Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

Tačiau impulso pagauta Elinora nusprendė kitaip. Ji tarė:

— Bet vis dėlto pirmiau gal perskaityk jį. Tuomet jį sudeginsime. Laiškas apie tetą Lorą.

Iš nuostabos Rodžio antakiai pakilo.

— Apie tetą Lorą?

Jis paėmė laišką, perskaitė jį, nepatenkintas susiraukė ir grąžino Elinorai.

— Taip, — pratarė jis, — jį reikia sudeginti! Kokie keisti tie žmonės!

— Tu manai, kad tai kas nors iš tarnų? — paklausė Elinora.

— Taip, — pasakė jis ir trumpam nutilo. — Įdomu, kas ta mergina — ta, apie kurią užsimenama laiške?

— Turbūt Merė Džerard, — susimąsčiusi pasakė Elinora.

Mėgindamas prisiminti, Rodis susiraukė.

— Merė Džerard? Kas ji?

— Tos poros iš sarginės dukra. Neprisimeni tos mažos mergaitės? Teta Lora visuomet mylėjo tą mergaitę ir nuolat rūpinosi ja. Ji mokėjo už jos mokslą, už papildomas muzikos, prancūzų kalbos pamokas ir kitus dalykus.

— O taip, dabar prisimenu, — prisipažino Rodis. — Tai ta liesa mergytė su kupeta išsidraikiusių šviesių plaukų?

Elinora linktelėjo.

— Taip. Tikriausiai tu nesi jos matęs nuo tų vasaros atostogų, kai mama ir tėtis buvo išvykę į užsienį? Žinoma, juk taip dažnai, kaip aš, Hanterberyje tu nesilankydavai, o ji pastaruoju metu dirbo Vokietijoje aukle. Tačiau vaikystėje mes su ja žaisdavome.

— O kaip ji dabar atrodo? — paklausė Rodis.

— Ji tapo tikra gražuole, — atsakė Elinora. — Gerų manierų ir visa kita. Dėl įgyto išsimokslinimo jos niekada nepalaikytum senio Džerardo dukra.

— Tapo panaši į ledi, ar ne?

— Taip. Manau, kad dėl tos priežasties ji turi rūpesčių namie. Žinai, misis Džerard mirė prieš kelis metus, o su tėvu Merė nesutaria. Jis šaiposi iš jos išsilavinimo ir „gerų manierų“.

Rodis irzliai pareiškė:

— Žmonės net nenutuokia, kokią žalą jie gali padaryti suteikdami kam nors „išsilavinimą“! Tai žiaurumas, o ne geraširdiškumas!

— Manau, kad ji daugiau laiko praleidžia šeimininkės name... Žinau, kad ji skaito tetai Lorai, nuo tada, kai tetą ištiko smūgis.

— O slaugė negali jai paskaityti? — paklausė Rodis.

— Slaugė O’Brajen kalba su siaubingu škotišku akcentu, todėl visai nesistebiu, kad teta Lora pasirinko Merę.

Kelias minutes Rodis skubiu, nervingu žingsniu vaikštinėjo po kambarį. O po to tarė:

— Žinai, Elinora, manau, kad turėtume ten nuvažiuoti.

— Dėl šito?.. — su pasibjaurėjimo gaidele balse paklausė Elinora.

— Ne, ne, visai ne dėl to. Ak, prakeikimas! Būsiu atviras — taip! Nors šis laiškas ir bjaurus, jame gali būti ir dalis tiesos. Noriu pasakyti, kad senutė sunkiai serga, o...

— Taip, Rodi.

Pripažindamas žmogiškosios prigimties netobulumą, jis pažvelgė į ją žavingai šypsodamasis ir užbaigė:

— O pinigai yra svarbūs tiek tau, Elinora, tiek man.

— O taip, — skubiai pripažino ji.

— Aš nesu godus, tačiau galų gale pati teta Lora daug kartų yra sakiusi, jog mes — vieninteliai jos giminaičiai. Tu esi jos dukterėčia, jos brolio dukra, o aš esu jos vyro sūnėnas. Ji visuomet mums duodavo suprasti, kad po jos mirties viskas, ką ji turi, atiteks vienam ar kitam — o kas labiau tikėtina — mums abiems. O tai... tai gana didelė suma, Elinora.

— Taip, — susimąsčiusi pratarė Elinora. — Tikriausiai.

— Ne juokas išlaikyti Hanterberį, — pasakė jis ir nutilo. — Manau, kad dėdė Henris buvo pasiturintis, kai sutiko tavo Idą Lorą. Be to, ir ji buvo turtinga nuotaka. Ji ir tavo tėvas paveldėjo didelius pinigus. Gaila, kad tavo tėvas lošė biržoje ir beveik viską prarado.

Elinora atsiduso.

— Vargšas tėvas neturėjo verslininko gyslelės. Prieš mirtį jis labai nerimavo dėl sunkios finansinės padėties.

