Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

Ir ji nuskubėjo laiptais žemyn. Elinora nusekė paskui.

Jos įėjo į valgomąjį.

— Viešpatie! Ji miega! — sušuko slaugė Hopkins.

Merė Džerard sėdėjo dideliame krėsle prie lango. Ji buvo šiek tiek sukritusi jame. Kambaryje girdėjosi keistas garsas: pasunkėjęs ir kriokiantis kvėpavimas.

Slaugė priėjo prie merginos ir ją papurtė.

— Pabuskite, mieloji...

Ir staiga nutilo. Pasilenkė, pakėlė akies voką. O tada pradėjo labai stipriai purtyti merginą. Atsigręžusi į Elinorą, ji grėsmingu balsu paklausė:

— Ką visa tai reiškia?

— Nesuprantu, apie ką jūs kalbate. Jai bloga? — atsiliepė Elinora.

— Kur telefonas? Kuo greičiau pakvieskite daktarą Lordą! — paliepė slaugė Hopkins.

— Kas atsitiko? — nustebusi paklausė Elinora.

— Kas atsitiko? Merginai blogai. Ji miršta.

Elinora žingtelėjo atgal.

— Miršta?

— Ji nunuodyta... — pasakė slaugė Hopkins ir rūsčiai pažvelgė į Elinorą.

ANTRA DALIS 1 SKYRIUS

Pakreipęs kiaušinio formos galvą į šoną, klausiamai pakėlęs antakius ir sunėręs pirštus, Erkiulis Puaro stebėjo po kambarį įnirtingai žingsniuojantį susiraukusį strazdanotą jaunuolį.

— Eh bien, mano drauge, ką visa tai reiškia? — pasiteiravo Erkiulis Puaro.

Piteris Lordas sustojo kaip įbestas.

— Mesjė Puaro, — kreipėsi jis į Erkiulį, — jūs vienintelis žmogus pasaulyje, kuris gali man padėti. Apie jus sužinojau iš Stilflyto — jis man papasakojo ką jūs padarėte toje Benedikto Farlio byloje. Kai visi galvojo, jog tai savižudybė, jūs įrodėte, kad buvo įvykdyta žmogžudystė.

— Vadinasi, turite vieno iš jūsų pacientų savižudybės atvejį, tačiau nesate tuo tikras, ar ne? — pamėgino spėti Erkiulis Puaro.

Piteris Lordas papurtė galvą ir atsisėdo priešais Puaro.

— Kalbu apie vieną jauną moterį. Ji suimta ir bus teisiama už žmogžudystę! Noriu, jog rastumėte įrodymų, patvirtinančių, jog ji to nepadarė, — paaiškino jis.

Puaro kilstelėjo antakius dar aukščiau ir delikačiai pasiteiravo:

— Jūs su šia jauna ledi susižiedavę, ar ne? Jūs mylite vienas kitą?

Piteris Lordas karčiai nusijuokė.

— O ne, nieko panašaus! Jos toks prastas skonis, kad ji pasirinko ilganosį pasipūtusį kvailį, kurio veidas panašus į melancholiško arklio snukį. Kvaila iš jos pusės, bet taip jau yra!

— Suprantu, — tarstelėjo Puaro.

— O taip, jūs tikrai suprantate! — su kartėliu ištarė Lordas. — Kalbėsiu tiesiai šviesiai. Įsimylėjau ją vos išvydęs. Todėl nenoriu, kad ją pakartų. Suprantate?

— Kuo ji kaltinama? — pasiteiravo Puaro.

— Ji kaltinama merginos, vardu Merė Džerard, nunuodijimu morfino hidrochloridu. Jūs tikriausiai laikraščiuose skaitėte pranešimą apie apklausą?

— O koks motyvas? — paklausė Puaro.

— Pavydas!

— Bet, jūsų manymu, ji to nepadarė?

— Žinoma, ne!

Erkiulis Puaro minutėlę susimąstęs žvelgė į daktarą Lordą, o po to paklausė:

— Ką konkrečiai jūs norite, kad aš padaryčiau? Norite, kad ištirčiau bylą?

— Noriu, kad ją išgelbėtumėte.

— Aš nesu gynėjas, moti cher.

— Pasakysiu aiškiau: noriu, kad rastumėte įrodymų, kurie padėtų gynėjui ją išgelbėti.

— Jūsų prašymas skamba šiek tiek keistai, — pastebėjo Puaro.

— Todėl, kad aš kalbu tiesiai šviesiai? Man viskas atrodo pakankamai paprasta. Noriu, kad ši mergina būtų išteisinta. Manau, jog jūs esate vienintelis žmogus, kuris gali tai padaryti!

— Norite, kad ištirčiau faktus? Sužinočiau tiesą? Išsiaiškinčiau, kas iš tiesų įvyko?

— Noriu, kad rastumėte kokius nors faktus, liudijančius jos naudai.

