Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

Misis Bišop priėmė krėslus su deramu dėkingumu.

— Šiuo metu gyvenu pas seserį. Gal name galėčiau jums kuo nors padėti, mis Elinora? Jei norite, galiu eiti su jumis.

— Ne, dėkoju, — paskubomis ir gana atžagariai atsakė Elinora.

— Patikėkite, man tai būtų visai nesunku, priešingai — vienas malonumas. Jums turėtų būti taip liūdna peržiūrinėti mielosios misis Velman daiktus!

— Dėkoju, misis Bišop, bet man geriau tvarkytis vienai. Kai kuriuos darbus geriau atlikti vienam... — paaiškino Elinora.

— Žinoma, kaip pageidaujate, — šaltai ištarė misis Bišop.

— Čia yra to Džerardo duktė, — toliau kalbėjo ji. — Laidotuvės įvyko vakar. Ji apsistojusi pas slaugę Hopkins. Girdėjau, kad šįryt jos ketina eiti į sarginę.

Elinora linktelėjo.

— Taip, aš paprašiau Merės atvažiuoti ir tuo pasirūpinti. Majoras Somervilis nori kuo greičiau įsikelti.

— Štai kaip.

— Na, dabar turiu paskubėti. Džiaugiuosi jus sutikusi, misis Bišop. Aš nepamiršiu savo pažado dėl sekretero ir krėslų.

Jos paspaudė rankas ir nuėjo savais keliais.

Elinora užsuko į duonos parduotuvę ir nusipirko kepalą duonos. Po to užėjo į pieninę ir nupirko pusę svaro sviesto bei pieno.

Galų gale ji įžengė į bakalėjos krautuvę.

— Norėčiau pašteto sumuštiniams.

— Žinoma, mis Karlail. — Alkūne nustūmęs savo mokinį, atskubėjo pats misteris Ebotas.

— Kokio pašteto pageidaujate? Lašišų su krevetėmis? Kalakutienos su liežuviu? Lašišų su sardinėmis? O gal kumpio su liežuviu?

Jis traukė puodynę po puodynės ir statė jas ant prekystalio.

— Nors jų pavadinimai ir skiriasi, man visuomet atrodė, kad jų skonis beveik vienodas, — pasakė Elinora su blankia šypsenėle.

Misteris Ebotas akimirksniu su ja sutiko.

— Galimas dalykas, jog tam tikra prasme jų skonis toks ir yra. Taip, tam tikra prasme. Bet, savaime aišku, paštetai yra labai skanūs. Labai skanūs.

— Kažkada buvo bijomasi valgyti žuvų paštetus, — pareiškė Elinora. — Juk buvo keletas atvejų, kai žuvų paštetus valgę žmonės nusinuodijo ptomainu9, ar ne?

Misteris Ebotas nutaisė siaubo kupiną veido išraišką.

— Galiu jus užtikrinti, kad tai labai aukštos kokybės rūšis — tikrai patikima — mes niekada neturėjome jokių nusiskundimų.

— Norėčiau lašišų pašteto su ančiuviais ir lašišų pašteto su krevetėmis. Dėkoju. II

Elinora Karlail į Hanterberio sodą įėjo pro galinius vartelius. Buvo karšta ir giedra vasaros diena. Žydėjo kvapieji pelėžirniai. Elinora praėjo visai greta jų. Jaunesnysis sodininkas Horlikas, likęs prižiūrėti aplinką, pagarbiai su ja pasisveikino.

— Labas rytas, mis. Gavau jūsų laišką. Šonines duris rasite atidarytas, mis. Aš atsklendžiau langines ir atidariau didžiąją dalį langų.

— Dėkoju, Horlikai.

Jai pajudėjus, jaunuolis nervingai prabilo, jo Adomo obuolys ėmė spazmiškai kilnotis:

— Atleiskite, mis...

Elinora atsigręžė.

— Taip?

— Ar tiesa, kad namas jau parduotas? Noriu pasakyti, ar tai jau galutinai nuspręsta?

— O taip!

— Ar negalėtumėte, mis, tarti žodelį už mane majorui Somerviliui? Jam reikės sodininkų. Galbūt jis pagalvos, kad esu per jaunas vyriausiojo sodininko pareigoms, tačiau aš jau ketverius metus išdirbau vadovaujamas misterio Stivenso ir manau, jog turiu pakankamai žinių, be to, gana neblogai vien savo rankomis tvarkausi ir čia, — nervingai išbėrė Horlikas.

— Žinoma, dėl jūsų, Horlikai, padarysiu viską, ką galiu, — paskubėjo jį nuraminti Elinora. — Tiesą sakant, aš ketinau užsiminti majorui Somerviliui apie jus ir papasakoti, koks geras esate sodininkas.

Horliko veidas tapo tamsiai raudonas.

