Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Dėl ko Elinorai Karlail reikėtų žudyti misis Velman? — paklausė Puaro.

— Dėl ko? Savaime suprantama, dėl pinigų. Juk kalba eina apie du šimtus tūkstančių svarų, ne mažiau. Štai ką ji tuo pasiekė, štai dėl ko ji tai padarė — žinoma, jei tai jos rankų darbas. Elinora drąsi, labai protinga jauna ledi, nežinanti, kas yra baimė.

— Jeigu misis Velman būtų spėjusi sudaryti testamentą, kam, jūsų manymu, ji būtų palikusi savo turtą? — pasiteiravo Erkiulis Puaro.

— Man nederėtų kalbėti apie tokius dalykus, — pareiškė slaugė O’Brajen, tačiau iš visko matėsi, jog ji ketina tai padaryti. — Mano nuomone, visi senutės pinigai būtų atitekę Merei Džerard.

— Kodėl? — pasidomėjo Puaro.

Atrodė, jog šis trumpas klausimas sujaudino slaugę O’Brajen.

— Kodėl? Jūs klausiate kodel ? Na, aš manau, kad tam turėtų būti priežastis.

— Kai kurie žmonės galėtų pasakyti, jog Merė Džerard buvo labai apsukri ir taip įsiteikė senutei, jog ši pamiršo net kraujo ryšius, — sumurmėjo Puaro.

— Galbūt, — susimąsčiusi ištarė slaugė O’Brajen.

— Ar Merė Džerard buvo apsukri ir klastinga mergina? — paklausė Puaro.

— Nemanau... — vis dar susimąsčiusi atsakė slaugė O’Brajen. — Viskas, ką ji darė, buvo ganėtinai natūralu, be jokios klastos. Ji buvo ne tokia. Dažnai tokių poelgių priežastys taip ir neiškyla viešumon...

— Mano manymu, jūs esate labai diskretiška moteris, slauge O’Brajen, — švelniai pasakė Erkiulis Puaro.

— Aš nepliurpiu apie dalykus, kurie manęs neliečia.

— Juk jūs su slauge Hopkins sutarėte, kad tam tikrų dalykų geriau neviešinti, ar ne tiesa? — labai atidžiai ją stebėdamas pasakė Puaro.

— Ką norite tuo pasakyti? — paklausė slaugė O’Brajen.

— Tai nėra susiję su nusikaltimu, o teisingiau pasakius — nusikaltimais. Aš turiu galvoje kitą dalyką, — greitai išbėrė Puaro.

— Kokia būtų nauda iš rausimosi po praeitį? Ji buvo padori pagyvenusi moteris, kurios vardo niekada neteršė joks skandalas — ji mirė visų gerbiama.

Erkiulis Puaro pritariamai linktelėjo.

— Kaip minėjote, misis Velman buvo labai gerbiama Meidensforde, — apdairiai pasakė jis.

Kalba pakrypo netikėta linkme, tačiau jo veide neatsispindėjo nei nuostaba, nei sumišimas.

— Tai įvyko prieš daugelį metų. Visi jau seniai mirę ir pamiršti, — toliau kalbėjo slaugė O’Brajen. — Jaučiu silpnybę meilės romanams: visuomet sakiau ir sakysiu, kad vyrui, kurio žmona uždaryta bepročių namuose, yra be galo sunku, nes jį išlaisvinti gali tik mirtis.

— Taip, tikrai sunku, — vis dar sumišęs sumurmėjo Puaro.

— Ar slaugė Hopkins jums papasakojo, kaip prasilenkė mudviejų laiškai? — netikėtai paklausė slaugė O’Brajen.

— Ji man to nepasakojo, — pasakė teisybę Puaro.

— Tai buvo keistas sutapimas. Bet, antra vertus, taip visuomet atsitinka. Sykį išgirsti kokį nors vardą, o po kelių dienų vėl su juo susiduri ir panašiai. Turbūt tą pačią akimirką, kai aš žvelgiau į to vyro nuotrauką ant pianino, slaugė Hopkins klausėsi daktaro ūkvedės pasakojimo apie jį.

— Be galo įdomu, — pareiškė Puaro, o panosėje nedrąsiai sumurmėjo: — Ar Merė Džerard apie tai žinojo?

— O kas galėjo jai pasakyti? — paklausė slaugė O’Brajen. — Nesakiau nei aš, nei Hopkins. Pagaliau, kokia jai būtų buvusi iš to nauda?

Ji atmetė savo raudonplaukę galvą ir įdėmiai pažvelgė į Puaro.

— Iš tiesų, kokia? — atsidusęs paantrino Puaro.

11 SKYRIUS I

Elinora Karlail...

Puaro sėdėjo kitoje stalo pusėje ir tiriamai žvelgė į ją. Jie buvo vieni. Pro stiklo sienelę juos stebėjo kalėjimo prižiūrėtojas.

