Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Jūs gėrėte arbatą?

— Ne.

— Tačiau Merė Džerard ir slaugė Hopkins gėrė arbatą?

— Taip.

— Kas atsitiko vėliau?

— Slaugė nuėjo ir išjungė dujų degiklį.

— Palikdama jus vieną su Mere Džerard?

— Taip.

— Kas buvo toliau?

— Po kelių minučių aš paėmiau padėklą su lėkšte nuo sumuštinių ir nunešiau juos į bufetinę. Ten radau ir slaugę Hopkins, su kuria kartu suplovėme indus.

— Ar tuo metu slaugės Hopkins rankogaliai buvo atraitoti?

— Taip. Ji plovė indus, o aš juos šluosčiau.

— Ar jūs užsiminėte apie įbrėžimą ant jos riešo?

— Aš paklausiau, ar ji įsidūrė.

— Ir ką ji atsakė?

— Ji pasakė: „Tai spyglys nuo rožės krūmo, augančio prie sarginės. Aš tuoj jį išsitrauksiu“.

— Kokia tuo metu buvo jos savijauta?

— Manau, jai buvo karšta. Ji prakaitavo, o veidas buvo įgavęs keistą spalvą.

— Kas atsitiko po to?

— Mes užlipome į viršų, ir ji padėjo man atrinkti tetos daiktus.

— Kada nulipote žemyn?

— Turbūt po valandos.

— Kur buvo Merė Džerard?

— Merė sėdėjo mažajame valgomajame. Ji labai keistai kvėpavo ir buvo komos būklės. Slaugės Hopkins nurodymu paskambinau daktarui. Jis atvažiavo prieš jai numirštant.

Seras Edvinas teatrališkai pasitempė.

— Mis Karlail, ar tai jūs nužudėte Merę Džerard?

(Tai tavo replika! Pakelk galvą ir žiūrėk tiesiai.)

— Ne! III

Seras Samiuelis Etenberis. Teisiamosios širdis daužosi kaip pašėlusi. Dabar ji atsidūrė priešo malonėje. Daugiau nebebus nei švelnumo, nei klausimų, į kuriuos ji žino atsakymus.

Tačiau jis pradeda gana švelniai:

— Jūs sakėte, kad buvote susižadėjusi su misteriu Roderiku Velmanu?

— Taip.

— Jūs mylėjote jį?

— Labai mylėjau.

— O aš tvirtinu, jog jūs buvote tiesiog galvą pametusi dėl Roderiko Velmano ir siaubingai pavydėjote Merei Džerard.

— Nieko panašaus! (Ar tą „nieko panašaus“ ji ištarė su deramu pasipiktinimu?)

— O aš sakau, kad jūs sąmoningai planavote pašalinti šią merginą iš kelio, tikėdamasi, jog Roderikas Velmanas grįš pas jus, — grėsmingai pareiškė seras Samiuelis.

— Žinoma, ne. (Niekinamas tonas su vos juntamu nuovargiu. Šįsyk pavyko geriau.)

Ją vis klausinėjo ir klausinėjo. Tai buvo tarsi sapnas... blogas sapnas... košmaras...

Klausimas sekė klausimą... Siaubingi, žeidžiantys klausimai... Kai kuriems klausimams Elinora buvo pasiruošusi, kai kurie ją užklupo netikėtai...

Ji nuolat stengėsi nepamiršti savo vaidmens, kovoti su savimi, kad neišsprūstų: „Taip, aš nekenčiau jos... Taip, aš troškau jos mirties... Taip, visą tą laiką, kol tepiau sumuštinius, galvojau apie jos mirtį...“

Išlikti ramiai ir šaltakraujiškai, atsakinėti kaip įmanoma trumpiau ir šalčiau...

Kovoti...

Atkakliai grumtis...

Pagaliau baigta. Tas siaubingas žmogus su žydiška nosimi sėdasi. Pasigirsta švelnus, pataikaujamas sero Edvino Balmerio balsas. Jis užduoda dar keletą klausimų. Lengvi, malonūs klausimai, skirti išsklaidyti blogą įspūdį, kurį ji galėjo padaryti kryžminės apklausos metu...

Ji grįžo į teisiamųjų suolą. Žvelgė į prisiekusiųjų žiuri ir galvojo... IV

Rodis. Ten stovi Rodis... Šiek tiek mirkčioja... Jam visa tai labai nepatinka. Rodis atrodo kažkaip nerealiai. Tačiau dabar jau nieko nėra realaus. Viskas keičiasi velnišku greičiu. Balta tampa juoda, viršus — apačia, o rytai — vakarais... Aš ne — Elinora Karlail, o „kaltinamoji“. Ir nesvarbu, ar jie mane pakars, ar paleis, nieko jau nebus taip, kaip anksčiau. Jei tik būtų bent vienas protingas dalykas, už kurio būtų galima užsikabinti...

