Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

Senasis Džerardas iš sarginės sparčiai silpsta — patyrė keletą sunkių priepuolių. Kaip visada storžieviškas ir nesukalbamas. Tarp kitko, prieš keletą dienų jis pareiškė, kad Merė ne jo dukra. „Būdama jūsų vietoje, aš gėdyčiausi taip kalbėti apie savo žmoną“, — papriekaištavau aš. Jis tik mestelėjo žvilgsnį į mane ir tarė: Jūs tiesiog kvaiša ir nieko nesuprantate. “Mandagu, ar ne? Galiu užtikrinti jus, kad aš gana griežtai jį pertraukiau. Man regis, jo žmona dirbo pas misis Velman kambarine dar prieš pastarosios vedybas.

Praeitą savaitę mačiau „Gerąją žemę“. Filmas buvo puikus! Pasirodo, moterys Kinijoje turi su daug kuo taikstytis.

Visada jūsų,

Džesė Hopkins

Atvirukas nuo slaugės Hopkins slaugei O’Brajen:

Tik pamanykite, mūsų laiškai nuolat apsilenkia! Ar šis oras ne siaubingas?

Atvirukas nuo slaugės O’Brajen slaugei Hopkins:

Jūsų laišką gavau šįryt. Koks sutapimas!

Laiškas nuo Roderiko Velmano Elinorai Karlail:

Liepos 15-ta Mieloji Elinora,

ką tik gavau tavo laišką. Ne, aš tikrai nepykstu dėl to, kad ketini parduoti Hanterberį. Bet vis tiek malonu, jog atsiklausi manęs. Tai protingiausia, ką galima padaryti, jei nenori ten gyventi, o kad nenori — akivaizdu. Tačiau, galimas dalykas, tau bus nelengva jo atsikratyti. Nors namas ir didokas nūdienos reikmėms, bet modernizuotas ir šiuolaikiškas, su puikiai įrengtais kambariais tarnams, dujomis, elektra ir panašiai.

Šiaip ar taip, tikiuosi, jog tau pasiseks!

Tvyro baisi kaitra. Valandų valandas mirksta jūroje. Čia gana linksma draugija, bet aš joje nelabai sukinėjuosi. Kartą tu man pasakei, jog aš nesu visuomeniškas žmogus. Gaila, bet tai tiesa. Didžioji dalis žmonių giminės man atrodo nepaprastai bjauri. Tikriausiai ir jie man atsimoka tuo pačiu.

Aš jau seniai manau, kad esi viena iš geriausių žmonijos atstovių. Po kelių savaičių ketinu keliauti į Dalmatiją. Adresuoti Tomui Kukui, Dubrovnikas, nuo 22-tos dienos. Jei tik galiu kuo nors padėti, parašyk.

Su dėkingumu, susižavėjimu ir nuoširdžia pagarba,

Rodis

Laiškas nuo misterio Sedono iš „Sedono, Bleterviko ir Sedono“ kontoros mis Elinorai Karlail:

Liepos 20-ta diena, Blumsberi Skveras 104 Gerbiamoji mis Karlail,

Aš tikrai manau, kad turėtumėte priimti majoro Somervilio pasiūlytą dvylikos tūkstančių penkių šimtų (£12,500) svarų sterlingų sumą už Hanterberį. Šiuo metu nepaprastai sunku parduoti didžiulius dvarus, o pasiūlyta kaina atrodo labai gera. Tačiau šis pasiūlymas galioja tik tuo atveju, jei namas taps jo nuosavybe nedelsiant. Mano žiniomis, majoras Somervilis apžiūrinėja ir kitus, kaimynystėje esančius, dvarus, todėl patarčiau nedelsiant priimti pasiūlymą.

Kaip supratau, majoras Somervilis pageidauja išsyk persikelti į apstatytą namą ir pagyventi ten tris mėnesius, kol bus sutvarkyti teisiniai formalumai ir jūs galėsite parduoti dvarą.

O kalbant apie sargą Džerardą ir jo atleidimą, iš daktaro Lordo girdėjau, kad senis rimtai serga ir vargu ar išgyvens.

Testamentas kol kas dar nėra patvirtintas, tačiau turto padalijimo metu aš avansu išmokėjau mis Merei Džerard šimtą svarų sterlingų.

Nuoširdžiai jūsų,

Edmundas Sedonas

Daktaro Lordo laiškas mis Elinorai Karlail:

Liepos 24-ta

Gerbiamoji mis Karlail,

Šiandien su pasauliu atsisveikino senis Džerardas. Ar galiu jums kaip nors padėti? Girdėjau, pardavėte dvarą mūsų naujajam parlamento nariui majorui Somerviliui?