— Dėkoju, mis. Jūs labai maloni. Suprantate, tai buvo šioks toks smūgis — iš pradžių misis Velman mirtis, o po to dar taip greitai parduodamas dvaras... o aš... na, dalykas tas, jog aš ketinau šį rudenį vesti, tik tam reikia būti tikram...

Jis nutilo.

— Tikiuosi, majoras Somervilis jus priims, — maloniai atsiliepė Elinora. — Galite manimi pasikliauti — padarysiu viską, ką galėsiu.

— Ačiū, mis, — dar kartą padėkojo Horlikas. — Suprantate, mes visi tikėjomės, jog dvaras liks šeimos rankose. Dėkoju jums, mis.

Ir Elinora nuėjo toliau.

Staiga, tarytum srovė iš pralaužtos užtvankos, ją užliejo pykčio ir apmaudo banga.

„Mes visi tikėjomės, jog dvaras liks šeimos rankose... “

Ji ir Rodis galėjo gyventi čia / Ji ir Rodis... Rodis to būtų norėjęs. Ji ir pati būtų norėjusi. Jie visuomet mylėjo Hanterberį. Brangusis Hanterberis... Dar prieš tėvų mirtį, kai gyveno Indijoje, ji atvažiuodavo čia atostogauti. Ji žaisdavo giraitėje, skindavo didžiulius glėbius žydinčių pelėžirnių, valgydavo žalius agrastus ir tamsiai raudonas kvapias avietes, vėliau — obuolius. Čia buvo vietelių, slaptų olų, kuriose ji, susirangiusi su knyga rankose, ištisas valandas skaitydavo.

Ji mylėjo Hanterberį ir širdies gilumoje buvo įsitikinusi, jog kada nors liks čia visam laikui. Ir teta Lora puoselėjo šią mintį:

„Galbūt kada nors, Elinora, tu norėsi nupjauti tuos kukmedžius. Jie šiek tiek per niūrūs.“

„Čia būtų galima įrengti tvenkinį. Gal kada nors tu įrengsi.“

O Rodis? Rodis taip pat tikėjosi, kad Hanterberis taps jo namais. Galbūt tai glūdėjo jo jausmuose jai, Elinorai. Nesąmoningai jautė, kad jiems dera gyventi Hanterberyje.

Ir jie būtų gyvenę jame. Dabar jie būtų čia kartu — iš naujo viską dekoruotų ir planuotų naujas grožybes namuose ir sode, žingsniuotų šalia vienas kito jausdami savininkišką pasitenkinimą ir būtų laimingi, tokie laimingi kartu, tačiau dėl lemtingo atsitiktinumo — gražios kaip laukinė rožė merginos...

Ką Rodis žinojo apie Merę Džerard? Nieko, visiškai nieko! Kas gi jam taip patiko joje — tikrojoje Merėje? Galimas daiktas, ji turi ir gerų savybių, tačiau ar Rodis ką nors žinojo apie jas? Taip jau buvo atsitikę ne kartą.

Argi ne pats Rodis sakė, kad tai tėra „kerai“?

Nejaugi pats Rodis nenori iš jų išsivaduoti?

Jeigu Merė Džerard, pavyzdžiui, numirtų, argi Rodis vieną dieną nepareikštų: „Viskas tik į gera. Dabar tai suprantu. Mes neturėjome nieko bendra...“

Ir galbūt su švelnia melancholija pridurtų: „Ji buvo žavinga būtybė...“

Taip... telieka ji jam nuostabus prisiminimas... gražus ir linksmas padarėlis...

Jeigu kas nors atsitiktų Merei Džerard, Rodis grįžtų pas ją, Elinorą... Ji buvo tuo visiškai įsitikinusi.

Jeigu kas nors atsitiktų Merei Džerard...

Elinora pasuko šoninių durų rankeną ir, iš saulėkaitos įžengusi į namo prieblandą, sudrebėjo. Viduje buvo šalta, tamsu ir grėsminga... Atrodė, kad namo viduje Kažkas yra ir laukia jos...

Ji perėjo koridoriumi ir atitraukė gelumbės širmą, už kurios buvo bufetinė.

Oras buvo sudusęs. Elinora plačiai atvėrė langą.

Padėjusi ryšulius su sviestu, duona ir stikliniu buteliu pieno, pagalvojo:

„Kvailė! Juk ketinau nusipirkti kavos.“

Tuomet patikrino skardines dėžutes ant lentynos. Vienoje iš jų rado truputį arbatžolių, bet kavos nebuvo.

„Na, tai nesvarbu“, — pagalvojo ji ir išvyniojo du stiklainius su žuvų paštetais. Minutėlę ji stovėjo ir spoksojo į juos. Po to išėjo iš bufetinės, užlipo laiptais į viršų ir pasuko tiesiai į misis Velman kambarį. Elinora išsyk puolė prie didžiulės komodos: atidarinėjo stalčius, rūšiavo ir dėliojo drabužius į krūveles... III