Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

Kryžminės apklausos nebuvo.

3 SKYRIUS I

Įžanginė gynėjo kalba:

— Ponai prisiekusieji, galiu pareikšti jums, kad nėra jokių įkalčių prieš teisiamąją. Įrodymų našta tenka kaltintojui, ir, tuo nė kiek neabejoju, iš dalies jums. Kaltintojas visiškai nieko neįrodė, nors mėgino įrodyti, kad Elinora Karlail pasisavino morfiną (nors bet kuris namiškis turėjo tokią pačią galimybę jį pavogti, o be to, kyla didelė abejonė, ar morfinas apskritai buvo name) ir nunuodijo Merę Džerard. Kaltintojas rėmėsi vien tik galimybe, ir nors siekė įrodyti motyvą, drįstu pareikšti, kad jam nepavyko to padaryti. Dėl to, gerbiamieji žiuri nariai, kad jokio motyvo ir nėra! Kaltintojas kalbėjo apie nutrauktas sužadėtuves. Tik pamanykite — nutrauktos sužadėtuvės! Jeigu nutrauktos sužadėtuvės yra priežastis žmogžudystei, tai kodėl žmogžudystės pas mus nevykdomos kasdien? Be to, atminkite, kad šios sužadėtuvės įvyko ne iš didžiulės aistros, o dėl šeimyninių priežasčių. Mis Karlail ir misteris Velmanas kartu užaugo; jie visuomet vienas kitą mylėjo ir palaipsniui tapo dar artimesni; tačiau aš ketinu jums įrodyti, kad tai geriausiu atveju buvo labai abejotinos meilės ryšys.

(„Ak, Rodi, Rodi... Abejotinos meilės ryšys?“)

Dar daugiau, šias sužadėtuves nutraukė ne misteris Velmanas, o teisiamoji. Drįstu pareikšti, kad Elinora Karlail ir Roderikas Velmanas susižadėjo tik norėdami įtikti senajai misis Velman. Kai ji mirė, abu suprato, jog jų jausmai nėra pakankamai stiprūs, ir nutraukė sužadėtuves. Tačiau jie liko gerais draugais. Be to, Elinora Karlail, kuriai atiteko tetos palikimas, būdama geros širdies, planavo paskirti Merei Džerard didelę sumą pinigų. Merginai, kurios nunuodijimu ji yra kaltinama! Tiesiog absurdiška!

Vienintelis dalykas, kuris liudija prieš Elinorą Karlail, yra aplinkybės, kuriomis įvyko nunuodijimas.

Kaltintojas sakė, kad niekas kitas, išskyrus Elinorą Karlail, negalėjo nužudyti Merės Džerard. Todėl jie turėjo rasti galimą motyvą. Bet, kaip ir sakiau jums, jie negalėjo rasti jokio motyvo, nes jo ir nebuvo.

Ar tiesa, kad niekas kitas, išskyrus Elinorą Karlail, negalėjo nužudyti Merės Džerard? Ne, tai netiesa. Galimas dalykas, kad Merė Džerard nusižudė. Taip pat galimas dalykas, jog kažkas prikišo nagus prie sumuštinių, kol Elinorą Karlail buvo išėjusi į sarginę. Egzistuoja ir trečia galimybė. Pagrindinis įrodymų vertinimo principas skelbia: jeigu įmanoma įrodyti alternatyvios teorijos, kuri neprieštarauja turimiems faktams, galimybę, kaltinamasis turi būti išteisintas. Aš ketinu įrodyti jums, kad buvo dar vienas žmogus, kuris turėjo tiek priėjimą prie morfino, tiek labai gerą motyvą nužudyti Merę Džerard, ir galiu įrodyti jums, kad tas asmuo taip pat turėjo labai gerą galimybę tai padaryti. Drįstu pareikšti, kad jokia prisiekusiųjų žiuri pasaulyje nenuteis šios moters už nužudymą, kai prieš ją nėra jokių įkalčių, išskyrus tik tą turėtą galimybę, ir kai bus įrodyta, jog tas kitas asmuo turėjo ne tik galimybę, bet ir rimtą motyvą. Aš taip pat iškviesiu liudininką įrodyti, kad vienas iš liudininkų tyčia melagingai liudijo valstybės kaltintojui. Tačiau pirmiausia iškviesiu teisiamąją, kad ji galėtų pati jums viską papasakoti ir kad jūs patys įsitikintumėte, kokie nepagrįsti kaltinimai jai iškelti. II

Ji davė priesaiką ir tyliu balsu atsakinėjo į sero Edvino klausimus. Teisėjas palinko į priekį. Jis paprašė jos kalbėti garsiau...

Seras Edvinas kalbėjo ramiai ir padrąsinamai — uždavinėjo klausimus, atsakymus į kuriuos ji žinojo atmintinai.

— Jūs mylėjote Roderiką Velmaną?

— Aš jį labai mylėjau. Jis man buvo tarsi brolis ar pusbrolis. Aš jį visuomet laikiau savo pusbroliu.