Su nuoširdžia pagarba,

Piteris Lordas

Elinoros Karlail laiškas Merei Džerard:

Liepos 25-ta

Mieloji Mere,

labai apgailestauju dėl jūsų tėvo mirties.

Iš majoro Somervilio gavau pasiūlymą parduoti Hanterberį. Jis trokšta įsigyti dvarą kaip įmanoma greičiau. Važiuosiu į Hanterberį peržiūrėti tetos dokumentus ir apskritai susitvarkyti. Gal galėtumėte kuo greičiau iš sarginės išvežti savo tėvo daiktus? Tikiuosi, jog jums sekasi gerai, ir mokytis masažo nėra pernelyg sunku.

Nuoširdžiai jūsų,

Elinora Karlail

Merės Džerard laiškas slaugei Hopkins:

Liepos 25-ta

Mieloji slauge Hopkins,

labai jums ačiū, kad man parašėte apie tėvą. Džiaugiuosi, jog jis nesikankino. Mis Elinora parašė man, kad namas yra parduodamas, ir ji norėtų, kad sarginė būtų iškraustyta kaip įmanoma greičiau. Ar galėsite mane priimti nakvynei, jeigu aš ryt atvyksiu į laidotuves? Jei apnakvydinti sutinkate, atsakymo net nerašykite.

Su meile,

Merė Džerard

7 SKYRIUS I

Elinora Karlail išėjo iš „King‘s Arms“ viešbučio ketvirtadienį, liepos 27-os dienos rytą, ir keletą akimirkų stovėjo dairydamasi po pagrindinę Meidensfordo gatvę.

Staiga džiaugsmingai šūktelėjusi, ji perėjo gatvę.

Tos orios išvaizdos ir romios, tarsi galiono8, išskleidusio visas bures, eisenos, supainioti su kuo nors kitu buvo tiesiog neįmanoma.

— Misis Bišop!

— Na, juk tai mis Elinora! Kokia staigmenai Nė nenutuokiau, jog esate šiuose kraštuose! Jei būčiau žinojusi, kad atvykstate į Hanterberį, aš pati būčiau ten nuėjusi! O kas jums ten patarnauja? Atsivežėte ką nors iš Londono?

Elinora papurtė galvą.

— Aš apsistojau ne name, o „King‘s Arms“ viešbutyje.

Misis Bišop pažvelgė į kitą pusę gatvės ir paniekinamai prunkštelėjo.

— Girdėjau, kad viešbutis visai pakenčiamas , — pripažino ji. — Jis švarus ir maistas jame neblogas, bet vargu ar atitinka tai, prie ko jūs esate įpratusi, mis Elinora.

— Įsikūriau tikrai pakankamai patogiai. Be to, tik keletui dienų. Name turiu kai ką sutvarkyti: atrinkti visus asmeninius tetos daiktus ir kelis baldus, kuriuos norėčiau nusivežti į Londoną.

— Vadinasi, namas parduotas?

— Taip. Majorui Somerviliui. Mūsų naujajam parlamento nariui. Žinote, mirė seras Džordžas Keras ir įvyko papildomi rinkimai.

— Jis buvo išrinktas kaip vienintelis kandidatas, — iškilmingai pasakė misis Bišop. — Meidensforde mes visuomet renkame tik konservatorių.

— Džiaugiuosi, kad namą nusipirko žmogus, kuris iš tiesų nori jame gyventi. Man būtų labai gaila, jei namas būtų paverstas viešbučiu.

Misis Bišop užmerkė akis ir jos putlus, aristokratiškos povyzos kūnas sudrebėjo.

— Taip, tikrai, tai būtų baisu, labai baisu. Bet ganėtinai blogai ir tai, kad Hanterberis pereina į svetimas rankas.

— Taip, bet, suprantate, man jis būtų per didelis... gyventi vienai, — paaiškino Elinora.

Misis Bišop šnirpštelėjo.

— Norėjau jūsų paklausti, — greitai prakalbo Elinora, — gal name yra koks nors ypatingas baldas, kurį norėtumėte turėti? Jeigu taip, mielai jį jums padovanosiu.

Misis Bišop veidas nušvito.

— Na, mis Elinora, jūs labai dėmesinga, tikrai labai gera. Jeigu tai nebus pernelyg įžūlu...

Ji nutilo, o Elinora skubiai patikino:

— Žinoma, ne.

— Aš visuomet labai grožėjausi sekreteru, stovinčiu svetainėje. Toks dailus baldas.

Elinora prisiminė tą kiek ryškoką inkrustuoto medžio sekreterą.

— Savaime suprantama, kad gausite jį, misis Bišop. Gal norėtumėte dar ko nors?

— Ačiū, ne, mis Elinora. Jūs ir taip labai dosni.

— Dar yra keli tokio paties kaip sekreteras stiliaus krėslai. Ar norėtumėte jų? — paklausė Elinora.