Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

Jeigu žmogus stovėjo čia ir stebėjo ir jeigu paskui nuėjo prie to lango, įlipo į vidų ir prikišo nagus prie sumuštinių, kokią išvadą galima padaryti? Ką jis galvojo ir ko tikėjosi? Jis galvojo, turėjo galvoti, kad sumuštinius suvalgys pati Elinora Karlail ...

Puaro pabeldė į slaugės Hopkins namelio duris. Ji atidarė jas prisigrūdusi pilną burną sviestinės bandelės.

— Na, misteri Puaro, ko jums reikia dabar ? — griežtai paklausė ji.

— Galiu įeiti?

Slaugė Hopkins nenoriai atsitraukė, ir Puaro buvo leista peržengti slenkstį. Slaugė Hopkins čiupo arbatinuką ir po minutėlės Puaro su nerimu žvelgė į puodelį su juodu kaip naktis gėrimu.

— Ką tik paruošta — gera ir stipri! — paragino vaišintis slaugė Hopkins.

Puaro atsargiai pamaišė savo arbatą ir didvyriškai gurkštelėjo vieną gurkšnelį.

— Ar jūs numanote, kodėl čia atėjau? — paklausė jis.

— Negalėčiau teigti, jog žinau, kol jūs man nepasakysite. Aš nepretenduoju būti minčių skaitytoja.

— Atėjau, kad pasakytumėte man teisybę.

Slaugė Hopkins užsirūstinusi pašoko.

— Ką norite tuo pasakyti, norėčiau žinoti? Aš visuomet sakau teisybę. Šiaip ar taip, nesu iš tų, kurie dangstosi melu. Aš papasakojau apie tą dingusią morfino tūbelę per apklausą, nors daugelis mano vietoje būtų ramiai sėdėję ir tylėję. O aš juk žinojau, kad būsiu peikiama už nerūpestingumą, už tai, kad palikau savo lagaminėlį be priežiūros. Galų gale toks dalykas gali nutikti kiekvienam! Taip ir atsitiko — aš gavau papeikimą, ir galiu pasakyti jums, kad man tai neišeis į naudą. Tačiau man tai buvo nesvarbu! Aš žinojau tai, kas yra susiję su byla, todėl ir pasakiau. Ir prašyčiau, misteri Puaro, visas bjaurias insinuacijas pasilaikyti sau! Apie Merės Džerard mirtį pasakiau viską, ką žinojau, nieko nenuslėpiau, o jei jūs manote kitaip, būsiu labai dėkinga, jeigu tiksliai nurodysite, ką! Aš nieko nenuslėpiau, visiškai nieko! Aš pasiruošusi prisiekti, stoti prieš teismą ir dar kartą tai pasakyti!

Puaro net nemėgino jos pertraukti. Jis puikiai žinojo, kaip reikia elgtis su įpykusią moterimi. Puaro leido slaugei Hopkins išsilieti, o kai ji nurimo, jis tyliai ir maloniai prašneko:

— Aš ir netvirtinau, kad nutylėjote kažką, kas yra susiję su nusikaltimu.

— Tai ką tada jūs turėjote omenyje, norėčiau žinoti?

— Paprašiau jūsų pasakyti tiesą — bet ne apie Merės Džerard mirtį, o apie jos gyvenimą.

— A! — slaugė Hopkins atrodė nustebusi. — Tai štai kur link jūs sukate. Tačiau tai visiškai nesusiję su žmogžudyste.

— Aš ir nesakiau, kad susiję, aš tik sakiau, jog nuslėpėte kai kuriuos faktus apie ją.

— O kodėl turėčiau juos pasakoti, jeigu jie niekaip nesusiję su nusikaltimu?

Puaro gūžtelėjo pečiais.

— O kodėl neturėtumėte?

Slaugė Hopkins išraudusiu veidu išrėžė:

— Todėl, kad to reikalauja elementarios elgesio normos! Tie, kuriuos tai liečia, dabar jau mirę. O kitiems to žinoti nebūtina.

— Galimas dalykas, jeigu tai tik spėjimas. Bet visai kas kita, jeigu jūsų žinios yra tikros.

— Nesuprantu, ką turite galvoje... — lėtai ištarė slaugė Hopkins.

— Padėsiu jums. Keletą užuominų padarė slaugė O’Brajen, be to, gana ilgai kalbėjausi su misis Sleteri, kuri puikiai prisimena dalykus, įvykusius daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Pasakysiu jums, ką konkrečiai aš sužinojau. Daugiau kaip prieš dvidešimt metų užsimezgė meilės romanas tarp dviejų žmonių. Vienas iš jų buvo jau prieš keletą metų tapusi našle misis Velman, moteris, mokanti stipriai bei aistringai mylėti. Kitas žmogus buvo seras Luisas Rikroftas, savo nelaimei vedęs moterį, kuri pamišo. Įstatymas tais laikais neleido išsiskirti, o ledi Rikroft, kurios fizinė sveikata buvo puiki, galėjo sulaukti ir devyniasdešimties. Manau, kad visi numanė apie tų dviejų žmonių nesantuokinius meilės ryšius, tačiau jie abu buvo atsargūs ir laikėsi priimtų moralės normų. O paskui seras Luisas Rikroftas žuvo mūšyje.

