Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

Rodis priėjo prie Elinoros ir sugriebė jos ranką.

— Elinora, tu nuostabi! Taip blaiviai galvoji! Ir tokia nesavanaudė! Nesugebu išreikšti žodžiais, kaip tavimi žaviuosi. Padarysiu būtent taip, kaip sakai. Išvyksiu, laisvas nuo visko, ir išsiaiškinsiu, ar tai tikri jausmai, ar aš tiesiog siaubingai apsikvailinau. Ak, Elinora, mano mieloji, tu nežinai, kaip nuoširdžiai tave myliu! Tu visuomet buvai nepaprastai gera man. Dėkoju tau, brangioji, už kilnumą.

Jis impulsyviai pakštelėjo jai į skruostą ir išėjo iš kambario.

Gal ir gerai, kad jis neatsigręžė ir nepamatė jos veido. IV

Po keleto dienų Merė pranešė slaugei Hopkins, kad jos laukia geresnės perspektyvos. Praktiška moteris nuoširdžiai ją pasveikino.

— Jums tai didelė laimė, Mere, — pasakė ji. — Galbūt senoji ledi ir norėjo jums gero, bet geri ketinimai nieko nereiškia, jei jie nėra surašyti juodu ant balto. Jūs galėjote apskritai nieko negauti.

— Mis Elinora sakė, kad prieš mirtį misis Velman paprašė jos man padėti.

Slaugė Hopkins purkštelėjo.

— Galbūt ir prašė. Bet daugelis būtų tai iškart pamiršę. Tokie jau tie giminaičiai. Patikėkite, esu mačiusi tokių dalykų! Žmogus miršta ir mano, kad jo mylimas sūnelis ar dukrelė išpildys jų paskutinę valią. Devynis kartus iš dešimties mylimasis sūnelis ir dukrelė randa labai rimtą priežastį to nedaryti. Tokia jau žmogaus prigimtis — niekas nenori skirtis su pinigais, ypač jei jų neverčia įstatymas. Sakau jums, mergyt mano, jums pasisekė. Mis Karlail sąžiningesnė nei daugelis.

— Ir vis dėlto kažkodėl man atrodo, jog ji manęs ne mėgsta, — pratarė Merė.

— Ir aš manau — pagrįstai, — stačiokiškai išrėžė slaugė Hopkins. — Tik neapsimeskite, jog nieko nežinote. Misteris Roderikas jau kuris laikas žvelgia į jus įsimylėjėlio akimis.

Meri nukaito.

— Mano manymu, jis labai įsimylėjęs, — toliau kalbėjo slaugė Hopkins. — Jis susižavėjo jumis taip netikėtai. O kaip jūs, mano mergyt? Ar ką nors jaučiate jam?

— Aš... aš nežinau, — dvejodama ištarė Merė. — Nemanau. Bet, žinoma, jis labai simpatiškas.

— Hm... O man jis nepatinka, nes yra iš tų pernelyg smulkmeniškų ir nervingų vyrų. Be to, visai tikėtina, kad labai išrankus maistui. Šiuolaikiniai vyrai ne tokie kaip anksčiau. Mere, mieloji, pernelyg neskubėkite. Būdama tokia graži jūs galite rinktis. Slaugė O’Brajen prieš keletą dienų pastebėjo, jog jums reikėtų vaidinti filmuose. Girdėjau, kad jiems patinka blondinės.

— Slauge, kaip, jūsų manymu, aš turėčiau pasielgti su tėvu? — suraukusi antakius paklausė Merė. — Jis mano, kad dalį šių pinigų turėčiau atiduoti jam.

— Net negalvokite apie tai! — rūsčiai pareiškė slaugė Hopkins. — Misis Velman niekada neketino skirti pinigų jam. Aš manau, kad jis jau seniai būtų netekęs darbo, jeigu ne jūs. Didesnio tinginio dar reikia paieškoti!

— Keista, kad turėdama tokį turtą ji niekada nesudarė testamento.

Slaugė Hopkins papurtė galvą.

— Tokie jau tie žmonės. Nustebtumėte sužinojusi, kad šį reikalą jie visuomet atideda vėlesniam laikui.

— Man tai atrodo visiškai kvaila, — pareiškė Merė.

— O jūs, Mere, jau sudarėte testamentą? — žybtelėjusi akimis paklausė slaugė Hopkins.

Merė su nuostaba įsistebeilijo į ją.

— Ak! Žinoma, nesudariau.

— Bet jums jau daugiau kaip dvidešimt vieneri.

— Tačiau aš... aš neturėjau ką palikti... nors dabar tikriausiai jau turiu.

— Žinoma, turite, — griežtai ištarė slaugė Hopkins. — Ir pakankamai apvalią sumelę.

— Na, bet skubėti nėra ko... — paaiškino Merė.

