Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Ar jis jums pasakė ką nors ypatinga, mieloji?

— Ne. Jis tik pakvietė mane į kiną.

— Štai kaip , — nedelsdama atsiliepė slaugė Hopkins. — Na, žinoma, jis simpatiškas jaunuolis, ir nors nepersidirba garaže, jo tėvui sekasi geriau nei daugeliui ūkininkų šioje apylinkėje. Šiaip ar taip, mieloji, jūs man neatrodote tinkama būti Tedo Biglendo žmona. Tik ne su jūsų išsilavinimu ir visu kitu. Kaip jau sakiau, būdama jūsų vietoje, atėjus laikui, užsiimčiau masažu. Tokiu būdu šiek tiek pakeliautumėte ir žmonių pamatytumėte. Ir daugiau ar mažiau būtumėte savo laiko šeimininkė.

— Aš pagalvosiu apie tai. Prieš kelias dienas kalbėjausi su misis Velman. Ji buvo labai miela. Viskas buvo taip, kaip jūs ir sakėte. Ji nenori, kad aš dabar išvažiuočiau. Sakė, kad ilgėtųsi manęs. Ji liepė nesijaudinti dėl ateities ir patikino, jog ketina man padėti.

— Tikėkimės, jog tai ji išklos juodu ant balto, — abejodama ištarė slaugė Hopkins. — Ligoniai kartais būna tokie keisti.

— Kaip jums atrodo, misis Bišop iš tiesų manęs nemėgsta ar man tik taip atrodo? — paklausė Merė.

Slaugė Hopkins minutėlę svarstė.

— Turiu pasakyti, kad ji nutaiso rūgščią veido išraišką. Ji iš tų, kurioms nepatinka matyti, kaip jauni žmonės linksminasi arba kaip jiems kas nors padeda. Galbūt mano, jog misis Velman per daug jus myli, ir tai ją piktina.

Ji linksmai nusijuokė.

— Bet jūsų vietoje aš nesijaudinčiau, mieloji Merė. Gal atidarytumėte tą popierinį maišelį? Jame pora spurgų.

3 SKYRIUS I

Praeitą naktį jūsų tetą ištiko antras smūgis. Priežasties nerimauti nėra, tačiau patariu Jums, jei tik įmanoma, atvykti. Lordas. II

Vos tik gavusi telegramą Elinora paskambino Rodžiui ir dabar jie abu sėdėjo traukinyje, vykstančiame į Hanterberį.

Per savaitę, praėjusią po jų apsilankymo Hanterberyje, Elinora beveik nesimatė su Rodžiu. Tuos du kartus, kai trumpam susitiko, jie buvo kažkaip keistai susikaustę. Rodis atsiuntė jai gėlių — didžiulę puokštę ilgastiebių rožių. Anksčiau jis to niekada nedarydavo. O per jų bendrą vakarienę jai buvo dėmesingesnis nei paprastai, renkantis maistą ir gėrimus vis atsiklausdavo, ko ji labiau pageidautų, nepaprastai uoliai ėmėsi padėti jai nusivilkti ir apsivilkti apsiaustą. „Jis elgiasi taip, — pagalvojo Elinora, — tarytum vaidintų spektaklyje... atsidavusio sužadėtinio vaidmenį...“

O tuomet tarė sau:

„Nebūk kvailė. Nieko blogo neatsitiko... Tau jau vaidenasi! Tai tik tavo baisios, bauginančios, savininkiškos fantazijos.“

Ji pati su Rodžiu elgėsi galbūt šalčiau, dar abejingiau nei paprastai.

Tačiau šioje kritinėje padėtyje susikaustymas dingo ir jie kalbėjosi pakankamai natūraliai.

— Vargšė senutė, juk kai mes ją matėme paskutinį kartą, ji šauniai taisėsi, — pasakė Rodis.

— Aš siaubingai jaudinuosi dėl jos! — pareiškė Elinora. — Žinau, kaip ji nemėgo sirgti, o dabar tikriausiai bus dar bejėgiškesnė — to ji tiesiog neištvers! Rodi, manau, kad žmones reikia išvaduoti nuo kančių, jei jie iš tiesų patys to nori.

— Sutinku su tavimi, — pritarė Rodis. — Tai vienintelis civilizuotas būdas. Juk ir gyvūnus išvaduoja nuo kančių. Man regis, su žmonėmis to negalima daryti tik dėl žmogiškos prigimties: „mylintys“ giminaičiai padėtų išvengti kančių turintiems daug pinigų, galbūt net ir tiems, kurie rimtai neserga.

— Savaime suprantama, tai turėtų spręsti gydytojas, — susimąsčiusi pasakė Elinora.

— Bet ir gydytojas gali būti sukčius.

— Tokiu žmogumi kaip daktaras Lordas galima pasitikėti.

— Taip, jis atrodo pakankamai sąžiningas, — nerūpestingai sutiko Rodis. — Malonus vyrukas. III

Daktaras Lordas pasilenkė virš lovos. Slaugė O’Brajen sukinėjosi jam už nugaros. Suraukęs kaktą jis mėgino suprasti neaiškius garsus, sklindančius iš jo pacientės burnos.

