Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

Здесь есть возможность читать онлайн «Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Sirokas, Жанр: Классический детектив, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Liūdnasis kiparisas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Liūdnasis kiparisas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Apkaltinta savo varžovės Merės Džerard nužudymu, jauna gražuolė Elinora Karlail ramiai sėdėjo teisiamųjų suole. Visi faktai bylojo prieš ją: tik Elinora turėjo motyvą, galimybę ir priemones nunuodyti auką. Vis dėlto priešiškai nusiteikusioje teismo salėje buvo vienas žmogus, kuris tikėjo Elinoros nekaltumu. Nuo kartuvių ją skyrė tik Erkiulis Puaro...
Originalus pavadinimas: Sad Sypress (1940)
Vertėjas: Lina Bucevičienė
Preceded by - And Then There Were None
Followed by - One, Two, Buckle My Shoe

Liūdnasis kiparisas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Liūdnasis kiparisas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Rodį myliu pakankamai, bet ne per daug, — rimtai atsakė Elinora.

Misis Velman pritariamai linktelėjo.

— Tuomet, manau, būsite laimingi. Rodžiui reikia meilės, tačiau jam nepatinka pernelyg didelė aistra. Jis nepakęstų savininkiškumo.

— Jūs labai gerai pažįstate Rodį, — jausmingai pasakė Elinora.

— Jeigu Rodis tave myli siek tiek stipriau nei tu jį — tai tik į naudą.

— Tetos Agatos patarimų skiltis: „Laikyk savo vaikiną nežinioje! Neleisk jam būti tikram dėl tavo jausmų!

— Esi nelaiminga, vaikeli? Ar kas nors negerai? — staiga paklausė Lora Velman.

— Ne, ne, nieko.

— Tu pamanei, jog aš esu... žiauri? Mieloji, tu esi jauna ir jautri. Deja, bet ir pats gyvenimas yra žiaurus...

— Tikriausiai, — su vos juntamu kartėliu ištarė Elinora.

— Vaikeli, tu esi nelaiminga ? Kas atsitiko?

— Nieko, visiškai nieko. — Ji atsistojo, priėjo prie lango ir pusiau atsigręžusi paklausė:

— Teta Lora, pasakykite atvirai, kaip jūs manote, ar meilė visuomet atneša laimę?

Misis Velman veidas apniuko.

— Ta prasme, kurią tu turi omenyje — ne, tikriausiai ne... Aistringa meilė kitam žmogui visuomet atneša daugiau sielvarto nei džiaugsmo. Šiaip ar taip, Elinora, šitai reikia patirti pačiam. Tas, kas niekuomet nemylėjo, niekada iš tikrųjų ir negyveno...

Mergina linktelėjo ir pratarė:

— Taip, jūs suprantate... pati tai išgyvenote...

Staiga ji atsisuko, akyse atsispindėjo smalsumas:

— Teta Lora...

Atsidarė durys ir į kambarį įėjo raudonplaukė slaugė O’Brajen.

— Misis Velman, pas jus atėjo daktaras, — žvitriai pasakė ji. III

Daktaras Lordas buvo trisdešimt trejų metų vyras smėlio spalvos plaukais, negražiu, šlakuotu, bet gana maloniu veidu, kuriame išsiskyrė nepaprastai kampuotas smakras ir skvarbios skaisčiai mėlynos akys.

— Labas rytas, misis Velman, — pasilabino jis.

— Labas rytas, daktare Lordai. Susipažinkite, čia mano dukterėčia mis Karlail.

Atvirame daktaro Lordo veide atsispindėjo labai akivaizdus susižavėjimas.

— Kaip laikotės? — paklausė jis. Ranką, kurią ištiesė Elinora, jis paspaudė taip atsargiai, tarytum bijotų ją sulaužyti.

— Elinora ir mano sūnėnas atvažiavo pralinksminti mane, — toliau kalbėjo misis Velman.

— Puiku! — sušuko daktaras Lordas. — Būtent to jums ir reikia! Esu tikras, kad jums tai labai padės, misis Velman.

Jis vis dar žvelgė į Elinorą susižavėjimo kupinu žvilgsniu.

Eidama link durų Elinora tarė:

— Daktare Lordai, ar prieš jums išeinant dar pasimatysime?

— O... hm... taip, žinoma.

Ji išėjo, užtrenkdama paskui save duris. Daktaras Lordas priėjo prie lovos, o slaugė O’Brajen nupleveno paskui jį.

— Ir vėl įprastos procedūros — pulso, įkvėpimo ir iškvėpimo, temperatūros matavimai, ar ne, daktare? Kokie jūs, gydytojai, apgavikai!

— Ak, misis Velman! — atsidusdama ištarė slaugė O’Brajen. — Kaip galima tokius dalykus sakyti daktarui!

— Misis Velman mane permato, slauge! — žybtelėjęs akimis nusijuokė daktaras Lordas. — Šiaip ar taip, misis Velman, turiu atlikti savo darbą. Bėda ta, kad aš taip ir neišmokau tinkamai elgtis su ligoniais.

— Priešingai, jūs mokate elgtis su ligoniais, netgi didžiuojatės tuo.

Piteris Lordas sukikeno ir pastebėjo:

— Tai jūs taip sakote.

Po kelių įprastinių klausimų ir atsakymų daktaras Lordas atsilošė kėdėje ir nusišypsojo savo pacientei.

— Ką gi, jūs nuostabiai taisotės.

