Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Jūs nemėgstate misterio Velmano? — paklausė Puaro stebėdamas jį.

— O kodėl aš turėčiau jo nemėgti? — su nuoširdžiu įtūžiu atrėžė Tedas Biglendas. — Misteris Velmanas man nieko blogo nepadarė ir aš nesu nusiteikęs prieš jį. Be to, jis ne iš tų, kuriuos aš vadinu tikrais vyrais — galėčiau imti ir perlaužti jį perpus! Tikriausiai jis protingas... Tačiau tai nelabai padeda jei, pavyzdžiui, sugenda automobilis. Galbūt ir išmanysite automobilio veikimo principus, tačiau jūs vis tiek jausitės bejėgis tartum vaikas, kai reikės išimti magaziną ir jį išvalyti.

— Jūs dirbate autoservise? — paklausė Puaro.

Tedas Biglendas linktelėjo.

— Taip, Hendersono autoservise, esančiame šios gatvės gale.

— Tą rytą, kai... tai atsitiko, jūs buvote darbe?

— Taip, tikrinau vieno džentelmeno automobilį, — patvirtino Tedas Biglendas. — Automobilio variklis čiaudėjo ir aš niekaip negalėjau nustatyti priežasties. Apsukau juo nedidelį ratą. Atrodo keista, kai dabar apie tai pagalvoju. Buvo puiki diena, gyvatvorėse vis dar matėsi vienas kitas vijoklinio sausmedžio žiedas... Merė mėgo sausmedžius. Prieš jai išvykstant į užsienį, vaikštinėdami kartu dažnai jų prisiskindavome.

Tedo veide vėl atsirado ta nuoširdi suglumusio vaiko išraiška.

Erkiulis Puaro tylėjo. Tedas Biglendas krūptelėjo ir atsitokėjo.

— Atleiskite, sere, ir pamirškite, ką aš sakiau apie misterį Velmaną. Savaime suprantama, buvau supykęs — todėl, kad jis rėžė sparną apie Merę. Jam reikėjo palikti ją ramybėje. Ji jam netiko... nelabai tiko, — pasakė jis.

— Kaip jums atrodo, ar ji mylėjo jį? — paklausė Puaro.

Tedas Biglendas ir vėl susiraukė.

— Aš ne... tikriausiai ne. Nors gal ir mylėjo. Negaliu pasakyti.

— Ar Merės gyvenime buvo kokių nors kitų vyrų? Pavyzdžiui, koks nors vyrukas, su kuriuo ji susipažino užsienyje?

— Negalėčiau pasakyti. Ji niekada apie tai neužsiminė.

— O gal kokie nors priešai — čia, Meidensforde?

— Turite omenyje žmones, kurie griežė ant jos dantį? — Jis papurtė galvą. — Niekas jos labai gerai nepažinojo. Tačiau ją visi mėgo.

— O Hanterberio ūkvedė, misis Bišop, ją mėgo? — pasidomėjo Puaro.

Netikėtai Tedas išsišiepė ir tarė:

— O, ji jos tiesiog nekentė! Senajai damai nepatiko, kad misis Velman taip prisirišo prie Merės.

— Ar gyvendama čia Merė Džerard buvo laiminga? Ar ji mylėjo senąją misis Velman? — toliau klausinėjo Puaro.

— Manau, jog būtų buvusi pakankamai laiminga, jei slaugė ją būtų palikusi ramybėje. Turiu omenyje slaugę Hopkins. Nuolat ragino ją užsidirbti pragyvenimui užsiimant masažu.

— Bet ji juk mylėjo Merę?

— Taip, ji mylėjo Merę. Tačiau ji yra iš tų žmonių, kurie visuomet žino, kas kitiems geriausia!

— Tarkime, — lėtai prakalbo Puaro, — kad slaugė Hopkins kažką žino — žino kažką tokio, kas mestų šešėlį ant Merės. Kaip jūs manote, ar ji tai nutylėtų?

Tedas Biglendas smalsiai pažvelgė į Puaro.

— Nevisiškai supratau, ką norėjote pasakyti, sere.

— Kaip jūs galvojate, jei slaugė Hopkins žinotų kažką negero apie Merę Džerard, ar ji laikytų liežuvį už dantų?

— Abejoju, ar ta moteris apskritai sugebėtų laikyti liežuvį už dantų! Ji didžiausia miestelio liežuvautoja. Bet jei dėl ko nors ir laikytų liežuvį už dantų, tai tikriausiai dėl Merės, — pareiškė Tedas. — Norėčiau žinoti, kodėl jūs to klausiate? — įveiktas smalsumo pridūrė jis.

— Kalbantis su žmonėmis man susidarė toks įspūdis. Slaugė Hopkins, regis, buvo visiškai nuoširdi ir atvira. Tačiau man susidarė įspūdis — labai stiprus įspūdis — kad ji kažką slepia. Ir nebūtinai svarbų dalyką. Tai gali būti visiškai nesusiję su nusikaltimu. Tačiau yra kažkas, ką ji žino, bet nepasako. Taip pat man susidarė įspūdis, kad tas dalykas — kad ir kas tai būtų — neabejotinai pakenktų Merės Džerard reputacijai...

