Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Faktai, liudijantys prieš jūsų klientę, yra labai svarūs... — priminė Erkiulis Puaro.

— Aš tikrai nenutuokiu, mesjė Puaro, iš kur jūs tai žinote.

— Nors mane pasamdė daktaras Lordas, čia aš turiu laiškelį ir nuo misterio Roderiko Velmano, — pasakė Puaro ir nusilenkdamas padavė jį Sedonui.

Misteris Sedonas atidžiai perskaitė ten buvusias kelias eilutes ir nenoromis pažymėjo:

— Tai, žinoma, keičia padėtį. Misteris Velmanas prisiėmė atsakomybę už mis Karlail gynybą. Mes darysime tai, ko jis pageidauja.

Ir su akivaizdžia antipatija pridūrė:

— Mūsų firma beveik neužsiima... hm... baudžiamosiomis bylomis, tačiau aš jaučiau pareigą savo... hm... buvusiai klientei... imtis jos dukterėčios gynybos. Galiu pasakyti, kad bylą mes jau pavedėme karališkajam advokatui serui Edvinui Balmeriui.

— Ir pinigų tam reikalui nebus gailimą. Labai teisinga ir priderama! — netikėtai ironiškai nusišypsojęs pasakė Puaro.

— Mesjė Puaro, iš tikrųjų... — žiūrėdamas pro akinių viršų, pradėjo misteris Sedonas.

Puaro pertraukė jo protestą.

— Iškalba ir apeliavimas į emocijas neišgelbės jūsų klientės. Tam reikės daug daugiau.

— O ką siūlote jūs? — šaltu tonu paklausė misteris Sedonas.

— Visuomet egzistuoja tiesa.

— Visiškai teisingai.

— Bet ar šiuo atveju tiesa mums padės?

— Štai ir vėl visiškai nederamas klausimas, — griežtai pastebėjo misteris Sedonas.

— Turiu tam tikrų klausimų, į kuriuos norėčiau gauti atsakymus, — paaiškino Puaro.

— Neturėdamas savo klientės sutikimo, aš negaliu garantuoti, jog atsakysiu į jūsų klausimus, — apdairiai atsakė misteris Sedonas.

— Žinoma, aš tai suprantu. — Puaro nutilo, o po to paklausė: — Ar Elinora Karlail turi priešų?

Misteris Sedonas atrodė šiek tiek nustebęs.

— Kiek man žinoma, ne.

— Ar velionė misis Velman kada nors buvo sudariusi testamentą?

— Niekuomet. Ji nuolat tai atidėliojo.

— O Elinora Karlail yra sudariusi testamentą?

— Taip.

— Neseniai? Po tetos mirties?

— Taip.

— Kam ji paliko savo turtą?

— Tai, mesjė Puaro, yra konfidenciali informacija. Be savo klientės leidimo negaliu jums pasakyti.

— Tuomet turėsiu pasikalbėti su jūsų kliente, — paaiškino Puaro.

— Bijau, kad tai nebus lengva, — su šalta šypsenėle pasakė misteris Sedonas.

Puaro atsistojo ir numojo ranka.

— Erkiuliui Puaro viskas lengva, — atšovė jis.

8 SKYRIUS

Vyriausiasis inspektorius Marsdenas buvo labai malonus.

— Nagi, mesjė Puaro, atėjote užvesti mane ant kelio vienoje iš mano turimų bylų? — paklausė jis.

— Ne, ne, atėjau vedamas smalsumo ir tiek, — paneigė spėjimą Puaro.

— Būsiu laimingas galėdamas jums pasitarnauti. Kas jus domina?

— Elinora Karlail.

— A, mergina, kuri nunuodijo Merę Džerard. Teisme byla bus svarstoma po dviejų savaičių. Įdomi byla. Tarp kitko, ji nugalabijo ir senutę. Galutinės eksperto išvados dar nėra, tačiau atrodo, kad dėl to abejonių nekyla. Morfinas. Šaltakraujiška mergužėlė — niekuo neišsiduoda. Tačiau mes turime pakankamai daiktinių jos kaltės įrodymų. Ji neišsisuks.

— Manote, kad tai padarė ji?

Marsdenas, malonus, patyręs žmogus, pritariamai linktelėjo galvą.

— Be jokios abejonės. Morfinas buvo įmaišytas į viršutinį sumuštinį. Ji šaltakraujė žudikė.

— Jūs nė kiek neabejojate? Nė trupučio?

— Žinoma, ne. Esu visiškai tuo įsitikinęs. Malonu, kai esi visiškai tikras! Mums kaip niekam kitam nesinori klysti. Bet kokia kaina apkaltinamojo nuosprendžio mes nesiekiame, kaip kai kurie žmonės galvoja. Ir šįsyk mano sąžinė gali būti rami.

— Suprantu, — lėtai ištarė Puaro.