— Ir aš jau po kelių savaičių galėsiu atsikelti ir vaikščioti po namą? — paklausė Lora Velman.

— Taip, tik ne taip greitai.

— Žinoma, ne. Jūs apgavikas! Kokia nauda iš tokio gyvenimo, kai negali atsikelti ir tavimi reikia rūpintis kaip kūdikiu?

— O kokia nauda iš paties gyvenimo? Štai kur klausimas. Ar kada nors teko skaityti apie puikų viduramžių išradimą — kalėjimo kamerą, kurioje negalima nei atsistoti, nei atsigulti? Tikriausiai manote, kad kiekvienas, pasodintas į tokią kamerą, mirtų po kelių savaičių? Jūs klystate. Vienas žmogus šešiolika metų išgyveno geležiniame narve, o paleistas į laisvę sulaukė gilios senatvės.

— Ir kokia šios istorijos esmė? — paklausė Lora Velman.

— Esmė ta, kad žmogus turi instinktą gyventi, — paaiškino Piteris Lordas. — Žmogus gyvena ne todėl, kad jo protas pritaria tam. Žmonės, kurie, kaip mes sakome, „geriau jau mirtų“, nenori mirti! O žmonės, kuriems tikrai yra dėl ko gyventi, leidžia sau mirti, nes jie nebeturi jėgų kovoti.

— Tęskite.

— Daugiau neturiu ką pasakyti. Jūs esate iš tų žmonių, kurie tikrai nori gyventi, kad ir ką jūs kalbėtumėte! Ir jeigu jūsų kūnas nori gyventi, negerai, kad jūsų protas sako ką kitą.

— Kaip jums čia patinka? — staiga pakeitė temą misis Velman.

— Man čia gerai, — šypsodamasis atsakė Piteris Lordas.

— Ar čia ne nuobodoka tokiam jaunuoliui kaip jūs? Ar nenorite specializuotis? Nemanote, kad apylinkės gydytojo darbas yra gana nuobodus?

Lordas papurtė savo smėlio spalvos galvą.

— Ne. Man patinka mano darbas. Žinote, aš myliu žmones ir man patinka paprastos kasdienės ligos. Aš tikrai nenoriu nustatyti retai pasitaikančios bacilos, sukeliančios neaiškią ligą. Man patinka tymai, vėjaraupiai ir kitos panašios ligos. Aš mėgstu stebėti, kaip į jas reaguoja skirtingi žmonės. Man patinka išmėginti naujus gydymo būdus. Tačiau bėda ta, kad aš neturiu visiškai jokių ambicijų. Liksiu čia tol, kol užsiauginsiu žandenas ir žmonės ims sakyti: „O taip, daktaras Lordas čia gyvena jau daugelį metų. Mielas senukas, tačiau jo gydymo metodai be galo senamadiški. Gal geriau pasikvieskime jauną ir šiuolaikišką gydytoją...“

— Hm! — numykė misis Velman. — Panašu, kad perpratote tai!

Piteris Lordas atsistojo.

— Ką gi, man laikas eiti.

— Manau, kad mano dukterėčia nori pasikalbėti su jumis, — spėjo misis Velman. — Tarp kitko, ir ką apie ją manote? Juk anksčiau nebuvote jos matęs, ar ne?

Daktaras Lordas staiga smarkiai išraudo — užkaito net jo antakiai.

— Aš... O! Ji labai graži ir, hm... man regis, protinga, — išlemeno jis.

Toks atsakymas misis Velman labai pralinksmino.

„Koks jis dar jaunas, iš tiesų...“ — pagalvojo ji, o garsiai tarė:

— Jums reikia vesti. IV

Rodis nuklydo į sodą. Jis kirto plačią pievą, po to, paėjęs grįstu takeliu, įžengė į aptvertą gausiai užsodintą ir gerai prižiūrėtą daržą. „Įdomu, ar kada nors gyvensiu su Elinora Hanterberyje?“ — klausė jis savęs. Tikriausiai taip. Bent jau jis to norėtų, nes jam patinka gyvenimas kaime. Tačiau jis nebuvo tikras dėl Elinoros. Galimas dalykas, jog ji pasirinks gyvenimą Londone...

Nelengva numatyti, kur gali atsidurti gyvendamas kartu su Elinora. Ji beveik niekada neatskleidžia to, ką galvoja ar jaučia. Jam patiko šis jos bruožas... Rodis nemėgo žmonių, kurie be perstojo pasakojo apie savo mintis bei jausmus ir naiviai tikėjo, kad tu iš tikrųjų nori pažinti jų sielą. Paslaptingumas visuomet daug įdomesnis.

„Elinora, — kritiškai mąstė jis, — tiesiog ideali.“ Niekas joje nenervino ir neerzino. Į ją buvo malonu pažiūrėti, įdomu pasišnekėti — apskritai ji buvo pati žavingiausia kompanionė.

„Man velniškai pasisekė, kad ją turiu, — labai patenkintas pagalvojo jis. — Tik nesuprantu, ką ji pamatė tokiame vaikine kaip aš?“ Roderikas Velmanas, nepaisant jo išrankumo, nebuvo išpuikęs. Jam iš tiesų atrodė keista, kad Elinora sutiko už jo tekėti.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Liūdnasis kiparisas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Liūdnasis kiparisas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Liūdnasis kiparisas»

Обсуждение, отзывы о книге «Liūdnasis kiparisas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x