Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Tas langas yra bufetinės, kurioje Elinora Karlail tepė sumuštinius, — paaiškino jis.

— Iš čia bet kas galėjo stebėti , kaip ji ruošė sumuštinius , — sumurmėjo Puaro. — Jei gerai pamenu, langas buvo atidarytas?

— Jis buvo plačiai atvertas. Nepamirškite, jog buvo karšta diena, — patikslino Piteris Lordas.

— Jeigu kas nors norėtų stebėti, kas vyksta, pats likdamas nematomas, ši vieta būtų kaip tik tam tinkama, — susimąstęs ištarė Erkiulis Puaro.

Abu vyrai apsidairė.

— Štai ta vietelė, už šitų krūmų. Čia buvo ištrypta žolė. Dabar ji ataugusi, tačiau vis tiek pakankamai aiškiai matosi.

Puaro priėjo prie jo ir susimąstęs tarė:

— Taip, tai gera vietelė. Jos nesimato nuo takelio, o pro tą tarpą tarp krūmokšnių gerai matosi langas. Įdomu, ką darė čia stovėjęs mūsų bičiulis? Gal rūkė?

Jie pasilenkė ir ėmė tyrinėti žemę, stumdydami į šalis nukritusius lapus bei šakeles.

Staiga Erkiulis Puaro suniurnėjo.

Piteris Lordas pakėlė galvą.

— Kažką radote?

— Degtukų dėžutę, mano drauge. Stipriai įmintą į žemę, permirkusią, gerokai apirusią tuščią degtukų dėžutę.

Jis atsargiai pakėlė radinį ir, padėjęs ant laiškinio popieriaus lapo, išimto iš kišenės, pagaliau parodė Lordui.

— Ji užsienietiška. Dieve mano! Vokiški degtukai / — sušuko Piteris Lordas.

— O Merė Džerard buvo neseniai grįžusi iš Vokietijos! — pridūrė Erkiulis Puaro.

— Dabar mes jau kažką turime. Negalite to paneigti, — džiūgavo Piteris Lordas.

— Galbūt... — susimąstęs lėtai ištarė Erkiulis Puaro.

— Po šimts velnių, žmogau. Pats pagalvokite, kas iš vietinių galėjo turėti užsienietiškus degtukus?

— Žinau, žinau, — atsakė Erkiulis Puaro ir suglumęs nukreipė akis į plyšį tarp krūmokšnių, o paskui į langą.

— Viskas nėra taip paprasta, kaip jūs galvojate, — pasakė jis. — Yra viena rimta problema, nejaugi jūs nematote?

— Kokia? Pasakykite man.

Puaro atsiduso.

— Na, jeigu jūs pats nepastebite... Gerai, verčiau eikime į vidų.

Jie nuėjo prie namo. Piteris Lordas raktu atrakino galines duris.

Jis nuvedė savo draugą pro indaują į virtuvę, o iš jos — į koridorių, kurio vienoje pusėje buvo drabužinė, o kitoje — bufetinė. Atsidūrę bufetinėje abu vyrai apsidairė. Joje stovėjo įprastas bufetas su stumdomomis stiklinėmis durelėmis stikliniams ir porcelianiniams indams. Bufetinėje stovėjo dujų degiklis ir du virduliai, o ant lentynos virš jo — dvi skardinės dėžutės su užrašais „Kava“ ir „Arbata“. Čia buvo ir kriauklė, indų džiovykla bei papjė mašė dubuo plovimui. Priešais langą stovėjo stalas.

— Štai ant šio stalo Elinora Karlail ir ruošė sumuštinius, — paaiškino Piteris Lordas. — Skiautelė etiketės nuo morfino buvo rasta šiame grindų plyšyje po kriaukle.

— Policininkai — kruopštūs sekliai, jie nedaug ką pražiūri, — susimąstęs ištarė Puaro.

— Nėra jokių įrodymų, kad Elinora kada nors lietė tą tūbelę! — audringai pareiškė Piteris Lordas. — Sakau jums, kažkas stebėjo ją pro krūmokšnius. Ji nuėjo į sarginę, o tas žmogus pasinaudojo proga ir įsmuko į vidų, atkimšo tūbelę, sutrynė keletą morfino tablečių į miltelius ir subėrė juos į viršutinį sumuštinį. Jis ir nepastebėjo, kad nuplėšė dalį etiketės nuo tūbelės, ir ji nupleveno į plyšį grindyse. Jis išskubėjo, užvedė automobilį ir išvažiavo.

Puaro atsiduso.

— Ir jūs vis dar nesuprantate! Keista, koks kartais gali būti kvailas protingas žmogus.

— Norite pasakyti, jog jūs netikite, kad kažkas stovėjo šiuose krūmuose ir stebėjo langą? — piktai paklausė Piteris Lordas.

— Ne, aš tikiu tuo... — pradėjo Puaro.

— Tuomet mes privalome jį rasti, kad ir kas jis būtų!

— Manau, kad mums nereikės toli ieškoti, — sumurmėjo Puaro.

— Norite pasakyti, jog jūs žinote ?

— Numanau.

