Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Mere... — pagaliau ištarė ji.

Mergina greitai atsisuko.

— O, jūs pabudote, misis Velman.

— Taip, aš nemiegu jau kurį laiką... — pasakė Lora Velman.

— Aš nežinojau. Būčiau...

Tačiau misis Velman ją pertraukė:

— Ne, viskas gerai. Aš galvojau.... Galvojau apie daugelį dalykų.

— Apie ką, misis Velman?

Užjaučiamas žvilgsnis, susidomėjimo kupinas balsas... Senutė vėl meiliai pažvelgė į merginą ir švelniai tarė:

— Aš tave labai myliu, brangioji. Tu esi man labai gera.

— O, misis Velman, tai jūs man esate labai gera. Jeigu ne jūs, nežinau ką būčiau dariusi! Dėl manęs jūs padarėte viską .

— Nežinau... tikrai nežinau... — ligonė neramiai sujudėjo, jos dešinė ranka truktelėjo, o kairė taip ir liko gulėti be gyvybės ženklų.

— Noriu padaryti geriausia, ką galiu, tačiau kartais taip sunku žinoti, kas yra geriausia, kas yra teisingiausia. Aš visuomet pernelyg pasitikėdavau savimi...

— O ne, esu tikra, kad jūs visuomet darydavote tai, kas geriausia ir teisingiausia, — paprieštaravo Merė Džerard.

Tačiau Lora Velman papurtė galvą.

— Ne. Ir tai mane neramina. Mane visuomet lydėjo pagrindinė nuodėmė, Mere: aš išdidi. O išdidumas gali virsti didžiuliu blogiu. Jis būdingas visai mūsų šeimai, Elinorai taip pat...

— Jums bus malonu matyti pas save mis Elinorą ir misterį Roderiką — jų apsilankymas pralinksmins jus. Jau senokai jie čia nesilankė, — greitai įsiterpė Merė.

— Jie geri, labai geri vaikai, — tyliai pasakė misis Velman. — Ir abu mane myli. Žinau, kad man tereikia juos pakviesti ir jie tučtuojau atvyks. Tačiau aš nenoriu to daryti per dažnai. Jie — jauni ir laimingi, priešais juos — visas gyvenimas. Todėl jiems nėra reikalo anksčiau laiko matyti merdėjimą ir kančias.

— Esu įsitikinusi, kad jie tikrai taip nemano, misis Velman, — vėl paprieštaravo Merė.

O misis Velman tęsė, kalbėdama greičiau su savimi nei su mergina:

— Visuomet vyliausi, kad jie susituoks, tačiau niekada apie tai neužsiminiau. Jauni žmonės tokie priešgynos. Tai tik būtų atstūmę juos vieną nuo kito! Dar tuomet, kai jie buvo vaikai, man atrodė, kad Elinora neabejinga Rodžiui. Tačiau dėl jo aš nebuvau visiškai tikra. Jis — keistas sutvėrimas. Toks pats buvo ir Henris — labai užsidaręs ir skrupulingas... Taip, Henris...

Akimirką ji tylėjo ir galvojo apie savo velionį vyrą.

— Taip seniai... labai seniai... — sumurmėjo ji. — Santuokoje mes buvome pragyvenę tik penkerius metus, kai jis mirė. Nuo abipusio plaučių uždegimo... Mes buvome laimingi, taip, labai laimingi.... Bet dabar net ir ta laimė atrodo kažkokia nereali. Aš buvau savotiška, pasipūtusi, neišsilavinusi, įžymybes dievinanti mergina, kurios galva buvo prikimšta įvairiausių idėjų. Jokios realybės...

— Tikriausiai jūs jautėtės labai vieniša... po to.

— Po to? O taip, jaučiausi siaubingai vieniša. Tuomet man buvo dvidešimt šešeri... o dabar per šešiasdešimt. Praėjo daug laiko, mieloji... labai daug laiko... — ir staiga su kartėliu pridūrė: — O dabar dar ir šitai!

— Turite omenyje savo ligą?

— Taip. Aš visuomet labiausiai bijojau insulto. Koks pažeminimas! Esu prausiama ir prižiūrima kaip kūdikis. Nieko negaliu padaryti pati. Tai mane varo iš proto. Galiu pasakyti, kad O’Brajen — geraširdė būtybė, nes nepyksta, kai atžariai kalbuosi su ja, be to, nėra kvailesnė už kitas. Bet man vis tiek daug maloniau matyti čia tave, Mere.

— Tikrai? — mergina išraudo. — Aš... aš taip džiaugiuosi, misis Velman.

— Tu nerimavai dėl ateities, ar ne? — spėjo Lora Velman. — Palik tai man, mieloji. Aš pasirūpinsiu, kad turėtum lėšų įsigyti profesiją ir būtum nepriklausoma. Bet dar šiek tiek pakentėk — man tiek daug reiškia tavo buvimas šalia.

— O, misis Velman, žinoma, žinomai Nė už ką jūsų nepaliksiu. Jeigu aš jums reikalinga...