Puaro atkreipė dėmesį į jaudrų protingą veidą, lygią baltą kaktą, dailių formų ausis ir nosį. Subtilūs bruožai bylojo apie išdidų, santūrų būdą ir galbūt slepiamą aistringumą.

— Mano vardas Erkiulis Puaro. Mane pas jus atsiuntė daktaras Piteris Lordas. Jo manymu, aš galiu jums padėti, — paaiškino jis.

— Piteris Lordas... — susimąsčiusi ištarė Elinora Karlail ir liūdnokai šyptelėjo. — Labai gražu iš jo pusės, tačiau nemanau, kad jūs galėtumėte kuo nors padėti, — gana formaliai pareiškė ji.

— Ar atsakysite į mano klausimus? — paklausė Erkiulis Puaro.

Ji atsiduso ir tarė:

— Patikėkite, būtų geriau jų neužduoti, tikrai. Esu gerose rankose. Misteris Sedonas buvo be galo malonus. Aš turėsiu labai garsų advokatą.

— Jis nėra toks garsus kaip aš! — pareiškė Puaro.

— Jis labai garsus advokatas, — su juntamu nuovargiu balse pasakė Elinora Karlail.

— Taip, jis garsėja kaip nusikaltėlių gynėjas. O aš garsėju tuo, kad įrodau nekaltumą.

Pagaliau ji pakėlė akis — gražias ryškiai mėlynas akis. Jos žvelgė tiesiai į Puaro akis.

— Jūs tikite, kad aš nekalta? — paklausė ji.

— O jūs nekalta? — klausimu į klausimą atsakė Erkiulis Puaro.

Elinora ironiškai šyptelėjo ir tarė:

— Tai vienas iš jūsų klausimų? Bet juk atsakyti į jį TAIP yra labai lengva, ar ne?

— Jūs labai pavargusi, tiesa? — netikėtai paklausė jis.

Iš nuostabos jos akys šiek tiek išsiplėtė.

— Tiesą sakant, taip, labai pavargau, — atsakė ji. — O iš kur jūs žinote?

— Žinau... — atsakė Erkiulis Puaro.

— Džiaugsiuosi, kai viskas pasibaigs, — prisipažino Elinora.

Minutėlę Puaro žvelgė į ją tylėdamas, o paskui tarė:

— Mačiausi su jūsų... pusbroliu, — ar galiu patogumo dėlei taip jį vadinti? — Misteriu Roderiku Velmanu.

Pablyškusį išdidų veidą po truputį užliejo raudonis. Į vieną iš Puaro klausimų, kurio jis net neuždavė, jau buvo atsakyta.

— Matėte Rodį? — šiek tiek virpančiu balsu paklausė Elinora.

— Dėl jūsų jis daro viską, ką gali, — pasakė Puaro.

— Žinau, — švelniu balsu gyvai atsiliepė ji.

— Ar jis turtingas? — paklausė Puaro.

— Rodis? Savų pinigų jis turi ne per daugiausia.

— Bet jis išlaidus?

— Nė vienas iš mūsų nemanėme, kad tai svarbu. Žinojome, kad kada nors... — Ji nutilo.

— Tikėjotės gauti palikimą? — greitai pagavo mintį Puaro. — Tai visiškai suprantama.

— Tikriausiai girdėjote apie jūsų tetos skrodimo rezultatus? — toliau kalbėjo jis. — Ji mirė nuo apnuodijimo morfinu.

— Aš jos nežudžiau.

— Gal jūs padėjote jai nusižudyti?

— Gal padėjau?.. A, suprantu. Ne, aš nepadėjau.

— Ar žinojote, kad jūsų teta nebuvo sudariusi testamento?

— Ne, net nenumaniau, — mašinaliai ir abejingai, prislopintu balsu atsakė ji.

— O jūs pati ar esate sudariusi testamentą? — pasidomėjo Puaro.

— Taip.

— Jūs surašėte jį tą pačią dieną, kai daktaras Lordas su jumis apie tai pasikalbėjo?

— Taip.

Merginos veidą vėl užliejo raudonis.

— Mis Karlail, kam jūs palikote savo turtą? — paklausė Puaro.

— Viską palikau Rodžiui — Roderikui Velmanui, — tyliai ištarė Elinora.

— Ar jis tai žino?

— Žinoma, ne, — greitai atsakė ji.

— Jūs neaptarėte savo testamento su juo?

— Žinoma, ne. Jis būtų siaubingai sutrikęs ir jam labai nepatiktų tai, ką darau.

— Kas dar žino jūsų testamento turinį?

— Tik misteris Sedonas ir tikriausiai jo tarnautojai.

— Testamentą jums surašė misteris Sedonas?

— Taip. Aš parašiau jam tą patį vakarą, turiu omenyje, tą vakarą, kai daktaras Lordas kalbėjosi apie tai su manimi.