— Taip, taip, — kalbėjo jis. — Nesijaudinkite. Neskubėkite. Tiesiog kilstelėkite dešinę ranką, kai norėsite pasakyti taip. Jūs dėl kažko nerimaujate?

Jis gavo patvirtinantį ženklą.

— Kažkas neatidėliotino? Taip. Norite, kad kažkas būtų padaryta ? Norite, kad ką nors pakvies tume? Mis Karlail? Ir misterį Velmaną? Jie jau važiuoja.

Ir vėl misis Velman pamėgino kažką pasakyti. Daktaras Lordas įdėmiai klausėsi.

— Jūs norėjote, kad jie atvyktų, tačiau dabar turėjote omenyje ne juos? Kažką kitą? Giminaitį? Ne? Norite sutvarkyti kokį nors verslo reikalą? Suprantu. Tai susiję su pinigais? Advokatą? Teisingai, ar ne? Norite pasimatyti su savo advokatu? Norite jam duoti nurodymus dėl kažko?

— Na, na, viskas gerai. Nusiraminkite. Dar turime daug laiko. Ką jūs sakote? Elinora? — Jis šiaip ne taip suprato, kieno vardą ligonė mėgina ištarti. — Ji žino, kokį advokatą pakviesti? Ir susitars su juo? Gerai. Ji bus čia maždaug po pusvalandžio. Pasakysiu jai, ko jūs norite, paskui ateisime pas jus ir viską išsiaiškinsime. Ir daugiau nesijaudinkite. Viską palikite man. Aš pasirūpinsiu, kad viskas būtų sutvarkyta taip, kaip norite.

Minutėlę jis stovėjo ir stebėjo, kaip ji atsipalaiduoja, tuomet tyliai pasitraukė nuo lovos ir išėjo į laiptų aikštelę. Slaugė O’Brajen nusekė paskui jį. Slaugė Hopkins kaip tik kilo laiptais į viršų. Jis linktelėjo jai.

— Labas vakaras, daktare, — dusdama pasisveikino ji.

— Labas vakaras, slauge.

Su abiem slaugėmis užėjęs į greta esantį O’Brajen kambarį, davė joms nurodymus. Slaugė Hopkins turėjo likti nakčiai ir keisdamasi su slauge O’Brajen budėti prie ligonės.

— Rytoj man reikės pasikviesti dar vieną reziduojančią slaugę. Blogai, kad Stamforde dabar difterijos epidemija — slaugos namuose labai trūksta darbo jėgos.

Davęs nurodymus, kurie buvo išklausyti su pagarbiu dėmesingumu (kartais tai suteikdavo jam didžiulį malonumą), daktaras Lordas nulipo žemyn. Jis buvo pasiruošęs sutikti dukterėčią ir sūnėną, kurie, kaip rodė jo laikrodis, galėjo atvykti bet kurią akimirką.

Vestibiulyje jis sutiko Merę Džerard. Jos veidas buvo išblyškęs ir susirūpinęs.

— Ar jai jau geriau? — paklausė ji.

— Galiu jai užtikrinti ramią naktį, bet tai ir viskas, ką galima padaryti, — atsakė daktaras Lordas.

— Tai taip žiauru... taip neteisinga... — užsikirsdama ištarė Merė.

Jis užjaučiamai linktelėjo.

— Taip, kartais būtent taip ir atrodo. Aš manau... — Staiga jis nutilo.

— Tai automobilis.

Jis nuėjo prie pagrindinio įėjimo, o Merė užbėgo į viršų.

Įėjusi į svetainę, Elinora šūktelėjo:

— Ar jai labai blogai?

Rodis atrodė išblyškęs ir susirūpinęs.

— Bijau, kad jums tai bus nemenkas smūgis, — liūdnai atsakė daktaras. — Ji sunkiai suparalyžiuota. Jos kalba beveik nesuprantama. Tarp kitko, ji neabejotinai dėl kažko nerimauja. Todėl prašė pakviesti jos advokatą. Jūs pažįstate jį, mis Karlail?

— Misteris Sedonas iš Blumsberio skvero. Bet šiuo metu kontoroje jo jau nebus, o jo namų adreso aš nežinau, — skubiai paaiškino Elinora.

— Tai galima sutvarkyti ir rytoj, — nuramino daktaras Lordas. — Tačiau aš labai noriu, kad misis Velman kiek įmanoma greičiau nusiramintų. Jeigu dabar su manimi pakiltumėte į viršų, mis Karlail, manau, mums pavyktų ją nuraminti.

— O taip, žinoma. Galime eiti tuojau pat.

— O mano pagalbos jums nereikia? — paklausė Rodis.

Jam buvo truputį gėda, tačiau jis labai bijojo eiti į ligonės kambarį ir ten išvysti nerišliai kalbančią ir bejėgę tetą Lorą.