Slaugė Hopkins nuskubėjo į vonios kambarį.

— Kaukė? — paklausė Elinora, pakeldama plonyčius antakius ir žvelgdama tiesiai jam į veidą.

— Juk, šiaip ar taip, žmogaus veidas tėra kaukė, — paaiškino daktaras Lordas.

— O kas slypi po kauke?

— O po kauke slypi paprasčiausias žmogus — vyras arba moteris.

Ji greitai apsisuko ir ėmė lipti laiptais žemyn. Piteris Lordas, suglumęs ir neįprastai rimtas, nusekė paskui. Rodis išėjo į prieškambarį jų pasitikti.

— Na? — nekantriai paklausė jis.

— Vargšė senutė. Labai liūdna matyti ją tokią... — pasakė Elinora. — Aš turbūt neičiau, Rodi, kol... kol... ji nepakviestų.

— Ar ji norėjo ko nors... ypatingo? — paklausė Rodis.

Piteris Lordas kreipėsi į Elinorą:

— Dabar turiu eiti. Šiuo metu aš daugiau nieko negaliu padaryti. Užsuksiu rytoj anksti ryte. Viso gero, mis Karlail. Ir pernelyg nesijaudinkite.

Minutėlę jis laikė jos ranką, savojoje. Jo rankos paspaudimas buvo keistai raminantis ir paguodžiantis. Elinorai pasirodė, kad jis žvelgė į ją taip, tarytum... tarytum jam būtų gaila jos.

Kai už daktaro nugaros užsidarė durys, Rodis pakartojo savo klausimą.

— Teta Lora nerimauja dėl... dėl vieno reikalo. Man pavyko ją nuraminti — pasakiau, kad misteris Sedonas rytoj tikrai atvyks. Todėl pirmiausia mes turime jam paskambinti.

— Ji nori sudaryti naują testamentą? — paklausė Rodis.

— Ji taip nesakė, — atsakė Elinora.

— O kaip?.. — viduryje sakinio jis nutilo.

Laiptais greitai leidosi Merė Džerard. Ji kirto prieškambarį ir dingo už durų, vedančių į virtuvę.

— Ką? Ko tu norėjai paklausti? — šaižiu balsu pasiteiravo Elinora.

— Aš... ką? Aš pamiršau, ko norėjau paklausti, — išsiblaškęs atsakė Rodis. Jis spoksojo į duris, pro kurias įėjo Merė Džerard.

Elinora sugniaužė kumščius ir pajuto, kad jos ilgi, nusmailinti nagai įsmigo į delnus.

„Aš to neištversiu... neištversiu... — sukosi jos galvoje. — Man nesivaidena... tai tiesa... Rodi, Rodi, negaliu tavęs prarasti...“

Ir dar pagalvojo: „Ką gi tas žmogus... tas gydytojas... ką jis įžvelgė mano veide ten, viršuje? Jis kai ką suprato... O Dieve, koks siaubingas gyvenimas... jaustis taip, kaip aš jaučiuosi dabar. Pasakyk ką nors, kvailute. Susiimk?

O garsiai ramiu tonu tarė:

— O kalbant apie vakarienę, Rodi, tai aš nesu labai alkana. Aš pabūsiu su teta Lora, o abi slaugės gali nusileisti žemyn.

— Jos vakarieniaus su manimi ? — sunerimęs paklausė Rodis.

— Jos juk tau neįkąs! — šaltai atrėžė Elinora.

— O kaip tu? Ir tau reikia ką nors užvalgyti. Kodėl mums pirmiau nepavakarieniavus? Paskui leistume ir joms.

— Ne, bus geriau taip, kaip aš pasakiau. — Ir nesivaldydama pridūrė: — Juk pats žinai, kokios jos įžeidžios.

O pati galvojo:

„Aš negaliu kartu su juo vakarieniauti... likti dviese... kalbėtis ir elgtis taip, kaip paprastai... “

— Ak, leisk man viską sutvarkyti taip, kaip noriu! — nekantriai pasakė ji.

4 SKYRIUS I

Kitą rytą Elinorą pažadino ne kambarinė, o pati misis Bišop, šiugždėdama savo senamadiškais juodais apdarais ir nuoširdžiai verkdama.

— Ak, mis Elinora, ji mirė...

— Ką?

Elinora atsisėdo lovoje.

— Jūsų mieloji teta. Misis Velman. Mano brangi šeimininkė. Mirė miegodama.

— Teta Lora? Mirė?

Elinora su nuostaba spoksojo į misis Bišop. Atrodė, kad ji dar negali to įsisąmoninti.

Dabar misis Bišop jau įsiverkė kaip reikiant.

— Tik pagalvokit, po šitiek metų! — kūkčiojo ji. — Aš ištarnavau čia aštuoniolika metų! Tačiau tikrai neatrodo, kad...

— Taigi, teta Lora mirė miegodama, — lėtai ištarė Elinora. — Visiškai ramiai... Kokia palaima!

— Taip netikėtai , — raudojo misis Bišop. — Daktaras sakė, kad šįryt vėl užsuks, ir viskas buvo kaip visuomet...

— Na, tai atsitiko ne taip jau netikėtai , — gana griežtai pasakė Elinora. — Galų gale, ji jau kurį laiką sirgo. Ačiū Dievui, kad išvadavo ją nuo tolimesnių kančių.