Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

Situacijos nesušvelnino ir tai, kad jį pristatė daktaras Lordas.

— Esu tikra, kad daktaras Lordas yra labai sumanus gydytojas ir nori gero, — pareiškė misis Bišop, kai daktaras Lordas išėjo. — Tačiau daktaras Rensomas, jo pirmtakas, dirbo čia daugelį metų!

Ji norėjo pasakyti, kad iš daktaro Rensomo buvo galima tikėtis deramo elgesio, o daktarą Lordą ji laikė tik neatsakingu berniūkščiu, daktaro Rensomo vietą užėmusiu išsišokėliu, kuris teturėjo vieną rekomendaciją — gerai išmanė savo darbą. Tačiau visa misis Bišop laikysena tarytum bylojo, kad vien išmanymo nepakanka.

Nors Erkiulis Puaro kalbėjo labai įtikinamai ir sumaniai, tačiau misis Bišop liko tokia pat abejinga ir nepermaldaujama.

Misis Velman mirtis ją labai nuliūdino. Ji buvo labai gerbiama visoje apylinkėje. Mis Karlail suėmimas — tikra „gėda“ ir, jos manymu, tėra „šių naujoviškų policijos darbo metodų“ rezultatas. O misis Bišop nuomonė apie Merės Džerard mirtį buvo ypač miglota. „Tikrai nieko negalėčiau pasakyti“, — tai buvo viskas, ką Erkiuliui Puaro pavyko iš jos išpešti.

Tuomet Erkiulis Puaro metė savo paskutinį kozirį. Su naiviu pasididžiavimu jis papasakojo jai apie savo paskutinį apsilankymą Sendringemo rūmuose16. Susižavėjęs kalbėjo apie maloningą ir nuostabų karališkosios šeimos paprastumą bei gerumą.

Misis Bišop, kuri dvaro rūmų cirkuliare kasdien sekė kiekvieną karališkosios šeimos judesį, buvo įveikta. Šiaip ar taip, jeigu jau Jie pakvietė misterį Puaro... Na, žinoma, tai Viską smarkiai Keičia. Užsienietis ar ne užsienietis, bet kas gi ji, Ema Bišop, tokia, kad nebendrautų su tuo, su kuriuo bendrauja karališkoji šeima?

Netrukus ji kartu su mesjė Puaro maloniai kalbėjosi tikrai įdomia tema — apie tinkamo būsimo vyro parinkimą princesei Elžbietai. Galų gale jiems nusprendus, kad visi galimi kandidatai Nėra Pakankamai Geri, pokalbis pakrypo apie ne tokius kilmingus asmenis.

— Santuoka, deja, kupina pavojų ir spąstų, — pamokomai pastebėjo Puaro.

— Taip, tai tiesa... o ypač tos bjaurios skyrybos, — pritarė misis Bišop, tarytum kalbėtų apie užkrečiamą ligą, tokią kaip vėjaraupiai.

— Tikriausiai misis Velman troško, kad dukterėčia susitvarkytų savo gyvenimą?

Misis Bišop pritariamai linktelėjo galvą.

— Taip, tikrai. Jai labai palengvėjo, kai mis Elinora susižadėjo su misteriu Roderiku. Ji visuomet vylėsi, jog tai kada nors įvyks.

— Turbūt jie susižadėjo norėdami jai įtikti? — pamėgino spėti Puaro.

— O ne, to nepasakyčiau, misteri Puaro. Mis Elinora visuomet buvo atsidavusi misteriui Rodžiui, mylėjo kaip mažą vaikelį — buvo gražu pažiūrėti. Mis Elinora labai atsidavusi ir ištikima būtybė.

— O jis? — pasidomėjo Puaro.

— Misteris Roderikas taip pat mylėjo mis Elinorą, — rimtai atsakė misis Bišop.

— Tačiau jų sužadėtuvės nutrūko? — paklausė Puaro.

Misis Bišop veidą užliejo raudonis ir ji tarė:

— Dėl nedoro žmogaus intrigų, misteri Puaro.

— Nejaugi? — Puaro atrodė nustebęs.

Misis Bišop, kurios veidas dar labiau paraudo, paaiškino:

— Šioje šalyje, misteri Puaro, apie mirusiuosius kalbama gerai arba nieko. Tačiau ta jauna moteris, misteri Puaro, buvo Intrigantė.

Puaro akimirką žvelgė į ją susimąstęs, o tada be jokios klastos pasakė:

— Jūs mane nustebinote. Man susidarė įspūdis, kad ji buvo labai paprasta ir kukli mergina.

Misis Bišop smakras suvirpėjo.

— Ji buvo Apsukri, misteri Puaro. Ji Apgaudinėjo žmones. Pavyzdžiui, kad ir slaugę Hopkins. Taip pat ir mano vargšę ponią.

Puaro užjaučiamai palingavo galvą ir pliaukštelėjo liežuviu.

