Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Ji net nebuvo prisiartinusi prie sumuštinių — aš išklausinėjau labai detaliai — taip pat ji negalėjo užnuodyti arbatos nenusinuodydama pati. Aš tuo visiškai įsitikinęs. Be to, kodėl ji būtų norėjusi nužudyti Merę Džerard?

— Kodėl kas nors būtų norėjęs nužudyti Merę Džerard?! — suriko Rodis.

— Atrodo, kad šioje byloje į tokį klausimą neįmanoma atsakyti. Niekas nenorėjo nužudyti Merės Džerard (o mintyse pridūrė: „išskyrus Elinorą Karlail“). Iš to sekanti logiška išvada būtų tokia: Merė Džerard nebuvo nužudyta! Deja, taip nėra. Ji buvo nužudyta!

Ir šiek tiek melodramiškai pridūrė:

Bet ji jau kapuose,

Ir man sunku su tuo susigyventi!

— Atsiprašau? — sutrikęs paklausė Rodis.

— Vordsvortas, — paaiškino Erkiulis Puaro. — Aš perskaičiau daug jo kūrinių. Galbūt tos eilutės išreiškia tai, ką jaučiate?

— Aš?

Rodis atrodė šaltas ir nedraugiškas.

— Atsiprašau, labai atsiprašau, — toliau kalbėjo Puaro. — Taip sunku būti ir sekliu, ir pukka sahib 17. Jūs, anglai, teisingai sakote: yra dalykų, apie kuriuos nekalbama. Deja, seklys priverstas apie juos kalbėti! Jis privalo užduoti klausimus apie žmonių asmeninį gyvenimą, jų jausmus.

— Bet juk tai visiškai nereikalinga!

— Jei tik aš sužinočiau tikrąją padėtį, mes išsyk baigtume šią nemalonią temą ir daugiau prie jos nesugrįžtume, — greitai ir nuolankiu tonu išbėrė Puaro. — Daug kas šneka, kad jūs, misteri Velmanai, žavėjotės Mere Džerard. Tai tiesa, ar ne?

Rodis pakilo, atsistojo prie lango ir ėmė žaisti su užuolaidos spurgu.

— Taip, — pagaliau atsakė jis.

— Jūs įsimylėjote ją?

— Tikriausiai.

— Ak, o dabar, jai mirus, jūs sielvartaujate...

— Aš... tikriausiai... noriu pasakyti... na, iš tiesų, mesjė Puaro...

Rodis atsigręžė. Priešais Puaro stovėjo nervinga, liguistai jaudri ir įžeidi būtybė, atsidūrusi beviltiškoje padėtyje.

— Jeigu tik galėtumėte man pasakyti, tiesiog aiškiai parodyti, ta tema būtų baigta, — padrąsino jį Erkiulis Puaro.

Rodis Velmanas atsisėdo į krėslą, tačiau nepakėlė akių į Puaro.

— Tai labai sunku paaiškinti, — užsikirsdamas prakalbo jis. — Ar mums būtina tai aptarinėti?

— Ne visuomet įmanoma išvengti ar apeiti gyvenimo nemalonumus, misteri Velmanai. Sakote, jog tikriausiai mylėjote tą merginą. Vadinasi, jūs nesate tuo tikras?

— Nežinau... — atsakė Rodis. — Ji buvo tokia graži. Kaip sapnas... Štai kaip dabar man tai atrodo. Pirmas kartas, kai ją pamačiau, mano... mano meilė jai... Visa tai tebuvo sapnas, o ne tikrovė! Kažkas panašaus į beprotybę! O dabar viskas baigėsi... dingo... tartum... tartum niekada nieko ir nebuvo.

Puaro linktelėjo galvą ir tarė:

— Taip, suprantu...

O po to pridūrė:

— Tuo metu, kai ji mirė, jūsų nebuvo Anglijoje?

— Taip. Į užsienį išvykau liepos 9-ąją, o grįžau rugpjūčio 1-ąją. Elinoros telegrama sekė paskui mane iš vienos vietos į kitą. Išskubėjau namo iškart, kai tik mane pasiekė ši žinia.

— Tikriausiai jums tai buvo didžiulis sukrėtimas. Juk jūs labai mylėjote tą merginą, — spėjo Puaro.

— Kodėl tokie dalykai nutinka? Juk niekas to netroško! Tai prieštarauja visiems — visiems mano gyvenimo lūkesčiams! — su kartėliu ir pykčiu balse pasakė Rodis.

— Ak, tačiau toks jau tas gyvenimas! Jis neleidžia jums tvarkytis taip, kaip norite, jis neleis pabėgti nuo jausmų ir gyventi vadovaujantis vien sveiku protu. Jūs negalite pasakyti: „Aš patirsiu išgyvenimų tik tiek ir nė trupučio daugiau.“ Gyvenimas, misteri Velmanai, kad ir koks būtų, nėra pagrįstas sveiku protu!

