Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Bet reikia pagalvoti ir apie gyvuosius, — paprieštaravo Puaro.

— Tačiau tai visiškai nesusiję su žmogžudyste, — atkirto slaugė Hopkins.

— Gali būti, kad tai yra labai glaudžiai susiję, — rimtai pasakė Puaro.

Jis išėjo iš kotedžo, o slaugė Hopkins išlydėjo jį žvilgsniu, iš nuostabos pravėrusi burną.

Nuėjęs dalį kelio, už nugaros jis išgirdo neryžtingus žingsnius. Jis sustojo ir atsigręžė.

Tai buvo Horlikas, jaunasis sodininkas iš Hanterberio. Jis atrodė labai sutrikęs ir rankose vis sukiojo savo kepurę.

— Atleiskite, sere. Ar galėčiau su jumis šnektelėti?

Horlikas kalbėjo tarytum dusdamas.

— Žinoma. Klausau jūsų.

Horlikas ėmė dar smarkiau sukti savo kepurę. Visai sumišęs ir susidrovėjęs, nukreipęs žvilgsnį į šalį, Horlikas tarė:

— Tai dėl to automobilio.

— Automobilio, kuris tą rytą stovėjo už galinių vartų?

— Taip, sere. Šįryt daktaras Lordas sakė, jog tai buvo ne jo automobilis, bet iš tiesų tai buvo jo automobilis , sere.

— Jūs esate tikras?

— Taip, sere. Dėl numerių, sere. Numeriai buvo tokie: MSS 2022. Aš atkreipiau į tai dėmesį. Suprantate, mes visi kaime žinome tuos numerius ir visuomet vadiname juos Miss Tiu — Tiu. Esu tuo visiškai įsitikinęs, sere.

— Tačiau daktaras Lordas teigia, jog tą rytą buvo Vitenberyje, — su lengva šypsenėle pasakė Puaro.

— Taip, sere. Girdėjau, ką jis sakė, — vos ne vos išlemeno Horlikas. — Tačiau tai buvo jo automobilis, sere... Esu pasiruošęs prisiekti.

— Dėkoju, Horlikai. Galimas dalykas, kad būtent tai jums ir teks padaryti, — ramiai pasakė Puaro.

TREČIA DALIS 1 SKYRIUS I

Ar teismo salėje labai karšta, ar priešingai — labai šalta? Elinora Karlail nebūtų galėjusi to pasakyti. Ją tai pylė karštis, tai krėtė šaltis.

Ji negirdėjo prokuroro kalbos pabaigos, nes mintimis buvo grįžusi į praeitį. Prisiminė viską, nuo pat tos dienos, kai gavo tą nelemtą laišką iki tos akimirkos, kai tas švariai apsiskutęs policininkas su pasibaisėtinu laisvumu paskelbė:

„Elinora Karlail, turiu orderį jūsų areštui. Jūs kaltinama Merės Džerard nužudymu, šių metų liepos 27 dieną davus jai nuodų. Turiu jus perspėti, jog viskas, ką pasakysite, bus užrašyta ir panaudota teisme kaip įrodymas.“

Siaubingas, bauginantis laisvumas... Ji pasijuto įtraukta į sklandžiai veikiantį, gerai suteptą, nežmonišką ir beaistrį mechanizmą.

Ir štai, dabar ji stovi teisiamųjų suole prieš daugybę akių, piktdžiugiškai įsmeigtų į ją...

Tik prisiekusieji nežiūri į ją. Sutrikę, jie sąmoningai nusukę akis į šalis... „Todėl, kad... jie žino, ką greitu metu ruošiasi pasakyti...“ — pagalvojo Elinora. II

Daktaras Lordas duoda parodymus. Nejaugi tai tas pats Piteris Lordas — tas strazdanotas, energija trykštantis jaunas gydytojas, kuris buvo toks malonus ir draugiškas Hanterberyje? Dabar jis labai formalus. Griežtai dalykiškas. Jis atsakinėjo monotoniškai: telefonu jis buvo iškviestas į Hanterberio dvarą. Buvo jau per vėlu ką nors daryti — Merė Džerard mirė kelios minutės po jo atvykimo. Jo manymu, mirties priežastis — retai pasitaikantis, „žaibiškos“ formos apsinuodijimas morfinu.

Seras Edvinas Balmeris pakilo kryžminei apklausai.

— Jūs buvote velionės misis Velman gydytojas?

— Taip.

— Savo vizitų Hanterberyje metu praėjusią liepą jums pasitaikė progų matyti kaltinamąją ir Merę Džerard drauge?

— Keletą kartų.

— Kaip, jūsų manymu, kaltinamoji elgėsi su Mere Džerard?

— Gana maloniai ir natūraliai.