Tedas bejėgiškai papurtė galvą.

— Na ką gi, — atsiduso Erkiulis Puaro. — Ateis laikas ir aš tai sužinosiu.

6 SKYRIUS

Puaro susidomėjęs žvelgė į pailgą, jaudrų Roderiko Velmano veidą.

Rodžio nervai buvo apgailėtinos būklės. Rankos trūkčiojo, akys pasruvusios krauju, o balsas kimus ir dirglus.

— Žinoma, aš žinau jūsų vardą, mesjė Puaro, — žiūrėdamas į vizitinę kortelę pasakė jis. — Tačiau aš nesuprantu, ką, daktaro Lordo manymu, jūs galite padaryti šiame reikale? Ir kaip tai liečia jį? Daktaras Lordas gydė mano tetą, bet kitais atžvilgiais jis yra visiškai pašalinis asmuo. Iki šio birželio, kai atvykome čia, aš ir Elinora jo net nepažinojome. Tikriausiai visais šiais dalykais turėtų pasirūpinti Sedonas, ar ne?

— Formaliai — taip, — atsakė Puaro.

— Nors Sedonas man nekelia pasitikėjimo. Jis baisiai niūrus, — toliau liūdnai kalbėjo Rodis.

— Toks jau advokatų būdas.

— Vis dėlto, — jau šiek tiek linksmiau tęsė Rodis, — mes pavedėme bylą Balmeriui. Jis garsėja kaip vienas iš geriausių advokatų.

— Jis garsėja tuo, kad imasi beviltiškų bylų, — patikslino Erkiulis Puaro.

Rodis akivaizdžiai krūptelėjo.

— Tikiuosi, jūs nesupyksite, jei aš pamėginsiu padėti mis Elinorai Karlail? — paklausė Puaro.

— Ne, ne, žinoma, ne. Bet...

— Bet ką aš galiu padaryti? Jūs šito norite paklausti?

Susirūpinusiame Rodžio veide šmėkštelėjo šypsenėlė — tokia netikėtai žavinga šypsena, jog Erkiulis Puaro išsyk pamatė, koks patrauklus šis vyras.

— Tai skamba įžūlokai, tačiau galima sakyti ir taip, — atsiprašančiu tonu ištarė Rodis. — Tiesą sakant, būtent tame ir yra esmė. Aš neišsisukinėsiu. Taigi, ką jūs galite padaryti, mesjė Puaro?

— Galiu išsiaiškinti tiesą, — atsakė Puaro.

— Tikrai? — atrodė, jog Rodis šiek tiek tuo abejoja.

— Galiu atskleisti faktus, kurie būtų naudingi kaltinamajai.

— Jei tik galėtumėte!

— Nuoširdžiai trokštu padėti, — toliau kalbėjo Puaro. — Ar nepagelbėtumėte man papasakodamas, ką konkrečiai manote apie visą šį reikalą?

Rodis atsistojo ir ėmė neramiai vaikštinėti pirmyn atgal.

— Ką aš galiu pasakyti? Visas šis reikalas yra toks absurdiškas, toks nerealus! Jau vien mintis, kad Elinora, ta Elinora, kurią aš pažįstu nuo vaikystės, įvykdė tokį melodramišką nusikaltimą kaip nunuodijimas, atrodo absurdiška. Savaime aišku, tai juokinga! Bet kaipgi tai paaiškinti prisiekusiesiems?

— Jūs manote, kad visiškai neįmanoma, jog mis Karlail būtų įvykdžiusi tokį nusikaltimą? — be jokių emocijų pasiteiravo Puaro.

— Na žinoma! Tai savaime aišku! Elinora yra nepaprasta būtybė: šaltakraujiška ir rami, be jokios agresijos. Ji intelektuali, jautri ir visiškai beaistrė. Tačiau tik pasodinkite į prisiekusiųjų suolą dvylika bukagalvių, ir vienas Dievas težinos, kuo jie patikės! Pagaliau būkime protingi: jie ten bus ne tam, kad aptarinėtų asmens charakterį, o tam, kad išanalizuotų faktus. Faktai, faktai ir dar kartą faktai. O faktai kaip tik ir yra jai nepalankūs!

Erkiulis Puaro susimąstęs linktelėjo galvą ir tarė:

— Misteri Velmanai, jūs esate jautrus ir supratingas žmogus. Faktai liudija prieš mis Karlail. Tai, ką jūs žinote apie ją, išteisina ją. Taigi, kas tuomet įvyko iš tikrųjų? Kas galėjo atsitikti?

Rodis susierzinęs skėstelėjo rankomis.

— Šito aš nežinau, velniai griebtų! O slaugė negalėjo to padaryti?