— Regis, taip... — tyliu balsu pritarė Roderikas Velmanas.

— Gražus pavasario rytas, dailus merginos veidelis... ir jūsų gerai suplanuotas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, — davė pavyzdį Puaro.

Rodis susiraukė, o Puaro tęsė toliau:

— Kartais nepakanka vien gražaus veido. Misteri Velmanai, ką jūs iš tikrųjų žinote apie Merę Džerard?

— Ką aš žinau? — lėtai pasakė Rodis. — Labai mažai. Dabar tai suprantu. Manau, ji buvo graži ir gera, tačiau iš tikrųjų apie ją aš nežinau nieko, visiškai nieko... Turbūt todėl aš jos ir nesiilgiu...

Rodžio priešiškumas ir apmaudas dingo, dabar jis kalbėjo natūraliai ir paprastai. Savo retų sugebėjimų dėka Erkiulis Puaro įveikė jo gynybą. Atrodė, jog ir Rodis, atverdamas širdį, pajuto palengvėjimą.

— Ji buvo graži, gera, nors ir nelabai sumani. Mano manymu, švelni ir miela. Be to, turėjo rafinuotumo, kurio tikrai nesitikėtum rasti merginoje iš jos sluoksnio.

— Ar ji buvo iš tų merginų, kurios įsigyja priešų pačios to nežinodamos?

Rodis energingai papurtė galvą.

— O ne, net negaliu įsivaizduoti, kad kas nors jos nemėgtų. Noriu pasakyti, iš tiesų jos nemėgtų. O pagieža — visai kas kita.

— Pagieža? — greitai sureagavo Puaro. — Tai jūs manote, kad kažkas jautė jai pagiežą?

— Sprendžiant pagal tą laišką — taip, — išsiblaškęs atsakė Rodis.

— Kokį laišką? — griežtai paklausė Puaro.

Rodis nukaito, atrodė susierzinęs.

— Et, nieko svarbaus.

— Kokį laišką? — pakartojo Puaro.

— Anoniminį laišką, — nenoriai atsakė Rodis.

— Kada atėjo? Kam jis buvo skirtas?

Rodis gana nenoriai paaiškino.

— Įdomu, — sumurmėjo Puaro. — Ar galiu pamatyti tą laišką?

— Bijau, kad ne. Tiesą pasakius, aš jį sudeginau.

— Misteri Velmanai, kodėl jūs tai padarėte?

— Tuo metu tai atrodė visiškai suprantama, — gana šaltai atsakė Rodis.

— Ir dėl šio laiško jūs su mis Karlail paskubomis išvykote į Hanterberį? — pasiteiravo Puaro.

— Taip, mes ten nuvykome. Tik nežinau, ar paskubomis.

— Tačiau jūs buvote šiek tiek sunerimę, ar ne? Galbūt net šiek tiek išsigandę?

— Aš to nepasakyčiau, — dar šalčiau atrėžė Rodis.

— Bet juk tai visiškai natūralu! Jūsų palikimas — tas, kuris jums buvo pažadėtas — atsidūrė pavojuje! Savaime suprantama, kad jums dėl to buvo neramu! Pinigai — labai svarbus dalykas.

— Ne toks svarbus, kaip jūs tvirtinate.

— Išties nuostabus abejingumas žemiškoms gėrybėms! — pagyrė Puaro.

Rodis išraudo ir tarė:

— Na žinoma, pinigai mums buvo svarbūs . Mes nebuvome jiems visiškai abejingi. Tačiau pagrindinis mūsų tikslas buvo... aplankyti tetą ir įsitikinti, kad jai viskas gerai.

— Jūs nuvažiavote ten su mis Karlail. Tuo metu jūsų teta dar nebuvo sudariusi testamento. Netrukus ją ištiko antras smūgis. Tada misis Velman panoro sudaryti testamentą, tačiau, galbūt mis Karlail laimei, ji mirė tą pačią naktį, taip ir nesudariusi testamento.

— Klausykite, kokias užuominas jūs čia darote?

Rodžio veidas buvo rūstus.

Puaro jam žaibiškai atsakė:

— Misteri Velmanai, jūs man sakėte, kad nužudymo motyvas, priskiriamas Elinorai Karlail, yra absurdiškas, kad ji akivaizdžiai ne toks žmogus. Tačiau yra ir kita interpretacija. Elinora Karlail turėjo pagrindą bijoti, kad iš jos gali būti atimta paveldėjimo teisė pašalietės naudai. Laiškas ją perspėjo, o jos tetos vos suprantamas murmesys tik sustiprino tą baimę. Prieškambaryje guli lagaminėlis su įvairiais vaistais bei medikamentais. Išimti tūbelę su morfinu visai nesunku. O po to, kiek man žinoma, ji sėdi viena ligonės kambaryje, o tuo tarpu jūs su slaugėmis vakarieniaujate...