— Tu man tikrai reikalinga... — ligonės balsas buvo neįprastai žemas ir skambus. — Tu esi... tu esi man kaip dukra, Mere. Mačiau, kaip tu augai, čia, Hanterberyje, kaip iš ką tik pradėjusio vaikščioti kūdikio virtai gražia mergina... Didžiuojuosi tavimi, vaikeli. Tikiuosi, kad padariau tai, kas tau geriausia.

— Jeigu manote, kad aš nepatenkinta tuo, jog buvote tokia gera ir suteikėte man geresnį išsilavinimą nei leistų įgyti mano visuomeninė padėtis, — greitai ėmė berti Merė, — ar... ar, kad dėl to, kaip tėvas sako, vaizduoju ledi, tai taip tikrai nėra. Aš jums be galo dėkinga. Ir jeigu aš trokštu užsidirbti pragyvenimui, tai tik todėl, kad manau, jog po visko, ką dėl manęs padarėte, negaliu sėdėti sudėjusi rankas. Aš... aš nenorėčiau, kad žmonės manytų, jog esu jūsų išlaikytinė.

Netikėtai Lora Velman prašneko dygiu balsu:

— Tai štai ką senasis Džerardas kala tau į galvą! Nekreipk dėmesio į savo tėvą, Mere. Niekada nebuvo ir nebus jokios kalbos apie tai, jog esi mano išlaikytinė. Prašau tavęs pabūti čia šiek tiek ilgiau tik dėl savęs pačios. Greitai viskas bus baigta... Jeigu viskas būtų vykę taip, kaip pridera, be tų per ilgai užsitęsusių kvailysčių su slaugėmis ir gydytojais, būčiau jau mirusi.

— O ne, misis Velman! Daktaras Lordas sako, kad dar galite gyventi metų metus.

— Ačiū, bet aš visai to netrokštu! Neseniai aš jam sakiau, kad padorioje civilizuotoje valstybėje man tereikėtų užsiminti, jog noriu mirti, ir jis galėtų mane neskausmingai pribaigti kokiais nors vaistais. Jei turėtumėte drąsos, daktare, — pasakiau aš, — taip ir padarytumėte!

— O! Ir ką jis atsakė? — sušuko Merė.

— Šis nepagarbus jaunuolis paprasčiausiai išsišiepė, mieloji, ir pareiškė, jog nerizikuos būti pakartas. Jis pasakė: „Žinoma, jei visus savo pinigus paliktumėte man, būtų visai kas kita!“ Begėdiškas jaunas akiplėša! Bet man jis patinka. Jo vizitai man padeda labiau nei jo vaistai.

— Taip, jis labai mielas, — pritarė Merė. — Slaugė O’Brajen jį labai vertina, slaugė Hopkins taip pat.

— Sulaukusi tokio amžiaus Hopkins turėtų būti protingesnė. O O’Brajen, kai tik jis prieina arčiau jos, kvailai šypsosi, kartoja „O, daktare“ ir kedena tuos savo plevėsuojančius kaspinus.

— Vargšelė O’Brajen.

— Ji neblogas žmogus, iš tikrųjų neblogas, — atlaidžiai pasakė misis Velman, — tačiau mane erzina visos slaugės.

Kažkodėl jos įsikalusios į galvą, jog penktą valandą ryto tu būtinai norėsi „puodelio geros arbatos“. — Ji patylėjo. — Kas tai? Automobilis?

Merė pažvelgė pro langą.

— Taip, automobilis. Atvažiavo mis Elinora ir misteris Roderikas. II

— Aš labai džiaugiuosi, Elinora, dėl tavęs ir dėl Rodžio, — pasakė misis Velman dukterėčiai.

Elinora jai nusišypsojo.

— Aš žinojau, kad džiaugsitės, teta Lora.

Šiek tiek padvejojusi, senutė paklausė:

— Ar tu... myli jį, Elinora?

Subtilūs Elinoros antakiai kilstelėjo.

— Žinoma.

Lora Velman greitai prašneko:

— Atleisk man, mieloji. Žinai, tu esi labai uždaro būdo. Labai sunku suprasti, ką tu galvoji ar jauti. Kai jūs abu buvote daug jaunesni, man atrodė, kad tu pernelyg prisirišusi prie Rodžio...

Ir vėl plonyčiai Elinoros antakiai kilstelėjo.

— Pernelyg?

Senoji ledi linktelėjo.

— Taip. Neprotinga per daug stipriai mylėti. Kartais labai jaunos merginos būtent taip ir myli... Džiaugiausi, kai išvykai į Vokietiją baigti mokslų. Kai grįžai atgal, atrodei visiškai abejingajam, ir aš dėl to taip pat... apgailestavau! Esu įkyri senutė, kuriai sunku įtikti, ar ne? Bet man visuomet atrodė, jog esi karšto būdo, kurį paveldėjai iš mūsų šeimos. Tačiau žmonės su tokiu temperamentu nebuvo labai laimingi... Bet, kaip jau sakiau, kai grįžai iš užsienio tokia abejinga Rodžiui, aš apgailestavau dėl to, nes visuomet tikėjausi, kad kada nors jūs susieisite. Dabar tai įvyko, todėl viskas gerai! Tu tikrai jį myli?