Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

Ne man spręsti apie įkalčius prieš kitą asmenį — aš tik noriu parodyti, jog tas kitas asmuo turėjo tokias pačias galimybes ir daug rimtesnį motyvą nužudyti.

— Laikydamasis tokio požiūrio, ponai prisiekusieji, drįstu pareikšti, jog byla prieš Elinorą Karlail žlugo... II

Iš apibendrinamosios teisėjo Bedingfildo kalbos prisiekusiesiems:

— Jūs turite būti visiškai įsitikinę, jog ši moteris liepos 27-ąją sudavė Merei Džerard mirtiną dozę morfino. O jeigu nesate tuo tikri, kaltinamąją privalote išteisinti.

Kaltintojas teigė, jog vienintelis žmogus, turėjęs galimybę suduoti nuodus Merei Džerard, buvo teisiamoji. Gynėjas siekė įrodyti, jog buvo kitų alternatyvų. Buvo iškelta hipotezė, kad Merė Džerard nusižudė, tačiau vienintelis tokios hipotezės įrodymas tėra faktas, jog Merė Džerard prieš pat mirtį sudarė testamentą. Nėra nė menkiausio įrodymo, jog ji buvo prislėgta, nelaiminga ar tokios dvasinės būsenos, kuri paskatintų ją atimti sau gyvybę. Taip pat buvo iškelta hipotezė, kad morfiną į sumuštinius galėjo įmaišyti pašalinis asmuo, įslinkęs į bufetinę tuo metu, kai Elinora Karlail buvo išėjusi į sarginę. Tokiu atveju nuodai buvo skirti Elinorai Karlail, o Merės Džerard mirtis buvo klaida. O pagal trečią gynybos iškeltą hipotezę, suduoti morfiną turėjo tokią pačią galimybę ir kitas asmuo, ir pastaruoju atveju morfinas buvo įmaišytas į arbatą, o ne į sumuštinius. Norėdamas pagrįsti savo teoriją, gynėjas iškvietė liudininką Litdeilą. Jis prisiekė, jog bufetinėje rasta popieriaus skiautelė yra dalis etiketės nuo tūbelės, kurioje buvo laikomos apomorfino hidrochlorido tabletės — labai stiprus vimdomasis vaistas. Jums buvo pateikti abiejų rūšių etikečių pavyzdžiai. Mano požiūriu, policija pasielgė baisiai nerūpestingai atidžiai neištyrusi etiketės nuoplaišos ir skubotai padariusi išvadą, jog ši etiketė yra nuo tūbelės su morfinu.

— Liudininkė Hopkins teigė, jog riešą įsidūrė į rožės krūmą, augantį prie sarginės. Liudininkas Vorgreivas apžiūrėjo krūmą — šios rožės neturi jokių spyglių. Jūs turite nuspręsti, nuo ko atsirado dūrio žymė ant slaugės Hopkins riešo ir kodėl jai reikėjo apie tai pameluoti...

Jeigu kaltintojas jus įtikino, kad nusikaltimą įvykdė ne kas kitas, o teisiamoji, tuomet turite pripažinti ją kalta.

Jeigu alternatyvi teorija, kurią pateikė gynyba, yra galima ir neprieštarauja įrodymams, kaltinamoji turi būti išteisinta.

Prašau jūsų, apsvarsčius jums pateiktus įrodymus, rūpestingai ir drąsiai priimti sprendimą. III

Elinora vėl buvo atvesta į teismo salę.

Prisiekusieji išsirikiavo į vieną gretą.

— Ponai prisiekusieji, ar priėmėte sprendimą?

— Taip.

— Pažvelkite į teisiamųjų suole sėdinčią kaltinamąją ir pasakykite: kalta ar nekalta.

— Nekalta...

Jie išvedė ją pro šonines duris.

Ji žinojo, kad čia yra ją palaikančių žmonių... Rodis... Seklys su dideliais ūsais...

Tačiau ji kreipėsi į Piterį Lordą.

— Noriu dingti iš čia...

Dabar ji sėdėjo su juo švariame Daimleryje ir dūmė iš Londono.

Jis neištarė jai nė žodžio. Elinora sėdėjo palaimingoje tyloje.

Kas minutę jie vis labiau tolo nuo Londono.

Naujas gyvenimas...

Štai ko ji norėjo — naujo gyvenimo.

— Aš... aš noriu nuvažiuoti ten, kur ramu... kur nebus jokių veidų... — staiga pasakė ji.

— Viskas paruošta, — ramiai atsakė Piteris Lordas. — Jūs važiuojate į sanatoriją. Ten rami vieta, nuostabus parkas. Niekas jums netrukdys ir nepasieks jūsų.

Ji atsiduso ir tarė:

— Taip, būtent šito aš ir noriu...

