Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Ar jūs vis dar teigiate, jog liepos 27 dieną įsidūrėte riešą į rožės spyglį? — toliau klausinėjo jis.

— Taip, — įžūliai atkirto slaugė Hopkins.

— Kada tai atsitiko?

— Liepos 27-osios rytą, kai išėjome iš sarginės ir ruošėmės eiti į namą.

— Ir koks tai buvo rožių krūmas?

— Rausvos spalvos vijoklinės rožės, augančios prie sarginės.

— Jūs esate tuo įsitikinusi?

— Visiškai įsitikinusi.

Seras Edvinas patylėjo, o tada paklausė:

— Jūs atkakliai tvirtinate, kad morfinas buvo lagaminėlyje, kai liepos 28 dieną atvykote į Hanterberį?

— Taip. Jis buvo mano lagaminėlyje.

— O jeigu dabar į liudininkų suolą sės slaugė O’Brajen ir prisieks, jog jūs sakėte, kad morfiną tikriausiai palikote namie?

— Morfinas buvo mano lagaminėlyje. Esu tuo tikra.

Seras Edvinas atsiduso.

— Ir jūs nejautėte jokio nerimo, kad dingo morfinas?

— Nerimo? Ne, nejaučiau.

— O, vadinasi, jūs jautėtės visiškai rami, nepaisant to fakto, jog dingo didžiulis kiekis pavojingų vaistų?

— Tuo metu nepagalvojau, kad jį kas nors paėmė.

— Suprantu. Tiesiog tuo metu jūs negalėjote prisiminti, kur jūs jį padėjote, ar ne?

— Nieko panašaus. Morfinas buvo lagaminėlyje.

— Dvidešimt tablečių po pusę grano morfino, tai yra dešimt granų morfino. Tokio kiekio pakaktų nužudyti keletą žmonių, ar ne?

— Taip.

— Tačiau jūs nejautėte nerimo ir netgi nepranešėte apie dingimą policijai?

— Maniau, jog viskas bus gerai.

— Jei morfinas dingo tokiu būdu, jūs, kaip doras žmogus, privalote apie tai pranešti policijai.

— Ką gi, aš to nepadariau, — smarkiai išraudusi pasakė slaugė Hopkins.

— Iš jūsų pusės tai buvo tikrai nusikalstamas nerūpestingumas. Atrodo, jūs nelabai rimtai žvelgiate į savo pareigas. Ar jūs dažnai pamesdavo te šiuos pavojingus vaistus?

— Anksčiau to niekad nebuvo nutikę.

Toks kamantinėjimas truko dar keletą minučių. Slaugė Hopkins, išraudusi ir sutrikusi, nuolat prieštaravo pati sau... Ji tapo lengva sero Edvino meistriškumo auka.

— Ar tiesa, kad liepos 6-ąją, ketvirtadienį, mirusi mergina Merė Džerard, sudarė testamentą?

— Tiesa.

— O kodėl?

— Nes manė, jog reikia tai padaryti. Ir teisingai manė.

— Jūs esate įsitikinusi, jog ji tai darė ne todėl, kad buvo prislėgta ir abejojo dėl savo ateities?

— Nesąmonė.

— Vis dėlto tai įrodo, kad mintys apie mirtį sukosi jos galvoje.

— Jokiu būdu. Tiesiog ji manė, jog reikia sudaryti testamentą.

— Ar tai tas pats testamentas, pasirašytas Merės Džerard, paliudytas Emilės Bigs ir Rodžerio Veido, konditerijos parduotuvės pardavėjų, kuriuo ji viską, ką turi, palieka Merei Raili, Elizos Raili seseriai?

— Teisingai.

Testamentas buvo perduotas prisiekusiesiems.

— Ar Merė Džerard turėjo kokio nors turto?

— Tada dar neturėjo.

— Tačiau netrukus ketino gauti?

— Taip.

— Ar tiesa, kad didelę sumą pinigų — du tūkstančius svarų — Merei ketino duoti mis Karlail?

— Tiesa.

— Ar mis Karlail nebuvo verčiama tai daryti? Tai buvo jos pačios sprendimas?

— Taip, ji tai padarė savo laisva valia.

— Tačiau jei, kaip teigiama, ji būtų nekentusi Merės Džerard, mis Elinora nebūtų laisva valia davusi jai didelės sumos pinigų.

— Galimas dalykas, kad taip ir yra.

— Ką norite tuo pasakyti?

— Nieko nenoriu pasakyti.

— Visai teisingai. Ar esate girdėjusi kokių nors paskalų apie Merę Džerard ir misterį Roderiką Velmaną?

— Jis buvo įsimylėjęs ją.

— Ar turite tam kokių nors įrodymų?

— Žinojau tai, ir tiek.

