Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Žinoma.

— Dažnai?

— Taip dažnai, kaip norėsite.

— Prašau, atvažiuokite... labai dažnai...

— Taigi matote, mano drauge, melas, kurį pasakoja žmonės, yra toks pats naudingas kaip ir tiesa, — pareiškė Erkiulis Puaro.

— O jums kas nors melavo? — nustebęs paklausė Piteris Lordas.

Erkiulis Puaro linktelėjo.

— O taip! Dėl vienos ar kitos priežasties. Vienintelis žmogus, kuris jautė pareigą sakyti tiesą ir sąžiningai tai darė, mane labiausiai ir glumino.

— Pati Elinora! — sumurmėjo Piteris Lordas.

— Būtent. Visi įkalčiai buvo prieš ją. O ji pati, būdama švarios sąžinės, nieko nedarė, kad tokie įtarimai būtų paneigti. Kaltindama save dėl troškimo įvykdyti nusikaltimą, ji vos neatsisakė šios pasibjaurėtinos kovos ir vos neprisipažino kalta dėl nusikaltimo, kurio ji iš tikrų jų neįvykdė.

Piteris Lordas sunkiai atsiduso.

— Neįtikėtina.

Puaro papurtė galvą.

— Nieko panašaus. Ji pasmerkė save, nes sau taikė daug aukštesnius standartus, nei taiko eiliniai žmonės.

— Taip, ji tokia, — susimąstęs pritarė Piteris Lordas.

— Nuo pat tos akimirkos, kai pradėjau savo tyrimą, man atrodė, jog yra didelė tikimybė, kad Elinora Karlail padarė tą nusikaltimą, kuriuo yra kaltinama, — toliau kalbėjo Erkiulis Puaro. — Tačiau aš įvykdžiau savo įsipareigojimus jums ir išsiaiškinau, kad galima rasti gana rimtų įkalčių prieš kitą asmenį.

— Prieš slaugę Hopkins?

— Iš pradžių — ne. Pirmas žmogus, kuris patraukė mano dėmesį, buvo Roderikas Velmanas. Ir šiuo atveju mes pradedame nuo melo. Jis sakė man, kad išvyko iš Anglijos liepos 9-ąją, o grįžo rugpjūčio 1-ąją. Tačiau slaugė visiškai atsitiktinai užsiminė, jog Merė Džerard atstūmė Roderiką. Velmanas mėgino užmegzti draugystę tiek Meidensforde, tiek ir tada, kai „ji matėsi su juo Londone“. Jūs man pranešėte, kad Merė Džerard išvažiavo į Londoną liepos 10-ąją — kitą dieną po Roderiko Velmano išvykimo iš Anglijos. Tuomet kada Merė Džerard kalbėjosi su Roderiku Velmanu Londone? Aš paprašiau savo bičiulį įsilaužėlį imtis darbo ir apžiūrėjęs Velmano pasą sužinojau, kad jis buvo Anglijoje nuo liepos 25-osios iki 27-os dienos. Ir kad jis sąmoningai pamelavo.

Aš nuolat galvojau apie tą laiko tarpą, kai lėkštė su sumuštiniais stovėjo bufetinėje, o Elinora Karlail buvo sarginėje. Tačiau po to aš supratau, kad auka turėjo tapti pati Elinora, o ne Merė. Ar turėjo Roderikas Velmanas kokį nors motyvą žudyti Elinorą Karlail? Taip, ir labai aiškų motyvą. Ji buvo sudariusi testamentą, kuriuo jam paliko visą savo turtą. Apsukriai paklausinėjęs išsiaiškinau, jog Roderikui Velmanui šis faktas galėjo būti žinomas.

— O kodėl jūs nusprendėte, kad jis nekaltas?

— Dėl dar vieno melo. Lygiai dėl tokio paties kvailo nereikšmingo melo. Slaugė Hopkins pasakė, jog buvo įsidūrusi į rožių krūmą — į riešą jai buvo įsmigęs spyglys. Aš nuėjau ir apžiūrėjau tą rožių krūmą, tačiau jis neturėjo spyglių... Taigi aišku, kad slaugė Hopkins melavo, ir tas melas buvo toks kvailas ir toks akivaizdžiai beprasmis, kad tai nukreipė mano dėmesį į ją.

Ėmiau galvoti apie slaugę Hopkins. Iki to momento ji man atrodė visiškai patikima ir nuosekli liudininkė, griežtai nusistačiusi prieš kaltinamąją dėl visai suprantamos priežasties — meilės mirusiai merginai. Tačiau dabar, turėdamas omenyje tą kvailą beprasmį melą, aš labai kruopščiai pergalvojau tai, ką žinau apie slaugę Hopkins bei jos parodymus, ir supratau tai, ko negalėjau suprasti anksčiau. Slaugė Hopkins kažką žinojo apie Merę Džerard ir labai norėjo, kad tai išeitų į viešumą.

— O aš maniau, kad viskas buvo atvirkščiai, — nustebęs įsiterpė Piteris Lordas.

