Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

Prieštaraudama Elinora papurtė galvą ir tarė:

— Tu man niekada neatsibosi, Rodi, niekada.

— Mylimoji!

Jis pabučiavo ją ir pasakė:

— Teta Lora atspėjo, kas vyksta tarp mūsų, nors mes ir nesilankėme pas ją nuo tada, kai viską galutinai nusprendėme. Tai gana gera dingstis nuvažiuoti pas ją, ar ne?

— Taip. Aš kaip tik galvojau...

Rodis užbaigė sakinį vietoj jos:

— Kad mes neaplankydavom jos taip dažnai, kaip galėjome. Aš irgi apie tai pagalvojau. Kai ją ištiko priepuolis pirmąkart, mes važiuodavom pas ją beveik kiekvieną savaitgalį. O dabar jau praėjo beveik du mėnesiai nuo mūsų paskutinio apsilankymo.

— Būtume važiavę iškart, jei tik ji būtų mus pakvietusi, — pasakė Elinora.

— Taip, žinoma. Bet mes žinome, kad jai patinka slaugė O’Brajen, kuri ja gerai rūpinasi. Šiaip ar taip, turbūt mes buvome šiek tiek atsainūs. Kalbu taip ne dėl pinigų, bet grynai iš žmogiškumo.

Elinora pritardama linktelėjo.

— Žinau.

— Taigi, nepaisant visko, tas bjaurus laiškas atnešė naudos. Mes nuvažiuosime tenai, kad apgintume savo interesus ir todėl, kad mylime senutę!

Jis brūkštelėjo degtuką ir padegė laišką, kurį paėmė iš Elinoros rankos.

— Įdomu, kas jį parašė? — ištarė jis susimąstęs. — Nors tai nesvarbu... Kažkas, kas yra „mūsų pusėje“, kaip mes sakydavome, kai buvome vaikai. Galbūt tas žmogus padarė mums gerą paslaugą. Džimo Partingtono motina išvyko gyventi į Rivjerą, kur ją slaugė dailus jaunas italas gydytojas, susižavėjo juo ir paliko jam visą savo turtą. Džimas su seserimis mėgino nuginčyti testamentą, tačiau jiems nepavyko.

— Tetai Lorai patinka naujasis gydytojas, kuris užėmė daktaro Rensomo vietą, tačiau ne tiek! Šiaip ar taip, tame siaubingame laiške minima mergina. Turbūt tai Merė, — pasakė Elinora.

— Nuvažiuosime ir patys viską sužinosime... — pareiškė Rodis. II

Slaugė O’Brajen, šiugždėdama iškrakmolytais sijonais, iš misis Velman miegamojo nuėjo į vonią.

— Aš tik užkaisiu virdulį, — mestelėjo ji per petį. — Esu tikrą, slauge, kad prieš išeidama neatsisakysite išgerti puodelį arbatos.

Slaugė Hopkins patenkinta atsakė:

— Aš, mieloji, niekada neatsisakau išgerti puodelį arbatos. Kas gali būti geriau už puodelį geros stiprios arbatos!

Slaugė O’Brajen pripylė į virdulį vandens, uždegė dujų degiklį ir tarė:

— Šioje spintelėje turiu viską, ko reikia — arbatinuką, puodelius ir cukraus, o Edna man du kartus per dieną atneša šviežio pieno. Todėl nereikia nuolat skambinėti ir kviesti tarnus. Čia puikus dujų degiklis — vanduo užverda akimirksniu.

Slaugė O’Brajen buvo aukšta raudonplaukė trisdešimtmetė moteris akinamai baltais dantimis, šlakuotu veidu ir žavinga šypsena. Pacientai ją mėgo dėl jos linksmumo ir energingumo. Apylinkės slaugė Hopkins, kuri kiekvieną rytą ateidavo padėti sutvarkyti lovą ir atlikti nemažai sveriančios senutės rytinį tualetą, buvo negraži vidutinio amžiaus gyvo būdo, pasipūtusi moteris.

— Šiame name viskas labai gerai sutvarkyta, — palankiai atsiliepė ji.

Slaugė O’Brajen pritariamai linktelėjo.

— Taip, kai kas čia senamadiška, nėra centrinio šildymo, tačiau yra daugybė krosnelių, o visos tarnaitės labai malonios merginos ir misis Bišop labai gerai jas prižiūri.

— Šiuolaikinės merginos, — prabilo slaugė Hopkins, — veda mane iš kantrybės. Daugelis iš jų pačios nežino, ko nori, ir nesugeba tinkamai atlikti dienos darbų.

— Merė Džerard — puiki mergina, — pasakė slaugė O’Brajen. — Net nežinau, ką misis Velman be jos darytų. Girdėjote, kaip ji prašė pakviesti Merę? Ji miela būtybė ir moka bendrauti su šeimininke.