— Tuomet jūsų pakalikai, kurie rinko informaciją Vokietijoje, jums kažką pranešė... — lėtai ištarė Piteris Lordas.

— Mano drauge, viskas yra čia, mano galvoje... — tapšnodamas kaktą pasakė Puaro. — Na, apsižvalgykime po namą. III

Pagaliau jie stovėjo kambaryje, kuriame mirė Merė Džerard.

Name tvyrojo keista atmosfera: jis atrodė kupinas prisiminimų ir blogų nuojautų.

Piteris Lordas atidarė vieną iš langų ir suvirpėjęs tarė:

— Ši vieta tarytum kapo rūsys...

— Jeigu tik sienos galėtų kalbėti... — prabilo Puaro. — Viskas prasidėjo čia, šiame name.

Jis patylėjo, o po to tyliai pridūrė:

— Merė Džerard mirė čia, šiame kambaryje.

— Jos rado ją sėdinčią tame krėsle prie lango... — paaiškino Piteris Lordas.

— Jauna mergina tikriausiai buvo graži ir romantiška, — susimąstęs kalbėjo Puaro. — Ar ji rezgė pinkles ir intrigas? Galbūt ji buvo pasipūtėlė? O gal — gera ir maloni, kuriai svetimos intrigos... tiesiog jauna būtybė, pradedanti savarankišką gyvenimą... mergina tarsi gėlelė?..

— Kad ir kokia ji buvo, kažkas norėjo, kad ji mirtų, — pasakė Piteris Lordas.

— Įdomu... — sumurmėjo Puaro.

Lordas smalsiai pažvelgė į jį.

— Ką turite omenyje?

Puaro papurtė galvą.

— Ne dabar, — pasakė jis ir apsisuko.

— Mes apvaikščiojome visą namą ir apžiūrėjome viską, ką buvo galima apžiūrėti. O dabar eikime į sarginę.

Ten, kaip ir name, viskas buvo tvarkinga: kambariai nors ir dulkėti, tačiau tvarkingi, be asmeninių daiktų. Vyrai čia užtruko tik kelias minutes. Kai jie išėjo į saulėkaitą, Puaro palietė vijoklinės rožės, augančios ant pinučių, lapus. Rožės buvo rausvos ir kvapios.

— Ar žinote, kaip vadinasi šios rožės? — tyliai paklausė jis. — Jos vadinasi Zephyrine Drubin, mano drauge.

— Ir kas iš to? — irzliai paklausė Piteris Lordas.

— Kai susitikau su Elinora Karlail, ji man užsiminė apie rožes. Tuomet aš ir pradėjau matyti — ne, ne dienos šviesą, bet šviesos blykstelėjimą, kurį pamatai, kai traukinys ruošiasi išvažiuoti iš tunelio. Tai nėra dienos šviesa, bet perspektyva ją pamatyti.

— Ką ji jums papasakojo? — griežtu tonu paklausė Piteris Lordas.

— Ji man papasakojo apie savo vaikystę, žaidimus šiame sode. Ji ir Roderikas Velmanas buvo priešai, kadangi jam labiau patiko baltos Jorko rožės — šaltos ir beaistrės, o Elinora, pasak jos, mylėjo kvapnias ir spalvingas, kupinas aistros bei švelnumo raudonas Lankasterio rožes. Štai tame ir yra skirtumas tarp Elinoros Karlail ir Roderiko Velmano.

— Ar tai ką nors paaiškina? — paklausė Piteris Lordas.

— Tai leidžia suprasti Elinorą Karlail, kuri yra aistringa ir išdidi ir kuri desperatiškai mylėjo vyrą, nesugebėjusį mylėti jos... — atsakė Puaro.

— Nesuprantu jūsų...

— Tačiau aš suprantu ją... — pasakė Puaro. — Aš suprantu juos abu. O dabar, mano drauge, mes grįšime į tą vietelę krūmyne.

Jie ėjo tylėdami. Strazdanotame Piterio Lordo veide atsispindėjo susirūpinimas ir pyktis. Kai jie atėjo į vietą, Puaro kurį laiką stovėjo nejudėdamas, o Piteris Lordas jį stebėjo.

Staiga mažasis seklys sunkiai atsiduso ir tarė:

— Iš tiesų, tai taip paprasta. Nejaugi nematote, kad jūsų samprotavimuose yra lemtinga klaida? Pagal jūsų teoriją, kažkoks žmogus, galimas daiktas, vyras, kuris susipažino su Mere Džerard Vokietijoje, atvyko čia ketindamas ją nužudyti. Bet pažiūrėkite , mano drauge, pažiūrėkite! Pasinaudokite savo kūno akimis, nes atrodo, kad jūsų proto akys jums netarnauja. Ką jūs iš čia matote? Langą, ar ne? O prie to lango merginą. Merginą, kuri tepa sumuštinius. Tai yra Elinorą Karlail. Tačiau bent akimirką pagalvokite apie štai ką: kas, po galais, stebinčiam žmogui galėjo pasakyti, kad tie sumuštiniai bus pasiūlyti Merei Džerard? Niekas apie tai nežinojo, tik pati Elinora ir daugiau niekas! Nežinojo nei Merė Džerard, nei slaugė Hopkins.