Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Taip.

— Gal pasakytumėte man, koks tai popiergalis?

Jam buvo perduotas daiktinis įrodymas.

— Tai atplaiša nuo vienos iš mūsų etiketės.

— Kokios etiketės?

— Etiketė buvo priklijuota prie tūbelės su poodinėms injekcijoms skirtomis tabletėmis.

— Ar šios skiautelės jums pakanka nustatyti, kokie tiksliai vaistai buvo tūbelėje, prie kurios buvo priklijuota ši etiketė?

— Taip. Galiu visiškai drąsiai teigti, kad minėtoje tūbelėje buvo poodinėms injekcijoms skirtos 1/20 grano apomorfino hidrochlorido tabletės.

— Ne morfino hidrochlorido?

— Ne, tai negalėjo būti morfino hidrochloridas.

— O kodėl?

— Ant tokios tūbelės žodis „Morfinas“ rašomas su didžiąja M raide. O paskutinė m raidės dalis, matoma per mano didinamąjį stiklą, aiškiai rodo, kad tai dalis mažosios, o ne didžiosios M raidės.

— Leiskite prisiekusiesiems apžiūrėti etiketės atplaišą per didinamąjį stiklą. Ar turite su savimi etikečių, kurios patvirtintų jūsų žodžius?

Etiketės buvo perduotos prisiekusiesiems.

— Tvirtinate, kad ši etiketės skiautelė yra nuo tūbelės su apomorfino hidrochloridu? O kas konkrečiai yra apomorfino hidrochloridas?

— Jo formulė C 17 H 17 NO 2 . Tai morfino derivatas, pagamintas kaitinant morfiną su hidrochlorido rūgštimi uždarytose tūbelėse. Tokiu būdu morfinas netenka vienos vandens molekulės.

— Kokios savybės yra būdingos apomorfinui?

— Apomorfinas yra greičiausias ir stipriausias man žinomas vimdomasis vaistas. Jis suveikia per kelias minutes, — ramiai atsakė misteris Litldeilas.

— Kas atsitiktų, jeigu žmogui, prarijusiam mirtiną dozę morfino, per kelias minutes būtų suleista dozė apomorfino ?

— Beveik tuoj pat prasidėtų vėmimas ir morfinas būtų pašalintas iš organizmo.

— Kas atsitiktų, jei du žmonės valgytų sumuštinius ir išgertų arbatą, kuriuose yra morfino, bet vienas iš jų į poodį įsišvirkštų dozę apomorfino?

— Žmogus, kuris įsišvirkštė apomorfino, maistą ir gėrimą išvemtų.

— Ir tas žmogus nepatirtų jokių neigiamų pasekmių?

— Jokių.

Staiga teismo salė suošė, ir teisėjui teko pareikalauti laikytis tylos. VII

— Jūs esate Amelija Merė Sedli, gyvenanti Čarlzo gatvės 17, Bunamboje, Oklende?

— Taip.

— Ar jūs pažįstate misis Dreiper?

— Taip. Mes pažįstamos jau daugiau kaip dvidešimt metų.

— Ar jūs žinote jos mergautinę pavardę?

— Taip. Aš buvau jos vestuvėse. Jos mergautinė pavardė buvo Merė Raili.

— Ar ji yra kilusi iš Naujosios Zelandijos?

— Ne, ji atvyko iš Anglijos.

— Ar jūs dalyvavote teismo posėdžiuose nuo pat šios bylos svarstymo pradžios?

— Taip.

— Ar jūs matėte tą Merę Raili ar Dreiper teisme?

— Taip.

— Kur jūs ją matėte?

— Duodančią parodymus šiame suole.

— Pasivadinusią kokiu vardu?

— Džesės Hopkins vardu.

— Ir jūs esate visiškai įsitikinusi, kad ši Džesė Hopkins yra būtent ta moteris, kurią jūs pažinojote kaip Merę Raili arba Dreiper?

— Be jokios abejonės.

Teismo salės gale kilo nedidelis sambrūzdis.

— Kada, iki šios dienos, paskutinį kartą matėte Merę Dreiper?

— Prieš penkerius metus. Ji išvyko į Angliją.

— Liudininkė jūsų, — nusilenkdamas ištarė seras Edvinas.

Seras Samiuelis atsistojo ir suglumęs prabilo:

— Misis Sedli, tikriausiai jūs klystate.

— Aš neklystu.

— Galbūt jus suklaidino atsitiktinis panašumas?

— Aš pakankamai gerai pažįstu Merę Dreiper.

— Slaugė Hopkins yra diplomuota apylinkės slaugė.

— Prieš ištekėdama Merė Dreiper dirbo slauge ligoninėje.

— Ar suprantate, jog kaltinate prokuroro liudininkę melagingu liudijimu?