— Sužadėtuvės... viskas krypo į tai... Gera ištekėti už žmogaus, kurį pažįsti visą savo gyvenimą...

— Tačiau to tikriausiai nebuvo galima pavadinti aistringu meilės romanu?

(Aistringu? Ak, Rodi...)

— Ne... suprantate, mes taip gerai vienas kitą pažinojome...

— Po misis Velman mirties jūsų santykiai tapo šiek tiek įtempti?

— Taip.

— Ir kokia gi buvo tam priežastis?

— Manau, kad iš dalies dėl pinigų.

— Pinigų?

— Taip. Roderikas jautėsi nesmagiai. Jis manė, kad žmonės gali pagalvoti, jog jis veda mane dėl pinigų...

— Tai sužadėtuvės buvo nutrauktos ne dėl Merės Džerard?

— Roderikas buvoja susižavėjęs, tačiau tikrai nemaniau, jog tai rimta.

— Ar būtumėte nuliūdusi, jeigu būtų paaiškėję, jog tai rimta?

— O ne. Būčiau pamaniusi, jog ta sąjunga nelygiavertė.

— O dabar, mis Karlail, prašau pasakyti: ar ėmėte tūbelę su morfinu iš slaugės Hopkins lagaminėlio liepos 28-ąją?

— Neėmiau.

— Ar esate kada nors turėjusi morfino?

— Niekada.

— Ar jūs žinojote, kad jūsų teta nėra sudariusi testamento?

— Nežinojau. Mane tai labai nustebino.

— Kaip jūs manote, ar prieš mirtį, birželio 28-osios naktį, ji mėgino jums kažką pasakyti?

— Aš supratau, kad ji nebuvo pasirūpinusi Mere Džerard ir labai troško tai padaryti.

— Ir norėdama išpildyti jos norą jūs pati buvote pasiruošusi šitai merginai skirti tam tikrą sumą pinigų?

— Taip. Norėjau išpildyti tetos Loros valią. Aš buvau dėkinga Merei už tą gerumą, kurį ji rodė mano tetai.

— Liepos 26 dieną iš Londono jūs atvykote į Meidensfordą ir apsistojote „King‘s Arms“ užeigoje?

— Taip.

— Kokiu tikslu jūs ten važiavote?

— Gavau pasiūlymą parduoti dvarą. Žmogus, kuris jį nusipirko, norėjo kuo greičiau į jį įsikelti. Turėjau peržiūrėti tetos asmeninius daiktus ir apskritai viską sutvarkyti.

— Ar liepos 27-ąją, eidama į dvarą, pakeliui pirkote įvairių maisto produktų?

— Taip, pirkau. Pamaniau, jog bus paprasčiau suvalgyti priešpiečius dvare, nei grįžti į miestelį.

— O tada nuėjote į namą ir peržiūrėjote asmeninius tetos daiktus?

— Taip.

— O paskui?

— Nuėjau į bufetinę ir sutepiau keletą sumuštinių. Tuomet nuėjau į sarginę ir pakviečiau apylinkės slaugę ir Merę Džerard į namą.

— Kodėl jūs tai padarėte?

— Norėjau, kad joms nereikėtų karštą vasaros dieną pėdinti iš sarginės į miestelį, o po to atgal.

— Iš tikrųjų, tai buvo labai suprantamas ir malonus poelgis iš jūsų pusės. Ar jos priėmė pakvietimą?

— Taip. Kartu su manim jos nuėjo į namą.

— Kur tuo metu buvo sumuštiniai, kuriuos jūs sutepėte?

— Palikau juos bufetinėje, lėkštėje.

— Ar langas buvo atidarytas?

— Taip.

— Kol jūsų nebuvo, į bufetinę galėjo įeiti bet kas?

— Žinoma.

— Ką būtų pagalvojęs žmogus, iš lauko stebintis, kaip jūs tepate sumuštinius?

— Tikriausiai būtų pagalvojęs, kad ruošiu sau užkandžius.

— Jis juk nebūtų galėjęs žinoti, jog valgysite ne viena?

— Ne. Mintis pakviesti apylinkės slaugę ir Merę Džerard man kilo tada, kai pamačiau, kiek daug maisto turiu.

— Vadinasi, jei jums išėjus kas nors būtų įsmukęs į namą ir įmaišęs morfino į vieną iš tų sumuštinių, tas žmogus būtų ketinęs nunuodyti jus!

— Na taip.

— Kas atsitiko, kai jūs visos atėjote į namą?

— Mes nuėjome į mažąjį valgomąjį. Aš atnešiau sumuštinius ir padaviau juos viešnioms.

— Ar jūs ką nors gėrėte su jomis?

— Aš gėriau vandenį. Ant stalo buvo ir alaus, tačiau slaugė Hopkins ir Merė norėjo arbatos. Slaugė Hopkins nuėjo į bufetinę ir, užplikiusi ją arbatinyje, atnešė ant padėklo, o Merė išpilstė į puodelius.