Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Ji būtų tai pasakiusi.

— Ne, ne, mon cher. Pamąstykite. Ką pagalvotų žmogus pamatęs, jog Elinora Karlail arba Roderikas Velmanas, arba slaugė O’Brajen, ar netgi bet kuris iš tarnų atidaro tą lagaminėlį ir išima iš jo stiklinę tūbelę? Tiesiog pamanytų, kad tas asmuo buvo pasiųstas slaugės ką nors atnešti. Merė tučtuojau apie tai pamiršo, tačiau visai įmanoma, jog vėliau ji galėjo prisiminti tą faktą ir atsitiktinai, visiškai nieko neįtardama, apie tai užsiminti tam asmeniui. Tik įsivaizduokite, kaip tokia pastaba paveikia žmogų, kaltą dėl misis Velman nužudymo! Merė matė, todėl ją reikia nutildyti bet kokia kaina! Galiu jus užtikrinti, mano drauge, kad žmogui, įvykdžiusiam vieną žmogžudystę, nebus jokių problemų įvykdyti ir kitą!

— O aš visą laiką galvojau, kad misis Velman pati išgėrė morfino... — susiraukęs ištarė Piteris Lordas.

— Bet ji juk buvo paralyžiuota, bejėgė, ką tik patyrusi antrąjį smūgį.

— O, aš žinau. Galvojau, jog ji iš kažkur buvo gavusi morfino ir laikė jį prie savęs.

— Tačiau tokiu atveju misis Velman turėjo morfino gauti prieš antrąjį smūgį, o slaugė jo pasigedo vėliau.

— Hopkins galėjo pasigesti morfino tik tą rytą. Jis galėjo būti paimtas prieš keletą dienų, ir ji to nepastebėjo.

— Tuomet kokiu būdu senutė gavo morfino?

— Nežinau. Galbūt papirko tarną. Jeigu taip, tarnas niekada to neprisipažins.

— O jūs nemanote, kad galėjo būti papirkta kuri nors iš slaugių?

Lordas papurtė galvą.

— Nieku gyvu! Visų pirma, jos abi labai griežtai laikosi profesinės etikos. Be to, jos mirtinai bijotų daryti tokį dalyką, nes suprastų, kokia grėsmė joms gali kilti.

— Tai tiesa, — pritarė Puaro ir susimąstęs pridūrė: — Ar jums neatrodo, kad grįžtame prie to, nuo ko pradėjome? Kas, labiausiai tikėtina, paėmė tą tūbelę su morfinu? Elinora Karlai l . Galime sakyti, jog ji norėjo užsitikrinti didžiulio turto paveldėjimą. Galime būti ir kilniaširdiškesni, sakydami, jog šitaip pasielgti ją paskatino gailestis — ji paėmė morfiną ir davė jo atsižvelgusi į tetos dažnai kartojamą prašymą. Ji paėmė morfiną, o Merė Džerard matė ją tai darant . Taigi , mes grįžtame prie sumuštinių, tuščio namo ir Elinoros Karlail, tik šį kartą su kitokiu motyvu — išgelbėti savo kailį.

— Tai neįtikėtina! — sušuko Piteris Lordas. — Sakau jums, ji ne toks žmogus! Pinigai jai iš tikrųjų nieko nereiškia, kaip ir — turiu pripažinti — Roderikui Velmanui. Aš pats girdėjau juos taip sakant!

— Girdėjote? Labai įdomu. Asmeniškai aš į tokio pobūdžio teiginius žiūriu labai įtariai.

— Velniai jus griebtų, Puaro! Ir reikia gi jums visuomet viską apversti taip, kad atsigręžtų prieš merginą?

— Tai ne aš apverčiu — viskas apsiverčia savaime. Tai tarsi rodyklė mugėje. Ji nuolat svyruoja, tačiau kai sustoja, visuomet rodo į tą patį vardą — Elinora Karlail.

— Ne! — suriko Piteris Lordas.

Erkiulis Puaro liūdnai papurtė galvą, o tada paklausė:

— Ar ta Elinora Karlail turi giminių? Seserų, pusseserių? Tėvą ar motiną?

— Ne. Ji našlaitė — visiškai viena šiame pasaulyje...

— Skamba labai jaudinančiai! Esu tikras, kad Balmeris tuo puikiai pasinaudos. O kas paveldėtų Elinoros pinigus, jei ji mirtų?

— Nežinau. Aš apie tai nepagalvojau.

— Apie tokius dalykus visuomet reikia pagalvoti, — papriekaištavo Puaro. — O ji sudariusi testamentą?

Piteris Lordas išraudo ir dvejodamas ištarė:

— Aš... aš nežinau.

Erkiulis Puaro nukreipė žvilgsnį į lubas ir sunėrė pirštų galiukus.

— Žinote, būtų gerai, jei man papasakotumėte, — pa stebėjo jis.