— A, jūs „žinojote tai“! Bijau, kad toks „įrodymas“ nelabai įtikins prisiekusiuosius. Ar sykį jūs nesakėte, jog Merė su juo neprasidės, nes jis buvo susižadėjęs su mis Elinora, ir ji pati Londone jam pasakė tą patį?

— Man ji taip sakė.

Dabar liudininkę klausinėjo seras Samuelis Etenberis:

— Kai Merė Džerard su jumis tarėsi dėl šio testamento formuluotės, ar kaltinamoji žvilgtelėjo pro langą?

— Taip, žvilgtelėjo.

— Ką ji pasakė?

— Ji pasakė: „Taigi, Mere, rašote savo testamentą? Labai juokinga.“ Ir ėmė juoktis. Kvatojo ir kvatojo. Mano manymu, — piktai pareiškė liudininkė, — būtent tą akimirką jai ir kilo mintis. Mintis atsikratyti merginos! Širdies gilumoje ji jau buvo suplanavusi žmogžudystę.

— Atsakinėkite tik į jums užduodamus klausimus, — griežtai perspėjo teisėjas. — Paskutinė atsakymo dalis turi būti išbraukta...

„Kaip keista... — pagalvojo Elinora. — Kai kas nors pasako tiesą, jie ją išbraukia...“

Ji norėjo isteriškai juoktis. II

Liudininkų suole sėdėjo slaugė O’Brajen.

— Ar liepos 29-osios rytą slaugė Hopkins jums ką nors pasakė?

— Taip. Ji pasakė, kad iš jos lagaminėlio dingo tūbelė su morfino hidrochloridu.

— Ką jūs darėte?

— Aš padėjau slaugei Hopkins jos ieškoti.

— Tačiau neradote?

— Ne.

— Ar žinojote, kad lagaminėlis visai nakčiai buvo paliktas prieškambaryje?

— Žinojau.

— Ar misteris Velmanas ir kaltinamoji buvo apsistoję name, kai mirė misis Velman, tai yra iš birželio 28-osios į 29-ąją?

— Taip.

— Ar papasakosite mums apie incidentą, įvykusį birželio 29-ąją — kitą dieną po misis Velman mirties?

— Aš pamačiau misterį Roderiką Velmaną su Mere Džerard. Jis kalbėjo jai apie savo meilę ir mėgino ją pabučiuoti.

— Tuo metu jis buvo susižadėjęs su kaltinamąja?

— Taip.

— Kas atsitiko vėliau?

— Merė sugėdino jį ir priminė, jog yra susižadėjęs su mis Elinora.

— Ką, jūsų manymu, kaltinamoji jautė Merei Džerard?

— Ji nekentė jos. Mis Elinora nulydėdavo ją tokiu žvilgsniu, tarytum norėtų ją sunaikinti.

Seras Edvinas pašoko.

„Kodėl jie dėl to ginčijasi? Kokią tai turi reikšmę ?“ — pagalvojo Elinora.

Kryžminę apklausą pradėjo seras Edvinas Balmeris.

— Ar ne tiesa, kad slaugė Hopkins pasakė, jog mano morfiną palikusi namie?

— Suprantate, buvo štai taip: po to...

— Malonėkite atsakyti į mano klausimą. Argi ji nesakė, kad morfiną tikriausiai paliko namuose?

— Taip, sakė.

— Tuo metu ji dėl to nesijaudino?

— Ne, tuo metu nesijaudino.

— Todėl, kad manė, jog paliko morfiną namuose. Savaime suprantama, todėl ji ir nesijaudino.

— Ji net nepagalvojo, kad kas nors galėjo jį paimti.

— Visai teisingai. Tik po Merės Džerard mirties nuo morfino jai kilo tokia mintis.

— Man regis, sere Edvinai, kad šį klausimą jūs jau aptarėte su prieš tai buvusia liudininke, — įsiterpė teisėjas.

— Kaip jo šviesybė pageidauja.

— Atsižvelgiant į kaltinamosios požiūrį į Merę Džerard, ar tarp jų kada nors buvo kilęs koks nors kivirčas?

— Tarp jų nebuvo jokių kivirčų.

— Ar mis Karlail visuomet buvo ganėtinai maloni tai merginai?

— Taip. Tik tas jos žvilgsnis...

— Taip, taip, taip. Tačiau mes negalime remtis tokiais dalykais. Kaip suprantu, esate airė?

— Taip.

— O airiai turi gana gyvą vaizduotę, ar ne?

— Viskas, ką pasakiau, yra tiesa! — susijaudinusi išrėkė slaugė O’Brajen. III

Į liudininkų suolą atsisėdo misteris Ebotas, bakalėjininkas. Nors buvo sutrikęs ir nepasitikėjo savimi, tačiau jautėsi reikšmingas. Jo parodymai buvo trumpi. Kaltinamoji nusipirko du stiklainius su žuvies paštetu ir lyg tarp kitko pasakė, kad „žuvies paštetu labai dažnai apsinuodijama“. Ji atrodė susijaudinusi ir keista.