— Na ir ką? — paklausė slaugė Hopkins.

— Spėju, kad po jo mirties gimė vaikelis, ir tas vaikelis buvo Merė Džerard, — pasakė Puaro.

— Atrodo, jūs viską žinote, — konstatavo slaugė Hopkins.

— Aš taip tik spėju. Tačiau galimas dalykas, jog jūs turite neginčijamą to fakto įrodymą, — paaiškino Puaro.

Slaugė Hopkins sėdėjo ir susiraukusi keletą akimirkų tylėjo, tuomet netikėtai pakilo, perėjo kambarį, atidarė stalčių, išėmė voką ir padavė jį Puaro.

— Papasakosiu, kaip jis pateko į mano rankas, — pasakė ji. — Žinoma, aš kai ką įtariau. Tai, kaip misis Velman žiūri į merginą, ir dar tie gandai. Ir senasis Džerardas, kai sirgo, pasakė man, jog Merė nėjo dukra.

Taigi, po Merės mirties aš baigiau tvarkyti sarginę ir viename stalčiuje tarp senio daiktų aptikau šį laišką.

Puaro perskaitė užrašą, rašytą išblukusiu rašalu:

„Po mano mirties išsiųsti Merei. “

— Šis laiškas rašytas seniai? — paklausė Puaro.

— Jį parašė ne Džerardas, — paaiškino slaugė Hopkins, — o Merės motina, kuri mirė prieš keturiolika metų. Laiškas buvo adresuotas mergaitei, tačiau senis jį laikė tarp savo daiktų, todėl ji laiško taip ir nepamatė — ir ačiū Dievui! Todėl ji iki pat mirties galėjo vaikščioti aukštai pakelta galva ir jai nebuvo ko gėdytis.

Patylėjusi slaugė Hopkins kalbėjo toliau:

— Vokas buvo užklijuotas, tačiau kai aš jį radau — prisipažįstu — atplėšiau ir tuojau pat perskaičiau, ko, manau, neturėjau daryti. Tačiau Merė buvo mirusi, aš daugmaž numaniau, ką rasiu viduje, o kitų tai nelietė. Šiaip ar taip, aš nenorėjau jo sunaikinti, nes maniau, jog tai būtų negerai. Štai, verčiau imkite ir pats perskaitykite.

Puaro išėmė popieriaus lapą, primargintą smulkia kampuota rašysena.

Rašau tiesą, jeigu kada nors jos prireiktų. Hanterberyje tarnavau kambarine pas misis Velman, kuri man buvo labai gera. Kai patekau į bėdą, ji užsistojo už mane ir priėmė mane atgal į tarnybą, kai viskas buvo baigta. Tačiau kūdikis mirė. Mano šeimininkė ir seras Luisas Rikroftas mylėjo vienas kitą, tačiau negalėjo susituokti, nes jis jau turėjo žmoną, kuri — vargšė ledi — buvo uždaryta pamišėlių namuose. Jis buvo tikras džentelmenas, labai atsidavęs misis Velman. Jis žuvo ir netrukus ji man pasakė, jog laukiasi kūdikio. Paskui ji išvyko į Škotiją ir kartu pasiėmė mane. Vaikelis ten ir gimė, Ardlochryje. Bobas Džerardas, kuris nusiplovė rankas ir mane metė, kai mane ištiko bėda, vėl man ėmė rašyti. Buvo sutarta, kad mes susituoksime ir gyvensime sarginėje, o vaikeli jis augins kaip savą. Jeigu mes gyvensime dvare, atrodys visai suprantama, kodėl misis Velman domisi mergaite, rūpinasi jos išsilavinimu ir ateitimi. Ji manė, jog būtų geriau, jei Merė niekada nesužinotų tiesos. Misis Velman davė mums abiem solidžią sumą pinigų, nors aš jai būčiau padėjusi ir be to. Aš buvau pakankamai laiminga su Bobų, tačiau jis taip ir nepamilo Merės.

Aš laikiau liežuvi už dantų ir niekam nieko nesakiau, tačiau manau, jog viską reikia iškloti juodu ant balto, tuo atveju, jei aš numirsiu.

Eliza Džerard

(mergautine pavarde Eliza Raili)

Erkiulis Puaro giliai atsiduso ir sulankstė laišką.

— Ką jūs ketinate daryti? Juk jie visi mirę! Neverta raustis praeityje. Vietiniai žmonės gerbė misis Velman ir tik geru žodžiu minėjo. Būtų žiauru, jei iškeltumėte į viešumą šį seną skandalą. Tas pats ir su Mere — ji buvo miela mergina. Kodėl kas nors turėtų žinoti, jog ji buvo pavainikė? Lai mirusieji ilsisi ramybėje, štai ką jums pasakysiu.