Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Suprantate, — kalbėjo jis, — šis laiškas tampa labai svarbiu įkalčiu prieš ją. Ji buvo perspėta, kad gali būti visiškai išbraukta iš tetos testamento, kad ši mergina, pašalietė, gali gauti visus pinigus. Taigi, kai jos teta trūkčiojančiu balsu paprašė pakviesti advokatą, Elinora nenorėjo rizikuoti ir pasirūpino, kad senutė mirtų tą pačią naktį!

— O kaip dėl Roderiko Velmano? Jis taip pat ėmėsi beviltiško reikalo! — sušuko Piteris Lordas.

Puaro papurtė galvą.

— Ne, jam būtų buvę geriau, jei senutė būtų sudariusi testamentą. Nepamirškite, jeigu ji miršta nepalikusi testamento, jis negauna nieko, nes artimiausia giminaitė yra Elinora.

— Tačiau jis ruošėsi vesti Elinorą, — priminė Lordas.

— Tai tiesa, — sutiko Puaro. — Bet nepamirškite, kad netrukus po to sužadėtuvės buvo nutrauktos — Roderikas leido Elinorai aiškiai suprasti, jog nori skirtis.

Piteris Lordas sunkiai atsiduso, pakėlė galvą ir tarė:

— Ir vėl viskas veda prie jos!

— Taip. Nebent...

Akimirką jis tylėjo, o tada pasakė:

— Yra kažkas tokio...

— Kas?

— Trūksta kažkokios galvosūkio detalės. Tai yra susiję su Mere Džerard — tuo esu visiškai tikras. Jums, mano bičiuli, čia tenka išgirsti įvairiausių paskalų ir skandalų. Gal jums teko ką nors girdėti apie ją?

— Apie Merę Džerard? Turite omenyje, apie jos būdą?

— Apie bet ką. Ką nors apie jos praeitį. Apie kokį nors neprotingą jos poelgį. Užuominą apie kokį nors gėdingą dalyką. Abejones jos nuoširdumu. Piktavališkus gandus apie ją. Bet ką, kas neabejotinai pakenktų jai...

— Tikiuosi, neketinate man siūlyti tuo užsiimti, — lėtai ištarė Piteris Lordas. — Mėginimas raustis nekaltos jaunos moters, kuri yra mirusi ir negali apsiginti, praeityje... Bet kuriuo atveju, netikiu, kad jūs galėtumėte užsiimti tokiais dalykais!

— Ji buvo tarsi moteriškos lyties Seras Galahadas18 — gyveno nepriekaištingą gyvenimą.

— Kiek man žinoma, taip. Niekada neteko girdėti ką nors kita.

— Negalvokite, mano drauge, kad aš drabstysiuosi purvais ten, kur iš tikrųjų to purvo nėra... Ne, ne, jūs blogai mane supratote. Gerai, kad slaugė Hopkins nemoka slėpti savo jausmų. Ji mylėjo Merę ir apie ją žino kažką tokio, ką norėtų nuslėpti, kitaip tariant, bijo, kad aš tai išsiaiškinsiu. Ji nemano, kad tai turi ką nors bendra su nusikaltimu. Antra vertus, ji yra įsitikinusi, kad nusikaltimą įvykdė Elinora Karlail, o tas faktas, kad ir koks jis būtų, nėra susijęs su Elinora. Bet suprantate, mano drauge, man būtina žinoti viską. Nes gali būti, kad Merė padarė kažką negero kokiam nors pašaliniam žmogui ir, tokiu atveju, tas žmogus galėjo turėti motyvą trokšti jos mirties.

— Žinoma, tačiau tokiu atveju slaugė Hopkins taip pat tą suprastų, — paprieštaravo Piteris Lordas.

— Slaugė Hopkins yra gana protinga moteris, tačiau jos intelektas vargu ar prilygsta manajam. Ji gali ir nepastebėti, bet tik ne Erkiulis Puaro! — pareiškė Puaro.

— Atleiskite, bet aš nieko nežinau, — pasakė Piteris Lordas purtydamas galvą.

— Neką daugiau žino ir Tedas Biglendas, — susimąstęs kalbėjo Puaro, — nors jis ir Merė čia pragyveno visą savo gyvenimą. Nieko nežino ir misis Bišop, nes jei apie šią merginą ji būtų žinojusi ką nors nemalonaus, tikrai nebūtų to slėpusi. Eh bien, beliko paskutinė viltis.

— Kokia?

— Šiandien ruošiuosi aplankyti kitą slaugę — slaugę O’Brajen.

— Ji nedaug ką žino apie šį kraštą. Ji čia tik mėnuo ar du, — purtydamas galvą išsakė savo nuomonę Piteris Lordas.

— Aš tai žinau. Tačiau mums, mano bičiuli, sakė, jog ji turi ilgą liežuvį. Ji nenešiojo paskalų miestelyje, kur tokios šnekos galėjo pakenkti Merei Džerard. Tačiau aš abejoju, ar ji galėtų susilaikyti neužsiminusi pašaliniam žmogui ar kolegei apie tai, kas užvaldė jos mintis. Slaugė O’Brajen gali ką nors žinoti.

