Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

Здесь есть возможность читать онлайн «Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Sirokas, Жанр: Классический детектив, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Liūdnasis kiparisas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Liūdnasis kiparisas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Apkaltinta savo varžovės Merės Džerard nužudymu, jauna gražuolė Elinora Karlail ramiai sėdėjo teisiamųjų suole. Visi faktai bylojo prieš ją: tik Elinora turėjo motyvą, galimybę ir priemones nunuodyti auką. Vis dėlto priešiškai nusiteikusioje teismo salėje buvo vienas žmogus, kuris tikėjo Elinoros nekaltumu. Nuo kartuvių ją skyrė tik Erkiulis Puaro...
Originalus pavadinimas: Sad Sypress (1940)
Vertėjas: Lina Bucevičienė
Preceded by - And Then There Were None
Followed by - One, Two, Buckle My Shoe

Liūdnasis kiparisas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Liūdnasis kiparisas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Dabar atėjo misterio Sedono eilė pritarti:

— Visiškai teisingai!

Šiuos žodžius jis ištarė paskubomis. V

— Bet juk tai nesvarbu, ar ne? — paklausė Elinora.

Ji tai pasakė beveik maldaujamai.

Misteris Sedonas išėjo.

Rodžio veidas nervingai trūkčiojo.

— Jie turi atitekti tau. Tai visiškai teisinga. Dėl Dievo meilės, Elinora, neįsikalk sau į galvą, jog aš tau pavydžiu. Man nereikia tų prakeiktų pinigų!

— Mes dar Londone sutarėme, jog visai nesvarbu, kuriam iš mudviejų jie atiteks, kadangi... kadangi mes ketiname susituokti... — netvirtu balsu priminė Elinora.

Jis nieko į tai neatsakė.

— Negi pamiršai tai, Rodi? — toliau atkakliai klausinėjo Elinora.

— Nepamiršau, — atsakė jis ir įsmeigė žvilgsnį į savo kojas. Jo veidas buvo išblyškęs ir paniuręs, kietai sučiauptose juslingose lūpose atsispindėjo skausmas.

— Visai nesvarbu, kas paveldės pinigus, jei mes ketiname susituokti... Bet ar mes ketiname Rodi?

— Ketiname ką? — perklausė jis.

— Ar mes ketiname susituokti?

— Mes planavome tai padaryti.

Jo tonas buvo abejingas. Rodis tęsė:

— Savaime suprantama, Elinora, jeigu tu persigalvojai...

— Ak, Rodi! Nejaugi negali būti nuoširdus?! — sušuko Elinora.

Jis krūptelėjo, o po to tyliu, sumišusiu balsu išlemeno:

— Aš nežinau, kas su manimi pasidarė...

— O aš žinau, — dusliu balsu pareiškė Elinora.

— Galimas dalykas, tai tiesa, — skubiai įsiterpė jis. — Man nelabai patinka mintis, kad teks gyventi iš savo žmonos pinigų...

— Ne tai... — išbalusi kaip drobė paprieštaravo Elinora. — Yra kažkokia kita priežastis... — Ji patylėjo, o po to paklausė: — Tai... Merė, ar ne?

— Tikriausiai, — liūdnai sumurmėjo Rodis. — Iš kur sužinojai?

Elinoros veidą iškreipė pašaipi šypsenėlė.

— Tai nebuvo sunku... Kiekvieną kartą, kai į ją pažvelgdavai... Tai parašyta tavo veide...

Staiga jis palūžo.

— Ak, Elinora! Aš nesuprantu, kas vyksta! Man atrodo, kad aš kraustausi iš proto! Viskas prasidėjo tada, kai išvydau ją — tą pirmąją dieną, giraitėje... jos veidas... jis viską apvertė aukštyn kojomis. Tu negali to suprasti...

— Galiu. Tęsk, — paliepė Elinora.

— Aš nenorėjau jos įsimylėti... — bejėgiškai išlemeno Rodis. — Buvau visiškai laimingas su tavimi. Ak, Elinora, koks aš niekšas — kalbu tau tokius dalykus...

— Nesąmonės. Tęsk. Papasakok man... — paragino Elinora.

— Tu nuostabi... — lūžinėjančiu balsu ištarė jis. — Pasikalbėjus su tavimi man pasidaro daug lengviau. Patikėk, Elinora, aš tave labai myliu. Tas kitas jausmas tėra susižavėjimas! Jis sugriovė viską — mano supratimą apie gyvenimą, mėgstamus dalykus ir... tai, kas yra protinga...

— Meilė nėra labai protingas dalykas... — ramiai pastebėjo Elinora.

— Taip, — liūdnai pritarė Rodis.

— Ar kalbėjaisi su ja? — drebančiu balsu paklausė Elinora.

— Šįryt... kaip kvailys... visiškai pamečiau galvą... — atsakė Rodis.

— Na ir?

— Savaime suprantama, Merė pasipiktino ir išsyk mane nutildė! Dėl tetos Loros ir... dėl tavęs...

Elinora nusimovė nuo piršto žiedą su briliantu ir tarė:

— Verčiau pasiimk jį, Rodi.

Jis paėmė žiedą ir, nepakeldamas akių į ją, sumurmėjo:

— Elinora, tu nė neįsivaizduoji, kaip aš save niekinu!

— Manai, kad ji tekės už tavęs? — ramiu balsu paklausė Elinora.

Jis papurtė galvą.

— Nežinau. Bent jau negreitai. Nemanau, kad ji mane myli, bet gal dar pamils...