— Taip, tavo teta Lora buvo sumanesnė už jį. Ji ištekėjo už dėdės Henrio ir jie nusipirko Hanterberį. Kažkada ji man yra sakiusi, kad jos investicijos visuomet būdavo labai sėkmingos — ji praktiškai nieko neprarado.

— Dėdė Henris testamentu viską paliko jai, ar ne?

Rodis linktelėjo.

— Taip. Liūdna, kad jis mirė taip anksti. O ji taip ir neištekėjo antrą kartą — ištikima draugužė. Mums ji visuomet buvo labai gera. Su manimi ji elgėsi tarsi su tikru sūnėnu. Jeigu patekdavau į keblią padėtį, ji visuomet man padėdavo. Laimei, man tai atsitikdavo ne taip jau dažnai!

— Ir man ji buvo labai dosni, — su dėkingumu pasakė Elinora.

Rodis linktelėjo.

— Teta Lora — šaunuolė, — pareiškė jis. — Bet žinai, Elinora, galbūt to nenorėdami, mes gyvenome pernelyg plačiai, ne pagal savo išgales.

— Tikriausiai... — liūdnai pripažino ji. — Viskas tiek daug kainuoja — drabužiai, kosmetika ir tokie kvaili dalykai kaip kinas, kokteiliai ir net gramofono plokštelės.

— Brangioji, tu esi kaip ta laukų lelija: nei darbuojiesi, nei verpi, o pažiūrėk, kaip pasipuošusi2.

— O tu manai, kad turėčiau dirbti? — paklausė Elinora.

Jis papurtė galvą.

— Man tu patinki tokia, kokia esi: rafinuota, abejinga ir ironiška. Man nesinorėtų, kad surimtėtum. Aš tik noriu pasakyti, kad jei ne teta Lora tikriausiai dirbtum kokioje nors niūrioje vietoje.

— Tas pats ir su manimi, — tęsė jis. — Aš turiu šiokį tokį darbelį. Žinoma, darbas kompanijoje „Levis ir Hiumas“ nereikalauja daug pastangų, todėl jis man tinka. Tokiu būdu išsaugau savigarbą, tačiau — atsimink tai — aš nesuku sau galvos dėl ateities, nes tikiuosi palikimo iš tetos Loros.

— Mes elgiamės kaip siurbėlės! — pasibaisėjo Elinora.

— Nesąmonė! Tiesiog mums buvo leista suprasti, kad vieną dieną mes paveldėsime tuos pinigus, ir tiek. Savaime suprantama, kad šis faktas turi įtakos mūsų elgsenai.

— Juk teta Lora niekada konkrečiai mums nesakė, kaip padalins tuos pinigus? — susimąsčiusi ištarė Elinora.

— Tai visai nesvarbu! — pareiškė Rodis. — Labai galimas dalykas, kad padalins juos mudviem. O jei ir ne — jei visus ar didžiąją dalį pinigų kaip artimai giminaitei ji paliks tau — aš vis tiek gausiu savo dalį, brangioji, nes ketinu vesti tave. Na, o jei senutė mano, kad didžioji dalis turi atitekti man kaip vieninteliam Velmanų šeimos vyriškos lyties atstovui, tai irgi gerai, nes tu ištekėsi už manęs.

Jis meiliai nusišypsojo jai ir pridūrė:

— Gerai, kad mes pamilome vienas kitą. Juk tu myli mane, Elinora, ar ne?

— Taip. — Ji tai ištarė šaltai, beveik pabrėžtinai oficialiai.

— Taip! — Rodis pamėgdžiojo ją. — Tu nuostabi, Elinora.

Ta abejinga; nepasiekiamos moters veido išraiška — tiesiog la Princesse Lomiame 3 . Man atrodo, kad būtent dėl šios savybės ir įsimylėjau tave.

Elinorai užgniaužė kvapą.

— Tikrai? — paklausė ji.

— Taip. — Jis susiraukė. — Kai kurios moterys yra tokios — ak, net nežinau kaip pasakyti — velniškai savininkiškos, tokios... tokios šuniškai prieraišios ir atsidavusios, pernelyg jausmingos. Aš negaliu to pakęsti. O su tavimi aš niekada nesu tikras — tu kiekvieną minutę gali kuo ramiausiai pakeisti savo nuomonę ir kuo šalčiausiai, net nemirktelėjusi, pareikšti, kad persigalvojai! Tu esi žavinga būtybė, Elinora. Tu tokia... tokia išbaigta, tarytum meno kūrinys!

— Žinai, — tęsė jis, — mūsų santuoka bus tobula... Mes mylime vienas kitą, bet ne per daug. Esame geri draugai, turime daug bendrų pomėgių, labai gerai pažįstame vienas kitą. Gerai, kad esame susiję giminystės, o ne kraujo ryšiais. Man tu niekada neatsibosi, nes esi tokia nenuspėjama būtybė. Nors aš tau galiu atsibosti, nes esu paprastas vaikinas.