— Aš suprantu, ką kalbu. VIII

— Edvardai Džonai Maršalai, keletą metų jūs gyvenote Oklende, Naujojoje Zelandijoje, o dabar gyvenate Ren gatvės 14, Deptforde?

— Teisingai.

— Ar jūs pažįstate Merę Dreiper?

— Susipažinau su ja prieš daugelį metų Naujojoje Zelandijoje.

— Ar šiandien matėte ją teisme?

— Mačiau. Ji vadino save Hopkins, tačiau iš tiesų ji yra misis Dreiper.

Teisėjas pakėlė galvą.

— Pageidautina, kad dar kartą būtų iškviesta liudininkė Džesė Hopkins, — plonu, tačiau aiškiu ir skardžiu balsu pareiškė jis.

Salė nutilo, o po to per ją nuvilnijo šnabždesys.

— Jūsų šviesybe, Džesė Hopkins išėjo iš teismo rūmų prieš keletą minučių. IX

— Erkiulis Puaro.

Erkiulis Puaro atsistojo už liudininkams skirto atitvaro, davė priesaiką, pasuko savo ūsus ir, pakreipęs galvą į šoną, pasakė savo vardą, adresą bei profesiją.

— Mesjė Puaro, ar atpažįstate šį dokumentą?

— Žinoma, atpažįstu.

— Kaip jis pateko į jūsų rankas?

— Jį man davė apylinkės slaugė Hopkins.

— Jums leidus, milorde, perskaitysiu jį garsiai, o paskui perduosiu ponams prisiekusiesiems, — pasakė seras Edvinas.

4 SKYRIUS I

Baigiamoji gynėjo kalba.

— Ponai prisiekusieji, dabar visa atsakomybė tenka jums. Nuo jūsų priklausys, ar Elinora Karlail išeis iš teismo salės laisva. Jei po visų parodymų, kuriuos girdėjote, jūs vis dėlto nuspręsite, kad Merę Džerard nunuodijo Elinora Karlail, jūsų pareiga bus pripažinti ją kalta. Bet jeigu jums atrodys, kad įkalčiai prieš kitą asmenį yra tokie patys svarūs, o gal ir dar svaresni, tuomet jūsų pareiga — negaištant išlaisvinti kaltinamąją.

Jūs jau supratote, kad šios bylos faktai yra visiškai kitokie, nei atrodė iš pradžių.

Vakar, po dramatiškų mesjė Erkiulio Puaro parodymų, aš iškviečiau kitus liudininkus, kad įrodyčiau, jog Merė Džerard buvo nesantuokinė Loros Velman dukra. Iš to seka — jo šviesybė neabejotinai jums tai patvirtins, — kad misis Velman artimiausia giminaitė buvo ne dukterėčia Elinora Karlail, o jos nesantuokinė dukra, žinoma Merės Džerard vardu. Taigi, mirus misis Velman didžiulį turtą paveldėjo Merė Džerard. Tai, ponai, ir buvo visa šios bylos esmė. Merė Džerard paveldėjo apie du šimtus tūkstančių svarų, tačiau ji pati šio fakto nežinojo. Ji taip pat nežinojo tikrosios moters, vadinusios save Hopkins, tapatybės. Galbūt jūs, ponai, pagalvosite, jog Merė Raili ar Dreiper galėjo turėti visiškai teisėtą priežastį pakeisti savo pavardę į Hopkins. Tačiau jei taip, kodėl ji teismui nepasakė, kokia tai buvo priežastis?

Tiksliai žinome tik štai ką: slaugės Hopkins paraginta Merė Džerard parašė testamentą, kuriuo visa, ką turėjo, paliko „Merei Raili, Elizos Raili seseriai“. Mes žinome, kad slaugė Hopkins dėl savo profesijos turėjo priėjimą prie morfino bei apomorfino ir puikiai žinojo jų savybes. Be to, buvo įrodyta, kad slaugė Hopkins pamelavo sakydama, jog įsidūrė riešą į spyglį rožės, kuri iš tiesų neturi jokių spyglių. Kodėl ji melavo? Nebent norėdama paskubomis paaiškinti žymę, kurią paliko poodinėms injekcijoms skirta adata. Prisiminkite, ką papasakojo prisaikdinta kaltinamoji: kai ji atėjo į bufetinę, slaugė Hopkins atrodė nesveikai — jos veidas buvo žalsvos spalvos, o tai visiškai suprantama, jei ji buvo ką tik smarkiai vėmusi.

Pabrėšiu ir kitą dalyką: jeigu misis Velman būtų gyvenusi dvidešimt keturiomis valandomis ilgiau, ji būtų sudariusi testamentą. Veikiausiai tuo testamentu būtų tinkamai aprūpinusi Merę Džerard, tačiau nebūtų palikusi jai didžiosios savo turto dalies, nes misis Velman manė, jog jos nepripažinta dukra bus laimingesnė, jei liks kitoje socialinėje aplinkoje.