— Manau, tu teisus, — pritarė Elinora. — Turi jai duoti laiko. Kažkurį laiką su ja nesimatyti, o tada viską pradėti iš naujo.

— Brangioji Elinora! Tu esi pati geriausia draugė! — Staiga jis čiupo jos ranką ir pabučiavo. — Žinai, Elinora, aš tikrai tave myliu — kaip ir anksčiau. Kartais man atrodo, kad Merė tėra sapnas. Galbūt aš pabusiu ir pamatysiu, kad jos nėra...

— Jei tik nebūtų Merės...

— Kartais trokštu, kad jos nebūtų... — staiga jausmingai prisipažino Rodis. — Aš ir tu, Elinora, tinkame vienas kitam. Argi ne?

Ji lėtai nulenkė galvą ir tarė:

— Taip, tinkame.

O pati pagalvojo: Jei tik nebūtų Merės...

5 SKYRIUS I

— Laidotuvės buvo nuostabios! — jausmingai pareiškė slaugė Hopkins.

— O taip, tikrai, — atsiliepė slaugė O’Brajen. — O kokios gėlės! Ar jūs kada nors esate mačiusi tokias puikias gėles? Arfa iš baltų lelijų ir kryžius iš geltonų rožių. Nuostabu!

Slaugė Hopkins atsiduso ir paėmė sviestinę bandelę su razinomis. Abi slaugės sėdėjo „Mėlynosios zylės“ kavinėje.

— Mis Karlail dosni mergina, — toliau kalbėjo slaugė Hopkins. — Ji įteikė man mielą dovanėlę, nors jai ir nebuvo reikalo tai daryti.

— Ji išties puiki kilniaširdiška mergina, — karštai pritarė slaugė O’Brajen. — Man labai nepatinka šykštumas.

— Na, ji paveldėjo didžiulį turtą, — pastebėjo slaugė Hopkins.

— Norėčiau žinoti... — pradėjo slaugė O’Brajen ir nutilo.

— Ką? — paskatino ją slaugė Hopkins.

— Keista, kad senoji ledi nepaliko jokio testamento.

— Tai negerai, — griežtai pareiškė slaugė Hopkins. — Žmones reikėtų priversti surašyti testamentus! Nes jiems to nepadarius kyla vieni nemalonumai.

— Norėčiau žinoti, — pasakė slaugė O’Brajen, — kam ji būtų palikusi pinigus, jeigu būtų surašiusi testamentą?

Vieną dalyką žinau tiksliai, — tvirtai pareiškė slaugė Hopkins.

— Ką?

— Dalį pinigų ji būtų palikusi Merei, Merei Džerard.

— Taip, tai tiesa, — sutiko pašnekovė ir susijaudinusi pridūrė: — Ar aš nepasakojau jums, kaip ji jaudinosi tą naktį, vargšelė, ir kaip daktaras darė viską, kad ją nuramintų? Laikydama savo tetulės ranką mis Elinora prisiekinėjo Visagaliu Dievu, — kalbėjo slaugė O’Brajen, o jos airiška vaizduotė staiga visai įsismarkavo, — kad pakvies advokatą ir viską sutvarkys taip, kaip pridera. „Merė, Merė“, — sušnabždėjo vargšė ledi. „Jūs turite omenyje Merę Džerard?“ — paklausė mis Elinora ir nedelsdama prisiekė, kad Merė gaus tai, kas jai priklauso!

— Nejaugi viskas taip ir buvo? — gana nepatikliai paklausė slaugė Hopkins.

— Viskas taip ir buvo, — tvirtai atsakė slaugė O’Brajen, — ir dar štai ką jums, slauge Hopkins, pasakysiu: mano manymu, jei misis Velman būtų išgyvenusi ir sudariusi tą testamentą, galimas dalykas, kad jis būtų nustebinęs visus! Kas žino, gal ji viską iki paskutinio penso būtų palikusi Merei Džerard!

— Nemanau, kad ji būtų taip pasielgusi, — garsiai suabejojo slaugė Hopkins. — Aš nepritariu tam, kad pinigai būtų paliekami ne giminaičiams.

— Bet ir viena, ir kita yra artima giminaitė, — dviprasmiškai pasakė slaugė O’Brajen.

— Ką jūs norite tuo pasakyti? — akimirksniu atsiliepė slaugė Hopkins.

— Aš ne liežuvautoja! — oriai pareiškė slaugė O’Brajen. — Ir, be to, aš niekuomet nejuodinčiau mirusio žmogaus vardo.

Slaugė Hopkins lėtai linktelėjo galvą ir tarė:

— O taip, sutinku su jumis. Daug kalbos — mažai naudos.

Ji pripylė į arbatinuką vandens.

— Tarp kitko, ar grįžusi namo radote tūbelę su morfinu? — pasidomėjo slaugė O’Brajen.

Slaugė Hopkins susiraukė.

— Ne. Ir pati nesuprantu, kur ji galėjo dingti. Galbūt buvo taip: kol rakinau spintelę, padėjau ją ant židinio atbrailos — aš dažnai taip darau — ji nusirito ir įkrito į pilną šiukšliadėžę, kuri tuoj po mano išėjimo buvo iškratyta į konteinerį. — Ji patylėjo. — Tikriausiai taip ir buvo, nes nė neįsivaizduoju, kur kitur ji galėjo dingti.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Liūdnasis kiparisas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Liūdnasis kiparisas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Liūdnasis kiparisas»

Обсуждение, отзывы о книге «Liūdnasis kiparisas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x