— Taip, — paskatinta šių garsų toliau kalbėjo misis Bišop. — Vargšė ponia silpo, o ta mergina Įgijo jos Pasitikėjimą, nes Ji žinojo, iš kur vėjas pučia. Nuolat sukinėjosi aplink, skaitė jai, atnešdavo gėlių puokšteles. Tik ir girdėjome — Merė tą, Merė aną ir „kur Merė?“ O kiek pinigų misis Velman išleido jai! Brangios mokyklos ir privatūs pensionai užsienyje — o juk mergina tebuvo Džerardo dukra! Patikėkite, Jam tai nepatiko. Džerardas skųsdavosi, kad ji vaizduoja Aristokratę. Ji buvo pernelyg pasitikinti savimi, štai kokia Ji buvo.

Puaro dar kartą palingavo galvą ir užjaučiamai ištarė:

— Ai-ai-ai!

— O kaip ji meilinosi misteriui Rodžiui! Jis buvo pernelyg naivus, kad Ją perprastų. O mis Elinora, gerai išauklėta jauna ledi, nesuprato, kas Vyksta. O Vyrai visi vienodi — juos lengva suvilioti gražiu veideliu ir meilikavimu.

Puaro atsiduso.

— Tikriausiai ji turėjo gerbėjų ir iš savo sluoksnio? — paklausė jis.

— Žinoma, turėjo. Vienas iš jų — Rufo Biglendo sūnus Tedas — geresnio vaikino nė nerastumėte. Bet ne, panelei „aristokratei“ jis pasirodė per prastas! Mane iš kantrybės vedė tas jos pasipūtimas!

— Ar Tedas nepyko ant jos už tai? — pasidomėjo Puaro.

— Žinoma, pyko. Jis apkaltino ją flirtu su misteriu Rodžiu. Aš tai tikrai žinau. Ir aš nepeikiu jo už tai, kad jautėsi įžeistas.

— Taip pat ir aš, — pritarė Puaro. — Nepaprastai įdomu, misis Bišop. Kai kurie žmonės turi sugebėjimą keliais žodžiais aiškiai ir ryžtingai apibūdinti žmogų. Tai didis talentas. Pagaliau aš susidariau aiškią nuomonę apie Merę Džerard.

— Tik atkreipkite dėmesį, kad aš neapkalbu merginos — niekada to nepadaryčiau, o be to, ji mirusi. Tačiau, be jokios abejonės, per ją kilo daug nemalonumų! — paaiškino misis Bišop.

— Įdomu, kuo tai būtų baigęsi? — sumurmėjo Puaro.

— Ir aš taip sakau! — paantrino misis Bišop. — Galite neabejoti, misteri Puaro, jeigu mano brangi ponia nebūtų mirusi — tuo metu tai buvo didžiulis smūgis, o dabar aš suprantu, jog tai buvo Dievo malonė — nežinia, kuo visa tai būtų baigęsi!

— Ką norite tuo pasakyti? — paskatino toliau kalbėti Puaro.

— Aš esu ne kartą su tuo susidūrusi, — rimtu veidu pareiškė misis Bišop. — Mano sesuo tarnavo tuose namuose, kur tai įvyko. Mirus senajam pulkininkui Rendolfui paaiškėjo, kad jis visą savo turtą paliko ne vargšei žmonai, o kažkokiai akiplėšai, gyvenančiai Isburne. O senoji misis Deikrs viską paliko bažnyčios vargonininkui — vienam iš tų ilgaplaukių jaunuolių, nors turėjo vedusius sūnus ir ištekėjusias dukras.

— Kaip supratau, jūs norite pasakyti, jog misis Velman galėjo palikti visus savo pinigus Merei Džerard? — paklausė Puaro.

— Manęs tai nebūtų nustebinę, — paaiškino misis Bišop. — Nė trupučio neabejoju, kad būtent to mergina ir siekė. O jeigu aš išdrįsdavau pasakyti bent žodį, misis Velman būdavo pasiruošusi išvainoti mane, nors aš jai tarnavau beveik dvidešimt metų! Žmonės nedėkingi, misteri Puaro. Mėgini atlikti savo pareigą, o to niekas nevertina.

— Deja, — atsiduso Puaro, — tai tiesa!

— Tačiau Blogis ne visuomet laimi, — pastebėjo misis Bišop.

— Taip. Merė Džerard mirė... — pritarė Puaro.

— Jai išmušė atpildo diena ir mums nereikėtų jos teisti, — patenkinta pareiškė misis Bišop.

— Jos mirties aplinkybės atrodo visiškai nesuprantamos, — susimąstęs ištarė Puaro.

— Ach, jau ta policija su savo naujamadiškomis idėjomis! — paniekinamai ištarė misis Bišop. — Tik pagalvokite, ar tokia kultūringa ir gerai išauklėta jauna ledi kaip mis Elinora galėtų ką nors nunuodyti?! Jie ir mane norėjo įvelti į šį reikalą, tvirtindami, neva aš sakiau, jog ji elgėsi keistai.

— O jos elgesys nebuvo keistas?