— Ir jūs nepastebėjote jokių „pavydulingos neapykantos“ ženklų, apie kuriuos mes tiek daug girdėjome? — su paniekinama šypsenėle paklausė seras Edvinas Balmeris.

— Ne, — pro sukąstus dantis, bet visgi tvirtai iškošė Piteris Lordas.

„Bet juk jis pastebėjo... tikrai pastebėjo... — pagalvojo Elinora. — Jis pamelavo dėl manęs... Jis žinojo...“

Piterį Lordą pakeitė policijos gydytojas. Jo parodymai buvo ilgesni ir detalesni. Mirtis ištiko dėl „žaibiškos“ apsinuodijimo morfinu formos. Paprašytas paaiškinti tą terminą, ekspertas su malonumu tai padarė. Apsinuodijimas morfinu gali pasireikšti skirtingais būdais. Dažniausiai po smarkaus susijaudinimo seka apsnūdimas ir narkotinis miegas, akių vyzdžiai susitraukia. Kita, ne taip dažnai pasitaikanti forma, prancūziškai vadinama „žaibiška“. Tokiais atvejais labai greitai, maždaug per dešimt minučių, nugrimztamą į gilų miegą, o akies vyzdžiai išsiplečia... III

Po pertraukos teismas vėl susirinko į salę. Kelios valandos buvo skirtos medicinos eksperto parodymams.

Daktaras Alanas Garsija, žymus teismo medicinos ekspertas, pateikdamas begalę mokslinių terminų ir įvairių dešimtainių skaičių, su užsidegimu papasakojo apie mirusios merginos skrandžio turinį: duoną, žuvies paštetą, arbatą, morfiną... Mirusiosios organizme rasta maždaug keturi granai21, kai mirtina galėtų būti ir vieno grano dozė.

Seras Edvinas atsistojo ir vis dar mandagiai paklausė:

— Norėčiau visiško aiškumo. Be duonos, sviesto, žuvies pašteto, arbatos ir morfino, skrandyje daugiau nieko nebuvo?

— Nieko.

— Tai reiškia, kad velionė nieko daugiau, išskyrus sumuštinius ir arbatą, nebuvo valgiusi?

— Taip.

— Ar įmanoma nustatyti, kokiu būdu morfinas pateko į merginos organizmą?

— Ne visai jus suprantu.

— Gerai, supaprastinsiu šį klausimą. Ar morfinas galėjo būti įmaišytas į žuvies paštetą, duoną, sviestą, arbatą arba pieną, kuriuo buvo užbalinta arbata?

— Žinoma, galėjo.

— Tačiau kokių nors įrodymų, jog morfinas buvo įmaišytas būtent į žuvies paštetą, o ne į kokį kitą produktą, nėra?

— Nėra.

— Ir faktiškai morfinas galėjo būti suvartotas atskirai, tai yra neįmaišytas į jokį produktą, o nurytas tabletės pavidalu?

— Savaime suprantama, galėjo.

Seras Edvinas atsisėdo.

Toliau liudytoją apklausė seras Samuelis.

— Vis dėlto jūs manote, kad morfinas į organizmą pateko tuo pačiu laiku kaip maistas ir gėrimas?

— Taip.

— Ačiū. IV

Inspektorius Brilis davė priesaiką mašinaliai. Karingas ir beaistris, jis su įprastu laisvumu išpyškino savo parodymus.

— Buvau pakviestas į namą... Kaltinamoji pasakė: „Tikriausiai sugedęs žuvų paštetas“... Apžiūrėjau namą... vienas stiklainis nuo žuvų pašteto buvo išplautas ir stovėjo indų džiovykloje bufetinėje, o kitas buvo puspilnis... tolesnė bufetinės apžiūra...

— Ką radote?

— Už stalo, plyšyje tarp grindų lentų, radau mažutę popieriaus skiautelę.

Ir šį daiktinį įrodymą perdavė prisiekusiesiems.

— Kas, jūsų manymu, tai buvo?

— Gabalėlis, nuplėštas nuo spausdintos etiketės, tokios, kokios paprastai klijuojamos ant stiklinių tūbelių su morfinu.

Teisiamosios gynėjas neskubėdamas atsistojo.

— Šią skiautelę jūs radote grindų plyšyje?

— Taip.

— Dalį etiketės?

— Taip.

— Ar jūs radote likusią etiketės dalį?

— Ne.

— Jūs neradote nei stiklinės tūbelės, nei kokio nors buteliuko, prie kurio galėjo būti priklijuota ta etiketė?

— Ne.

— Kokia buvo tos popieriaus skiautelės būklė, kai jūs ją radote? Ji buvo švari ar purvina?

— Ji buvo ganėtinai nauja.

— Ką turite omenyje, sakydamas ganėtinai nauja?