— Ji tik suvaidino žmogaus, kuris kažką žino, tačiau neketina to pasakyti, vaidmenį. Tačiau kai aš viską gerai pergalvojau, supratau, jog kiekvienas ta tema pasakytas žodis buvo ištartas su diametraliai priešingu tikslu. Ir mano pokalbis su slauge O’Brajen tik patvirtino šį mano įsitikinimą. Hopkins labai sumaniai pasinaudojo slauge O’Brajen, pastarajai to nežinant.

Tuomet paaiškėjo, kad slaugė Hopkins žaidė kažkokį savo žaidimą. Aš palyginau abu melus — jos ir Roderiko Velmano. Ar kuris nors iš jų galėjo turėti nekaltą paaiškinimą?

Roderiko atveju aš atsakiau išsyk: taip. Roderikas Velmanas — labai jautrus žmogus. Prisipažinimas, jog nesugebėjo laikytis savo plano pagyventi užsienyje, buvo priverstas paslapčiomis grįžti ir sukinėtis aplink merginą, kuri nenori turėti nieko bendra su juo, būtų užgavęs jo savigarbą. Kadangi nusikaltimo metu Anglijoje jo nebuvo ir jis nieko apie tai nežinojo, jis pasirinko mažiausiai pasipriešinimo sulauksiančią gynybą ir išvengė nemalonumų (tai jo būdingiausias bruožas!) nepaminėjęs to trumpalaikio vizito į Angliją ir teigdamas, jog grįžo į Angliją rugpjūčio 1-ąją, kai jį pasiekė žinia apie žmogžudystę.

O kaip dėl slaugės Hopkins? Ar galima būtų rasti nekaltą paaiškinimą jos melui? Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau man tai atrodė keista. Kodėl slaugei Hopkins atrodė būtina meluoti dėl dūrio žymės ant savo riešo? Kodėl ta dūrio žymė tokia reikšminga?

Pradėjau uždavinėti sau tam tikrus klausimus. Kam priklausė pavogtas morfinas? Slaugei Hopkins. Kas galėjo suduoti tą morfiną senajai misis Velman? Slaugė Hopkins. Taip, tačiau kam reikėjo atkreipti dėmesį į jo dingimą? Jei slaugė Hopkins kalta, į šį klausimą galėjo būti tik vienas atsakymas: dėl kitos žmogžudystės, Merės Džerard žmogžudystės, kuri jau buvo suplanuota ir netgi išrinktas atpirkimo ožys, kuris turėjo galimybę paimti morfiną.

Kai kurie kiti dalykai taip pat tiko. Anoniminis laiškas Elinorai Karlail. Jis buvo skirtas sugadinti Elinoros ir Merės tarpusavio santykius. Be jokios abejonės, buvo tikimasi, kad Elinora atvažiuos į dvarą ir neleis, kad Merė darytų įtaką misis Velman. O ta aplinkybė, kad Roderikas Velmanas pames galvą dėl Merės, buvo visiškai nenumatyta, tačiau slaugė Hopkins gana greitai ją įvertino kaip naudingą. Tai buvo idealus motyvas atpirkimo ožiui Elinorai.

Tačiau kokia buvo dviejų žmogžudysčių priežastis? Koks motyvas galėjo paskatinti slaugę Hopkins atsikratyti Mere Džerard? Pradėjau matyti šviesą — tiesa, kol kas labai blankią. Slaugė Hopkins Merei turėjo labai didžiulę įtaką, kuria pasinaudojo įtikindama merginą surašyti testamentą. Tačiau testamentas buvo naudingas ne slaugei, o tetai Merei, kuri gyveno Naujojoje Zelandijoje. Ir tada aš prisiminiau atsitiktinę kažkokio žmogaus iš kaimo pastabą. Ta teta buvo ligoninės slaugė.

Dabar šviesa jau nebuvo tokia blanki. Nusikaltimo modelis po truputį ėmė aiškėti. Kitas žingsnis buvo paprastas. Aš dar kartą aplankiau slaugę Hopkins. Mes abu labai gražiai suvaidinome komediją. Galų gale ji leidosi įtikinama pasakyti tai, ką visą laiką norėjo pasakyti. Tik galbūt ji pasakė tai šiek tiek anksčiau, nei ketino! Tačiau situacija tai padaryti buvo labai palanki, ir ji negalėjo atsispirti. Be to, tiesa juk turi kada nors išaiškėti. Taigi su apsimestiniu nenoru ji pateikė laišką. Ir tada, mano drauge, nebeliko jokių prielaidų. Aš jau žinojau! Laiškas ją išdavė.

Piteris Lordas susiraukė ir paklausė:

— Bet kaip?

— Mon cher! Užrašas ant voko skambėjo taip: „Po mano mirties išsiųsti Merei.“ Tačiau, sprendžiant pagal laiško turinį, Merė Džerard neturėjo sužinoti tiesos. Daug ką nušviečia ir žodis išsiųsti (o ne perduoti). Laiškas buvo parašytas ne Merei Džerard , o kitai Merei. Eliza Raili parašė tiesą savo seseriai — Merei Raiti, kuri gyveno Naujojoje Zelandijoje.