10 SKYRIUS

Slaugė O’Brajen krestelėjo savo raudonplaukę galvą ir plačiai nusišypsojo priešais ją už arbatos staliuko sėdinčiam nedidelio ūgio vyriškiui.

„Koks keistas vyrukas, — pagalvojo ji sau. — Jo akys žalios kaip katės ir dar daktaras Lordas sako, kad jis protingas!“

— Malonu sutikti sveiką ir gyvybingą žmogų. Turbūt visi jūsų pacientai pasveiksta?

— Man nepatinka paniurę žmonės ir, ačiū Dievui, man prižiūrint mirė nedaug pacientų.

— Tačiau misis Velman atveju mirtis buvo išganingas išsivadavimas iš kančių, — pastebėjo Puaro.

— Ak! Taip, tikrai. Vargšelė. — Ji įsmeigė skvarbų žvilgsnį į Puaro ir paklausė:

— Jūs norite su manimi pasikalbėti apie tai? Girdėjau, kad policija ekshumavo jos kūną.

— O tuo metu jūs pati nieko neįtarėte? — pasidomėjo Puaro.

— Visiškai nieko, nors turėjau įtarti, kai pamačiau daktaro Lordo veido išraišką tą rytą ir kai jis mane visur siuntinėjo atnešti daiktų, kurių jam nereikėjo! Ir visgi jis pasirašė mirties liudijimą.

— Tam jis turėjo savų priežasčių... — pradėjo Puaro, tačiau ji pasakė pirmiau.

— Taip, ir jis buvo teisus. Daktarui nieko gero iš to, kad savo įtarimais įžeis šeimą, nebus. O jeigu jis klysta, jo karjerai galas — daugiau niekas nenorės jo kviesti. Daktaras turi būti įsitikinęs!

— Buvo iškelta prielaida, kad misis Velman galėjo nusižudyti, — pasakė Puaro.

— Ji? Būdama tokia bejėgė? Kilstelėti vieną ranką — tai viskas, ką ji galėjo daryti!

— Galbūt jai kas nors padėjo?

— A! Dabar suprantu, kur jūs lenkiate. Mis Karlail ar misteris Velmanas, o galbūt Merė Džerard?

— Bet juk tai įmanoma, ar ne?

Slaugė O’Brajen papurtė galvą ir tarė:

— Jie nebūtų išdrįsę — nė vienas iš jų!

— Gal ir nebūtų, — sutiko Puaro, o tada paklausė: — Kada slaugė Hopkins pasigedo tūbelės su morfinu?

— Tą patį rytą. „Esu tikra, kad tūbelė buvo čia“, — pasakė ji. Iš pradžių ji buvo visiškai tuo įsitikinusi. Bet jūs juk žinote kaip būna — po kurio laiko ji pradėjo painiotis, kol galų gale ėmė manyti palikusi tūbelę su morfinu namie.

— Ir netgi tuomet jums nekilo jokių įtarimų? — sumurmėjo Puaro.

— Nė menkiausio! Tikrai, man nė akimirkai neatėjo į galvą mintis, kad kažkas ne taip, kaip turi būti. Ir netgi dabar policija neturi jokių įrodymų, vien įtarimus.

— Ar mintis apie tą dingusią tūbelę nesukėlė jums ar slaugei Hopkins nerimo?

— Na, taip nepasakyčiau... Pamenu, jog apie tai pagalvojau sėdėdama su slauge Hopkins, „Mėlynosios zylės“ kavinėje. Pastebėjau, kad mano mintys persidavė ir jai. „Greičiausiai tūbelę palikau ant židinio atbrailos ir ji įkrito į šiukšlių dėžę“ — pasakė ji. „Tikriausiai taip ir buvo“, — pritariau aš jai, tačiau nė viena iš mūsų nepasakė, ką iš tiesų galvoja ir ko baiminasi.

— O kaip jūs galvojate dabar? — pasidomėjo Erkiulis Puaro.

— Jeigu jie ras morfino velionės kūne, neliks nė menkiausios abejonės, kas ir kokiam tikslui paėmė tą tūbelę, nors kol tai nebus įrodyta, aš netikėsiu, jog ji nunuodijo ir senutę.

— Jūs visiškai neabejojate, kad Merę Džerard nužudė Elinora Karlail? — paklausė Puaro.

— Nė trupučio neabejoju! O kas gi dar turėjo priežastį ir norą tai padaryti?

— Štai kur klausimas, — pritarė jai Puaro.

— Argi tą vakarą aš ten nebuvau ir negirdėjau, kaip senutė mėgino kalbėti, o mis Elinora pažadėjo, kad viskas bus padaryta deramai ir pagal jos valią? — toliau dramatiškai tęsė slaugė O’Brajen. — Argi aš nemačiau kupino neapykantos jos žvilgsnio, kai kartą ji stebėjo laiptais besileidžiančią Merę? Galiu prisiekti, kad tą akimirką ji tikrai galvojo apie žmogžudystę.