Erkiulis Puaro atidžiai bei preciziškai prisidegė plonytę cigaretę ir paklausė:

— Bet ar tai, ką jūs siūlote, nėra šiek tiek neetiška? Taip, man visuomet įdomu išsiaiškinti tiesą. Tačiau tiesa gali duoti du priešingus rezultatus. O jeigu aš atrasiu faktus, nukreiptus prieš šią ledi? Jūs reikalausite, kad aš juos nuslėpčiau?

Piteris Lordas atsistojo. Jis buvo baltas kaip drobė.

— Tai neįmanoma! — sušuko jis. — Niekas, ką jūs išsiaiškintumėte, negalėtų labiau liudyti prieš ją, nei dabar turimi faktai! Jų daugiau nei pakankamai, kad mergina būtų pasmerkta! Prieš ją surinkta daugybė akivaizdžių įkalčių, todėl jūs negalėtumėte rasti nieko tokio, kas pasmerktų ją dar labiau, nei yra dabar. Prašau jūsų panaudoti visą savo sumanumą, — o Stilflytas sakė, jog jūs velniškai sumanus — kad rastumėte būdą išsisukti, rastumėte galimą alternatyvą.

— Bet tai tikriausiai padarys jos advokatai? — spėjo Erkiulis Puaro.

— Jūs taip manote? — paniekinamai nusijuokė jaunuolis. — Jie jaučiasi nugalėti dar net neprasidėjus procesui! Mano, jog tai beviltiška! Teisme byla pavesta Balmeriui, karališkajam advokatui — žmogui, kuris teikia mažai vilčių; jau vien tai daug ką pasako. Didis gražbylys pagraudens, pabrėždamas kalinės jaunystę ir panašiai. Tačiau teisėjas neleis jam taip lengvai išsisukti. Jokios vilties!

— Tarkime, jog ji kalta — ar vis tiek norėtumėte, kad ji būtų išteisinta? — paklausė Erkiulis Puaro.

— Taip, — tyliai atsakė Piteris Lordas.

Erkiulis Puaro neramiai sujudėjo savo krėsle ir tarė:

— Jūs mane sudominote...

Ir po akimirkos pridūrė:

— Verčiau papasakokite man bylos faktus.

— Ar jums neteko apie tai skaityti laikraščiuose?

Erkiulis Puaro numojo ranka.

— Taip, laikraščiuose buvo užsiminta apie tą bylą, tačiau dažniausiai juose pateikiama netiksli informacija, todėl aš niekada ja nesiremiu.

— Viskas ganėtinai paprasta. Siaubingai paprasta, — pradėjo savo pasakojimą Piteris Lordas. — Ši mergina, Elinora Karlail, paveldėjo netoli nuo čia esantį Hanterberio dvarą ir kitą turtą iš savo tetos, kuri mirė nepalikusi testamento. Tetos pavardė buvo Velman. Ji turėjo dar vieną giminaitį — savo velionio vyro sūnėną Roderiką Velmaną. Jis buvo susižadėjęs su Elinora Karlail — jie pažinojo vienas kitą nuo pat vaikystės. Hanterberio dvare gyveno mergina, vardu Merė Džerard, sargo dukra. Senoji misis Velman perdėtai ja rūpinosi, mokėjo už jos mokslą ir 1.1.0 rezultatas toks, kad mergina išoriškai tapo panaši į ledi. Atrodo, kad Roderikas Velmanas įsimylėjo ją, ir dėl to sužadėtuvės nutrūko.

— Na, o dabar papasakosiu, kas įvyko. Elinora Karlail paskelbė apie dvaro pardavimą ir toks Somervilis jį nupirko. Elinora atvyko į dvarą, kad iškraustytų asmeninius tetos daiktus. Merė Džerard, kurios tėvas buvo ką tik miręs, tvarkė sargo namelį. Viskas vyko liepos 27-os rytą.

— Elinora Karlail buvo apsistojusi vietinėje užeigoje. Gatvėje ji sutiko buvusią ūkvedę misis Bišop. Misis Bišop pasisiūlė jai padėti. Elinora atmetė pasiūlymą ir, tiesą sakant, ganėtinai griežtai. Paskui ji užsuko į bakalėjos krautuvę ir nusipirko žuvies pašteto, užsiminusi apie apsinuodijimą maistu. Suprantate? Visiškai nekalta pastaba, tačiau tai liudija prieš ją! Ji patraukė į namą, o apie pirmą valandą popiet nuėjo į sarginę, kurioje plušėjo Merė Džerard kartu su jai talkinančia ir visur savo nosį kišančia apylinkės slauge, pavarde Hopkins. Elinora joms pasakė, kad paruošė sumuštinių. Jos nuėjo kartu su Elinora į namą, suvalgė sumuštinius, o kai po valandos ar šiek tiek vėliau iškvietė mane, jau radau Merę Džerard be sąmonės. Dariau viską, kas įmanoma, tačiau veltui. Skrodimas parodė, kad prieš tai ji buvo gavusi didžiulę morfino dozę. O policija ten, kur Elinora tepė sumuštinius, rado etiketės skiautelę su morfino hidrochlorido pėdsakais.