Skodend Jardo policininkas smalsiai pažvelgė į Puaro.

— Ar turite kokių nors kitokių įrodymų?

Puaro lėtai papurtė galvą.

— Kol kas dar neturiu. Viskas, ką iki šiol sužinojau, rodo, kad Elinora Karlail yra kalta.

— Taip, ji yra kalta, — su džiugiu tikrumu pritarė inspektorius Marsdenas.

— Norėčiau su ja pasimatyti, — pasakė Puaro. Inspektorius Marsdenas pataikaujančiai nusišypsojo ir tarė:

— Tikriausiai kišenėje turite dovanėlę vidaus reikalų ministrui, ar ne? Tai bus gana lengva.

9 SKYRIUS

— Na? — paklausė Piteris Lordas.

— Nėra jau taip gerai, — atsakė Erkiulis Puaro.

— Jūs nieko naujo nesužinojote? — sunkiai ištarė Piteris Lordas.

— Elinora Karlail nužudė Merę Džerard iš pavydo... Elinora Karlail nužudė savo tetą, kad paveldėtų jos pinigus... Elinora Karlail nužudė savo tetą iš gailesčio... Galite pats, mano drauge, pasirinkti!

— Jūs kalbate kvailystes! — sušuko Piteris Lordas.

— Tikrai? — atsiliepė Erkiulis Puaro.

Strazdanotas Lordo veidas atrodė piktas.

— Ką visa tai reiškia ? — paklausė jis.

— Kaip jūs galvojate, ar tai įmanoma?

— Kas įmanoma?

— Kad Elinora Karlail negalėdama ramiai žiūrėti, kaip kankinasi jos teta, padėjo jai pasitraukti iš šio gyvenimo.

— Nesąmonė!

— Ar tikrai? Jūs pats man sakėte, kad senutė prašė jūsų pagalbos.

— Ji nekalbėjo rimtai, nes žinojo, kad aš niekada nieko panašaus nepadaryčiau.

— Vis dėlto ji apie tai galvojo. Galbūt jai padėjo Elinora Karlail.

Piteris Lordas žingsniavo pirmyn ir atgal, kol pagaliau tarė:

— Negalima paneigti, kad toks dalykas yra įmanomas. Tačiau Elinora Karlail yra šaltakraujiška, aiškiai mąstanti jauna moteris. Nemanau, kad ji būtų taip apimta gailesčio, jog užmirštų riziką. Ji būtų aiškiai įsisąmoninusi, kokia tai rizika — būti apkaltintai žmogžudyste.

— Taigi, jūs nemanote, kad ji būtų taip pasielgusi?

— Man regis, — neskubėdamas prabilo Piteris Lordas, — tokį dalyką moteris galėtų padaryti savo vyrui ar vaikui, galbūt motinai. Bet nemanau, kad ji tai padarytų tetai, net jei ji tą tetą mylėtų. Bet kokiu atveju, ji tai padarytų tik tuomet, jei tas žmogus kęstų nepakeliamus skausmus.

— Galimas dalykas, jūs teisus, — susimąstęs ištarė Puaro, o to po pridūrė: — Kaip jūs manote, ar Roderiko Velmano jausmai tetai galėjo būti tokie stiprūs, kad paskatintų jį padaryti tokį dalyką?

— Jam pritrūktų drąsos! — su panieka atsakė Piteris Lordas.

— Įdomu, — sumurmėjo Puaro. — Kai kuriais atžvilgiais, mon cher, jūs nepakankamai įvertinate tą jaunuolį.

— Tikrai? Manau, kad jis protingas, intelektualus ir panašiai.

— Būtent, — pabrėžė Puaro. — Be to, jis turi žavesio... Taip, aš tai pajutau.

— Tikrai? O aš niekada to nepastebėjau. Klausykite, Puaro, nejaugi neradote už ko užsikabinti? — rimtai paklausė Piteris Lordas.

— Ligi šiol mano tyrimas nebuvo sėkmingas, — ėmė aiškinti Puaro. — Aš visuomet grįžtu į tą patį išeities tašką. Iš Merės Džerard mirties niekas naudos negavo. Niekas nejautė Merei Džerard neapykantos, išskyrus Elinorą Karlail. Todėl mums belieka sau užduoti vienui vieną klausimą: gal kas nors neapkentė Elinoros Karlail?

Daktaras Lordas lėtai papurtė galvą.

— Aš to nežinau... Jūs norite pasakyti, kad kažkas galėjo jai primesti padarytą nusikaltimą?

Puaro pritariamai linktelėjo ir tarė:

— Tai tik gryna hipotezė ir aš neturiu kuojos paremti... išskyrus galbūt tuo, kad jos nenaudai liudija pernelyg daug įkalčių.

Jis papasakojo daktarui apie anoniminį laišką.