„Jis supranta, nes yra gydytojas“, — pagalvojo Elinora. Jis suprato ir neįkyrėjo jai. Kokia palaiminga ramybė būti čia su juo, važiuoti kuo toliau nuo viso šito, nuo Londono... Į vietą, kur ji būtų saugi...

Ji norėjo pamiršti — pamiršti viską... Dabar visa tai atrodė nerealu. Viskas praėjo, dingo, baigėsi — kartu su buvusiu gyvenimu ir buvusiais jausmais. Dabar ji buvo visai kita — keista, sutrikusi ir pažeidžiama, būtybė, kuri viską pradeda nuo pradžių. Labai keista ir labai išsigandusi...

Tačiau buvimas su Piteriu Lordu ramina...

Dabar jie važiavo Londono priemiesčiu.

— Viskas jūsų dėka... tik jūsų... — pagaliau prabilo ji.

— Ne mano, o Erkiulio Puaro dėka. Tas vyrukas tiesiog stebukladarys!

Bet Elinora papurtė galvą ir paprieštaravo:

— Ne, viskas jūsų dėka. Tai jūs pasamdėte jį ir privertėte tai padaryti.

Piteris šyptelėjo.

— Taip, aš jį priverčiau...

— Jūs buvote įsitikinęs, jog aš to nepadariau? O gal abejojote?

— Niekada nebuvau visiškai tuo tikras, — atvirai prisipažino Piteris.

— Štai kodėl proceso pradžioje aš vos nepasakiau „kalta“... Suprantate, aš buvau pagalvojusi apie tai... Aš galvojau apie tai tą dieną, kai juokiausi, stovėdama prie kotedžo lango.

— Žinau, — pasakė Piteris.

— Dabar visa tai atrodo taip keista... tarytum apsėdimas, — sutrikusi kalbėjo ji. — Tą dieną, kai nusipirkau pašteto ir tepdama sumuštinius įsivaizdavau, kad įmaišiau nuodų ir ji, suvalgiusi juos, mirs. O tada Rodis grįš pas mane.

— Kai kuriems žmonėms palengvėja įsivaizdavus tokius dalykus. Ir tai tikrai nėra blogai, — paaiškino Piteris Lordas. — Tu išgyveni tai savo vaizduotėje, o paskui išmeti iš galvos.

— Taip, tai tiesa, — sutiko Elinora. — Nes tai užėjo netikėtai. Turiu omenyje proto užtemimą. Kai ta moteris paminėjo rožių krūmą prie sarginės, viskas grįžo į savo vėžes...

Ir sudrebėjusi pridūrė:

— Po to, kai mes nuėjome į valgomąjį ir radome ją mirusią, tiksliau pasakius — mirštančią, pagalvojau: ar yra koks nors skirtumas tarp pagalvojimo apie žmogžudystę ir jos įvykdymo ?

— Labai didelis skirtumas! — patikino Piteris Lordas.

— Tikrai?

— Žinoma, yra! Galvojimas apie žmogžudystę jokios žalos nedaro. Žmonės kvailai įsitikinę, jog galvojimas apie žmogžudystę yra lygus jos planavimui. Taip nėra. Jeigu pakankamai ilgai galvosite apie žmogžudystę, staiga proto užtemimas praeis ir jūs suprasite, jog tai gana kvaila!

— Ak! Jūs taip mokate nuraminti...

— Na ką jūs! Tiesiog taip sako sveiko proto balsas, — gana nerišliai atsiliepė Piteris Lordas.

— Teisme aš nuolat žvilgčiojau į jus, — pasakė Elinora ir staiga jos akyse pasirodė ašaros. — Tai suteikė man drąsos. Jūs atrodėte toks... toks niekuo neišsiskiriantis.

Tuomet ji nusijuokė.

— Kokia aš nemandagi!

— Aš suprantu, — pasakė jis. — Kai atsiduri košmare, vienintelė viltis — kas nors įprasto. Šiaip ar taip, aš visuomet maniau, jog įprasti dalykai yra patys geriausi.

Pirmą kartą nuo tada, kai įsėdo į automobilį, ji pasuko galvą ir pažvelgė į jį.

Jai nebuvo skaudu matyti jo veidą, o Rodžio veidas ją visuomet skaudino. Jis nesukėlė jai sumišusių aštraus skausmo ir pasitenkinimo pojūčių. Priešingai — Elinora jautė šilumą ir ramybę.

„Koks mielas jo veidas... — pagalvojo ji. — Mielas ir juokingas... Taip, ir raminantis...“

Pagaliau jie pravažiavo vartus ir aukštyn vingiuojančiu keliuku pasiekė ant kalno šlaito stovintį kuklų baltą namą.

— Čia jūs būsite visiškai saugi, — pasakė jis. — Niekas nedrums jūsų ramybės.

Ji impulsyviai ant jo rankos uždėjo savąją.

— Ar jūs... ar jūs atvažiuosite manęs aplankyti? — paklausė ji.