(Strazdanotas ir gana neįprastas Piterio Lordo veidas, regis, toks pats, kaip visuomet...)

Kur link seras Edvinas pakreipė kalbą dabar?

— Gal pasakysite mums, ką jums jautė mis Karlail?

— Manau, kad ji buvo labai prisirišusi prie manęs, bet tikrai nebuvo pametusi dėl manęs galvos, — aiškiu balsu atsakė Rodis.

— Sužadėtuves su ja laikėte vykusiomis?

— O taip! Mes turėjome daug bendra.

— Misteri Velmanai, gal pasakytumėte prisiekusiesiems, kodėl sužadėtuvės buvo nutrauktos?

— Na, misis Velman mirtis mus gerokai sukrėtė. Man nepatiko mintis apie vedybas su turtinga moterimi, kai aš pats esu bepinigis. Tiesą sakant, sužadėtuvės buvo nutrauktos abipusiu sutarimu. Mums abiem labai palengvėjo.

— Gal pasakytumėte mums, kokie buvo jūsų santykiai su Mere Džerard?

(Alt, Rodi, vargšas Rodi, kaip tau turėtų visa tai nepatikti!)

— Ji man atrodė tikra gražuolė.

— Ar buvote ją įsimylėjęs?

— Truputį.

— Kada ją matėte paskutinį kartą?

— Leiskite pagalvoti... Turbūt liepos 5-ąją ar 6-ąją.

— Man regis, matėte ją ir vėliau, — nuožmiu balsu priminė seras Edvinas.

— Ne. Aš išvykau į užsienį — į Veneciją ir Dalmatiją.

— Kada grįžote į Angliją?

— Kai gavau telegramą — leiskite pagalvoti — tikriausiai rugpjūčio 1-ąją.

— Bet, mano žiniomis, Anglijoje jūs buvote jau liepos 27-ąją.

— Netiesa.

— Nagi, misteri Velmanai. Nepamirškite, jog esate davęs priesaiką. Argi jūsų pasas nepatvirtina fakto, jog grįžote į Angliją liepos 25-ąją, ir vėl išvykote liepos 27-osios naktį?

Sero Edvino balse pasigirdo grėsminga gaidelė. Elinora susiraukė ir staiga atsipeikėjo. Kodėl gynėjas kabinėjasi prie savo liudininko?

Roderikas gerokai išblyško. Minutėlę patylėjo, o po to šiaip ne taip išspaudė:

— Taip, tai tiesa.

— Liepos 25-ąją jūs nuvažiavote į Londoną ir aplankėte Merę Džerard jos bute?

— Taip.

— Ar prašėte jos tekėti už jūsų?

— Hm... hm... taip.

— Koks buvo jos atsakymas?

— Ji atsisakė.

— Misteri Velmanai, jūs nesate turtingas, ar ne?

— Nesu.

— Ir netgi turite daug skolų?

— O kaip tai liečia jus?

— Ar nežinojote, kad mis Karlail savo mirties atveju visus pinigus palieka jums?

— Pirmą kartą apie tai girdžiu.

— Ar buvote Meidensforde liepos 27-osios rytą?

— Nebuvau.

Seras Edvinas atsisėdo.

Kaltintojas tarė:

— Jūs teigėte, kad kaltinamosios jausmai jūsų atžvilgiu nebuvo labai stiprūs?

— Aš taip ir sakiau.

— Ar jūs kilnus žmogus, misteri Velmanai?

— Nesuprantu, ką norite tuo pasakyti.

— Jeigu ledijus stipriai mylėtų, o jūs jos nemylėtumėte, ar laikytumėte savo pareiga šį faktą nuo jos nuslėpti?

— Žinoma, ne.

— Kokią mokyklą baigėte, misteri Velmanai?

— Etoną.

— Tai viskas, — santūriai šypsodamasis užbaigė apklausą seras Samuelis. V

Parodymus duoda Alfredas Džeimsas Vorgreivas.

— Jūs esate rožių augintojas ir gyvenate Emsvorte, Berkso grafystėje?

— Taip.

— Ar spalio 20-ąją nuvažiavote į Meidensfordą ir apžiūrėjote rožių krūmą, augantį prie Hanterberio dvaro sarginės?

— Taip.

— Gal galėtumėte apibūdinti tą krūmą?

— Tai buvo vijoklinė rožė — Zephyrinė Drouhin. Jos žiedai rožiniai, malonaus kvapo. Rožė neturi spyglių.

— Įsidurti į tokį rožės krūmą būtų neįmanoma, ar ne?

— Visiškai neįmanoma. Šis krūmas be spyglių.

Jokios kryžminės apklausos. VI

— Jūsų vardas Džeimsas Arturas Litldeilas? Jūs esate kvalifikuotas vaistininkas ir dirbate didmenine vaistų prekyba užsiimančioje kompanijoje „Dženkinsas ir Heilas“?