— Man gaila Merės. Jos senasis tėvas daro viską, kas įmanoma, kad nuliūdintų merginą, — tarė slaugė Hopkins.

— Tas senas pikčiurna mandagumu nepasižymi, — pritarė slaugė O’Brajen. — Na štai, ir virdulys jau švilpia. Kai tik vanduo užvirs, užplikysiu arbatą.

Netrukus buvo paruošta ir į puodelius išpilstyta karšta, stipri arbata. Su arbatos puodeliais abi moterys įsikūrė slaugės O’Brajen kambaryje, greta misis Velman miegamojo.

— Atvažiuoja misteris Velmanas ir mis Karlail, — pranešė slaugė O’Brajen. — Šį rytą gavome jų telegramą.

— Ak štai kas! — ištarė slaugė Hopkins. — Man pasirodė, kad senutė kažko susijaudinusi. Praėjo nemažai laiko nuo jų paskutinio apsilankymo, ar ne?

— Turbūt du mėnesiai ar daugiau. Misteris Velmanas toks simpatiškas jaunas džentelmenas. Tačiau labai pasipūtęs.

— Kažkada mačiau jos nuotrauką žurnale „Tatler“ — nusifotografavusi su drauge Njumarkete, — pasakė slaugė Hopkins.

— Aukštuomenėje ji labai garsi, ar ne? Ir visuomet vilki tokius gražius drabužius. Kaip jūs manote, slauge, ji graži?

— Sunku pasakyti, kokios iš tikrųjų tos merginos. Juk jos naudoja tiek makiažo! — atsiliepė slaugė Hopkins. — Mano nuomone, grožiu jai toli iki Merės Džerard.

Slaugė O’Brajen sučiaupė lūpas ir pakreipė galvą ant šono.

— Galbūt jūs teisi. Tačiau Merė neturi skonio!

— Taip, drabužiai puošia žmogų, — sutiko slaugė Hopkins.

— Dar puodelį arbatos?

— Taip, ačiū, slauge. Mielai išgersiu.

Abi moterys virš garuojančių puodelių palinko šiek tiek arčiau viena kitos.

— Praėjusią naktį atsitiko keistas dalykas, — prabilo slaugė O’Brajen. — Antrą valandą nakties, kaip visuomet, aš nuėjau pas vargšelę į kambarį jos apkamšyti. Ji buvo pabudusi, tačiau prieš tai turbūt kažką sapnavo, nes kai tik įėjau į kambarį, pasakė: „Nuotrauka. Man būtinai reikia nuotraukos.“ — Taigi aš jai ir pasakiau: „Na žinoma, misis Velman. Bet gal palauktumėte iki ryto?“, o ji atrėžė: „Ne, aš noriu pažiūrėti į ją dabar.“ Tuomet aš jos paklausiau: „O kur yra ta nuotrauka? Jūs turite omenyje misterio Roderiko nuotrauką?“ — „Roderiko?“ — nustebusi paklausė ji. — „Ne, Luiso .“ Ji iš visų jėgų mėgino atsisėsti, todėl aš priėjau ir pakėliau ją. Iš mažos dėžutės, gulėjusios šalia lovos, ji ištraukė raktus ir liepė man atrakinti antrą komodos stalčių. Jame tikrai gulėjo didelė nuotrauka sidabriniuose rėmeliuose. Tai buvo toks gražus vyras! O kampe skersai buvo užrašyta „Luisas“. Žinoma, nuotrauka buvo senamadiška, tikriausiai daryta prieš daugelį metų. Nunešiau nuotrauką misis Velman ir ji ilgai į ją žiūrėjo. Sumurmėjusi „Luisai, Luisą ?, atsiduso, padavė nuotrauką man ir liepė padėti ją atgal. Nepatikėsite, bet kai padariusi kas liepta atsigręžiau, ji jau kuo saldžiausiai miegojo.

— Jūs manote, kad tai jos vyro nuotrauka? — paklausė slaugė Hopkins.

— Ne! — atsakė slaugė O’Brajen. — Šįryt aš, lyg tarp kitko, paklausiau misis Bišop, koks buvo velionio misterio Velmano vardas, o ji pasakė, kad Henris!

Abi moterys susižvalgė. Slaugė Hopkins turėjo ilgą nosį, kurios galiukas krutėjo iš malonaus susijaudinimo.

— Luisas, Luisas... — susimąsčiusi pratarė ji. — Įdomu. Nepamenu, kad šiuose kraštuose būtų gyvenęs vyras tokiu vardu.

— Tai buvo prieš daugelį metų, brangioji, — priminė jai slaugė O’Brajen.

— Taip, žinoma, juk aš čia gyvenu tik porą metų. Įdomu...

— Labai gražus vyras, — pakartojo slaugė O’Brajen. — Atrodė taip, tarsi būtų buvęs kavalerijos karininkas!

Slaugė Hopkins gurkštelėjo arbatos ir tarė: