Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

Slaugė Hopkins šio laiško nerado sarginėje po Merės Džerard mirties. Ji turėjo tą laišką daugelį metų, nes gavo jį dar gyvendama Naujojoje Zelandijoje, kur laiškas buvo išsiųstas po jos sesers mirties.

Jis patylėjo.

— Kai pamatai tiesą proto akimis, visa kita pasidaro lengva. Trumpa kelionė lėktuvu suteikė galimybę liudininkei, kuri gerai pažinojo Merę Dreiper Naujojoje Zelandijoje, sudalyvauti teismo procese.

— O kas būtų, jeigu jūs būtumėte suklydęs ir paaiškėtų, kad slaugė Hopkins bei Merė Dreiper yra du visiškai skirtingi žmonės? — paklausė Piteris Lordas.

— Aš niekada neklystu! — šaltai atrėžė Puaro.

Piteris Lordas nusijuokė, o Erkiulis Puaro tęsė:

— Mano drauge, dabar mes kai ką žinome apie šią moterį, vardu Merė Raili arba Dreiper. Naujosios Zelandijos policija nesugebėjo surinkti pakankamai įrodymų, kad patrauktų ją atsakomybėn, tačiau kurį laiką ją stebėjo, kol ji netikėtai išvyko iš šalies. Ji turėjo pacientę — senutę, palikusią „brangiajai slaugei Raili“ visai neblogą palikimą, kurios mirtis gerokai nustebino ją gydžiusį daktarą. Merės Dreiper vyras jos naudai didžiule suma apdraudė savo gyvybę ir jį ištiko staigi ir nepaaiškinama mirtis. Jos nelaimei, nors jis ir išrašė čekį draudimo bendrovei, bet pamiršo jį išsiųsti. Kitos mirtys taip pat gali būti jos rankų darbas. Vienas dalykas aiškus tikrai: ši moteris — be gailesčio ir be jokių skrupulų.

Galima tik įsivaizduoti, kokias galimybes jos sumaniam protui atvėrė sesers laiškas. Kai Naujojoje Zelandijoje pasidarė, kaip jūs sakote, pernelyg karšta, ji atvyko į šią šalį ir, pasivadinusi Hopkins (jos buvusios kolegės, kuri mirė užsienyje, vardu), ėmėsi savo profesijos. Jos tikslas buvo Meidensfordas. Galbūt iš pradžių ji galvojo apie kokios nors formos šantažą.

Tačiau senoji misis Velman buvo ne iš tų moterų, kurios leidžiasi šantažuojamos, ir slaugė Raili, o kitaip — Hopkins, labai protingai pasielgė, kad nemėgino daryti ko nors panašaus. Be abejo, ji pasiklausinėjo ir sužinojo, kad misis Velman labai turtinga moteris, o iš kokių nors atsitiktinių misis Velman žodžių paaiškėjo, kad senutė dar nėra surašiusi testamento.

Taigi tą birželio vakarą, kai slaugė O’Brajen savo kolegei papasakojo, kad misis Velman prašė pakviesti advokatą, Hopkins nedelsė. Misis Velman turi mirti nespėjusi sudaryti testamento, kad jos nesantuokinė dukra paveldėtų visus pinigus. Hopkins jau buvo susidraugavusi su Mere Džerard ir turėjo nemažą įtaką šiai merginai. Dabar jai tik reikėjo įtikinti merginą surašyti testamentą, kuriuo visus savo pinigus paliktų motinos seseriai. Ji labai apdairiai pasufleravo to testamento formuluotę, kurioje net neužsimenama apie giminystę: tiesiog „Merei Raili, velionės Elizos Raili seseriai“. Kai tik testamentas buvo pasirašytas, Merė Džerard buvo pasmerkta. Ta moteris turėjo tik palaukti tinkamo momento. Aš manau, kad ji jau buvo suplanavusi nusikaltimo įvykdymo būdą, panaudojant apomorfiną savo alibi užtikrinimui. Galbūt ji ketino atsivesti Elinorą ir Merę į savo kotedžą, tačiau kai Elinora atėjo į sarginę ir pakvietė jas užkąsti sumuštinių, ji išsyk suprato, kad tai labai tinkamas momentas. Aplinkybės buvo tokios, kad Elinora beveik neišvengiamai turėjo būti nuteista.

— Jeigu ne jūs — ji būtų buvusi nuteista, — lėtai ištarė Piteris Lordas.

— Ne, tai jums, mano drauge, ji turi dėkoti už savo gyvybę, — skubiai paprieštaravo Erkiulis Puaro.

— Man? Bet aš juk nieko nepadariau. Aš stengiausi...

Staiga jis nutilo. Erkiulis Puaro šyptelėjo.

— Mais oui, jūs labai stengėtės, ar ne? Jūs nekantravote, nes jums atrodė, kad man nieko nepavyks. Pagaliau jūs taip pat nuogąstavote, kad ji gali būti kalta. Todėl jūs siaubingai įžūliai melavote man! Tačiau, mon cher , jūsų melas nebuvo labai vykęs. Ateičiai jums patariu užsiimti tymais bei kokliušu, o ne nusikaltimų tyrimu.

Piteris Lordas išraudo ir paklausė:

— Jūs žinojote? Visą tą laiką?

— Jūs nusivedėte mane už rankos į tą proskyną krūmuose ir padėjote man rasti vokišką degtukų dėžutę, kurią buvote ką tik ten numetęs! C‘est l‘enfantillage! 22

Piteris Lordas suvirpėjo ir atsiduso:

— Nebarstykite druskos ant žaizdos.

— Jūs kalbėjotės su sodininku ir jis buvo priverstas pasakyti, kad matė jūsų automobilį prie vartų. Tuomet jūs išsigandote ir ėmėte apsimetinėti, kad tai buvo ne jūsų automobilis. Įdėmiai žiūrėjote į mane norėdamas įsitikinti, jog aš supratau, kad tikriausiai tą rytą ten buvo kažkoks nepažįstamasis.

— Aš buvau visiškas kvailys, — prisipažino Piteris Lordas.

— Ką tą rytą veikėte Hanterberio dvare?

Piteris Lordas vėl iškaito.

— Tai buvo tikra kvailystė... Aš... aš sužinojau, kad ji yra atvykusi. Priėjau prie namo, tikėdamasis ją pamatyti. Neketinau su ja kalbėtis. Aš... tiesiog norėjau... ją pamatyti. Nuo takelio, vedančio tarp krūmokšnių, pamačiau ją bufetinėje pjaustančią duoną ir tepančią sumuštinius...

— Šarlotė ir poetas Verteris. Tęskite, mano drauge.

— Ak, daugiau nėra ką pasakoti. Įsliūkinau į krūmus ir stebėjau ją, kol ji išėjo.

— Jūs įsimylėjote Elinorą Karlail iš pirmo žvilgsnio? — švelniai paklausė Puaro.

Įsivyravo ilga tyla.

— Manau, kad taip.

— Na ką gi, tikiuosi, kad vėliau ji ir Roderikas Velmanas gyvens gražiai ir laimingai, — dar pridūrė Piteris Lordas.

— Mano mielas bičiuli, nieko panašaus jūs nemanote! — paprieštaravo Erkiulis Puaro.

— O kodėl ne? Ji adeis jam už tą istoriją su Mere Džerard. Šiaip ar taip, tai tebuvo aklas susižavėjimas ir nieko daugiau.

— Viskas yra daug rimčiau... — ėmė aiškinti Puaro. — Kartais tarp praeities ir ateities atsiveria didžiulė praraja. Kai žmogus vaikščioja po mirties šešėlio slėnį, o paskui išeina į saulėkaitą — tuomet, mon cher, prasideda naujas gyvenimas... Ir praeitis jam netiks...

Akimirką patylėjęs, jis kalbėjo toliau:

— Naujas gyvenimas... Štai ką dabar pradeda Elinora Karlail... Ir tą gyvenimą jai suteikėte jūs.

— Ne.

— Taip. Tik jūsų ryžtingumas, jūsų arogantiškas atkaklumas privertė mane padaryti tai, ko prašėte. O dabar prisipažinkite, juk ji reiškia dėkingumą jums, ar ne?

— Taip, ji yra labai dėkinga... dabar... Ji paprašė manęs ją lankyti... dažnai, — lėtai ištarė Piteris Lordas.

— Taip, jūs jai reikalingas.

— Ne taip, kaip jai reikia jo! — piktai atrėžė Piteris Lordas.

Erkiulis Puaro papurtė galvą.

— Jai niekuomet nereikėjo Roderiko Velmano. Taip, ji mylėjo jį, tačiau nelaimingai, netgi beviltiškai.

— Manęs ji niekada taip nemylės, — nutaisęs niūrią veido išraišką, karčiai ištarė Piteris Lordas.

— Galbūt, — ramiai sutiko Erkiulis Puaro. — Tačiau jai reikia jūsų, mano drauge, nes tik su jumis ji gali pradėti naują gyvenimą.

Piteris Lordas tylėjo.

Erkiulio Puaro balsas buvo labai švelnus, kai jis pasakė:

— Nejaugi negalite pripažinti faktų? Ji mylėjo Roderiką Velmaną. Ir kas iš to? Su jumis ji gali būti laiminga...

Išnašos

Daina iš Šekspyro komedijos „Dvyliktoji naktis, arba kaip norite“, II veiksmas, IV scena; vertė A. Miškinis (Šekspyras, Raštai III, Komedijos, Valstybinės

Perfrazuotas Jėzaus Kristaus pamokymas, Mt 6,28-29, - vert. past.

Nepasiekiamoji princesė (pranc.)

Anglijos koledžas, kuriame ruošiamos vaikų priežiūros, ugdymo ir slaugos specialistės, - vert. past.