— Ką papasakočiau?

— Tai, apie ką dabar galvojate — kad ir kaip tai galėtų pasirodyti kenksminga Elinorai Karlail.

— Iš kur jūs žinote?

— Taip, taip, aš žinau. Jūs prisiminėte kažkokį įvykį. Bus geriau, jeigu papasakosite man, nes kitaip pagalvosiu blogiau nei iš tiesų yra.

— Patikėkite, tai nieko rimto...

— Pamatysime. O dabar pasakokite.

Piteris Lordas nenoromis papasakojo apie tai, kaip Elinora pažvelgė pro slaugės Hopkins namelio langą, ir apie jos juoką.

— „Taigi, Mere, rašote savo testamentą? Juokinga, labai juokinga“ . Ji taip pasakė, ar ne? — susimąstęs pakartojo Puaro. — Ir jums buvo visiškai aišku, ką ji turėjo omenyje... Galbūt tuo metu ji galvojo, kad Merė Džerard ilgai negyvens...

— Man tik taip pasirodė. Bet tiksliai nieko nežinau.

— Ne, tai ne vien jūsų vaizduotė...

3 SKYRIUS

Erkiulis Puaro sėdėjo slaugės Hopkins namelyje.

Daktaras Lordas atvežė jį čia, pristatė ir paklusęs iškalbingam Puaro žvilgsniui paliko juos tete-a-tete14.

Slaugė Hopkins, iš pradžių šnairai žiūrėjusi į užsienietišką svečio išvaizdą, gana sparčiai atsileidinėjo.

— Taip, tai siaubingas dalykas, — pasakė ji su vos juntamu niūriu pasigardžiavimu. — Vienas iš baisiausių, apie kokius man tik teko girdėti. Merė buvo labai graži — galėjo tapti net kino žvaigžde. Be to, ji buvo rimta ir, nepaisant jai rodomo dėmesio, nepasipūtusi.

Puaro tuoj pat sumaniai įterpė klausimą:

— Turite omenyje dėmesį, kurį jai rodė misis Velman?

— Taip. Senutė labai prisirišo prie jos, išties labai.

— Tikriausiai jus tai stebina, ar ne?

— Kaip čia pasakius... Gal tai ir visai suprantama. Noriu pasakyti, kad... — slaugė Hopkins prikando lūpą ir atrodė sumišusi. — Noriu pasakyti, kad Merė buvo jai labai maloni ir gražiai su ja elgėsi. Be to, mano manymu, pagyvenusiam žmogui tik į naudą, jei šalia jo yra jaunas žmogus.

— Tikriausiai mis Karlail retkarčiais atvažiuodavo aplankyti savo tetos? — pasiteiravo Puaro.

— Mis Karlail atvažiuodavo kada tinkama, — griežtai atsakė slaugė Hopkins.

— Jums nepatinka mis Karlail, — sumurmėjo Puaro.

— Tai jau tikrai! Nuodytoja! Šaltakraujė nuodytoja! — pratrūko slaugė Hopkins.

— O! Kaip matau, jūs jau nusprendėte, — pastebėjo Erkiulis Puaro.

— Ką norite tuo pasakyti? Ką aš nusprendžiau? — įtariai paklausė slaugė Hopkins.

— Jūs esate visiškai tikra, kad tai ji davė morfino Merei Džerard?

— O kas dar galėjo tai padaryti, norėčiau žinoti? Juk jūs nenorite pasakyti, kad tai padariau aš?

— Jokiu būdu! Bet nepamirškite, kad jos kaltė dar neįrodyta.

— Tai tikrai jos darbas, — su ramiu įsitikinimu pareiškė slaugė Hopkins. — Be viso kito, jūs tai galite išskaityti jos veide. Ji visą laiką elgėsi įtartinai. Ji nusivedė mane į viršų ir laikė ten kiek galima ilgiau. O kai radusi Merę tokios būklės ją užsipuoliau, viskas atsispindėjo jos veide. Ji suprato, kad aš žinau!

— Neabejotinai sunku įsivaizduoti, kas dar galėjo tai padaryti. Nebent, žinoma, ji tai padarė pati, — susimąstęs pasakė Puaro.

— Ką turite galvoje, sakydamas „ji tai padarė pati“? Norite pasakyti, jog Merė nusižudė? Tokios nesąmonės dar nesu girdėjusi!

— Kas žino. Jaunos merginos širdis yra labai jautri, labai švelni. — Jis patylėjo. — Tikriausiai tai buvo įmanoma? Ar ji galėjo nepastebėta ką nors įberti į savo arbatą?

— Turite omenyje, įberti į savo puodelį?

— Taip. Jūs juk nestebėjote jos visą laiką.

— Taip, aš jos nestebėjau. Taip, aš manau, kad ji galėjo tai padaryti... Bet tai visiškas absurdas! Dėl ko ji būtų norėjusi nusižudyti?