— Na štai, ir jūs kalbate taip, kaip visi kiti, — sausai pastebėjo slaugė Hopkins. — Tai, kad esate sveika ir jauna mergina, dar ne priežastis manyti, jog negalite žūti šarabano ar autobuso avarijoje arba būti suvažinėta gatvėje.

Merė nusijuokė ir pasakė:

— Aš netgi nežinau, kaip sudaromas testamentas.

— Gana paprastai. Formą galite gauti pašte. Eikime ir paimkime ją dabar pat.

Grįžusios į slaugės Hopkins namelį, jos išskleidė formą ir aptarė svarbiausius klausimus. Slaugė Hopkins buvo be galo patenkinta. Jos nuomone, testamentas yra geriausias dalykas, kuris lieka po mirties.

— Kam atitektų pinigai, jeigu aš nesudaryčiau testamento? — paklausė Merė.

— Tikriausiai jūsų tėvui.

— Jis jų negaus, — griežtai pareiškė Merė. — Verčiau paliksiu juos savo tetulei, gyvenančiai Naujojoje Zelandijoje.

— Neverta juos palikti jūsų tėvui, nes, šiaip ar taip Jam jau nebedaug liko gyventi.

Merė pernelyg dažnai girdėjo tokius pareiškimus iš slaugės Hopkins, todėl jai tai nepadarė jokio įspūdžio.

— Neprisimenu savo tetulės adreso. Jau daug metų nesame gavę iš jos jokios žinios.

— Nemanau, jog tai svarbu, — pertarė ją slaugė Hopkins. — Ar žinote jos vardą?

— Merė. Merė Raili.

— Gerai. Rašykite, kad viską paliekate Merei Raili, velionės Elizos Džerard iš Hanterberio, Meidensfordo, seseriai.

Rašydama Merė palinko virš formos. Baigusi rašyti staiga krūptelėjo, nes kažkas užstojo saulę ir metė šešėlį ant jos. Ji pakėlė akis ir išvydo Elinorą Karlail, kuri stovėjo prie lango ir žvelgė į vidų.

— Kuo gi taip užsiėmusi? — paklausė Elinora.

— Savo testamento sudarymu, štai kuo ji užsiėmusi, — juokdamasi paaiškino slaugė Hopkins.

— Savo testamento sudarymu? — Staiga Elinora nusijuokė keistu, beveik isterišku juoku.

— Taigi, Mere, rašote savo testamentą? Juokinga. Labai juokinga...

Vis dar juokdamasi ji apsigręžė ir sparčiai nuėjo gatve.

Slaugė Hopkins su nuostaba palydėjo ją žvilgsniu.

— Ar esate girdėjusi ką nors panašaus? Kas jai? V

Elinora buvo spėjusi nužingsniuoti gal kokį pustuzinį žingsnių ir vis dar juokėsi, kai ant savo peties pajuto kažkieno ranką. Ji staigiai sustojo ir atsigręžė.

Suraukęs kaktą į ją žvelgė daktaras Lordas.

— Iš ko juokiatės? — valdingai paklausė jis.

— Tiesą sakant... nežinau, — atsakė Elinora.

— Tai gana paikas atsakymas! — piktai pasakė Piteris Lordas.

Elinora išraudo.

— Turbūt esu nervinga... Pažvelgiau pro apylinkės slaugės namelio langą ir... pamačiau Merę Džerard, rašančią savo testamentą. Tai mane prajuokino. Nežinau kodėl.

— Tikrai nežinote? — šiurkščiai paklausė Lordas.

— Tai buvo kvaila iš mano pusės... sakau jums... esu nervinga, — paaiškino Elinora.

— Išrašysiu jums tonizuojamąjį preparatą.

— Be galo naudingas dalykas, — kandžiai pastebėjo Elinora.

Jis nuginkluojamai šyptelėjo.

— Visiškai nenaudingas, aš sutinku. Bet tai vienintelis dalykas, kurį gali pasiūlyti, kai žmonės nesako, kas jiems yra!

— Man nieko nėra, — paprieštaravo Elinora.

— Jūs turite gana daug problemų, — ramiai pasakė Piteris Lordas.

— Tikriausiai patyriau nemažą nervinę įtampą... — paaiškino Elinora.

— Manau, kad gana didelę. Bet aš kalbu ne apie tai. — Jis padarė pauzę. — Ar jūs... ar pasiliksite čia ilgesniam laikui?

— Išvykstu rytoj.

— Jūs negyvensite čia?

Elinora papurtė galvą.

— Ne. Niekada. Aš manau... manau, jog parduosiu šį namą, jei tik gausiu gerą pasiūlymą.

— Štai kaip... — beaistriai ištarė daktaras Lordas.

— Atleiskite, bet turiu skubėti namo, — pasakė Elinora.

Ji ryžtingai ištiesė ranką, kurią Piteris Lordas akimirką palaikė savojoje.