Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Ant jos buvo šiek tiek dulkių nuo grindų, tačiau šiaip ji buvo pakankamai švari.

— Galbūt ji gulėjo ten jau seniai?

— Ne, popieriaus skiautelė buvo patekusi į plyšį visai neseniai.

— Norite pasakyti, kad ji ten atsirado tą pačią dieną, kai ją radote, o ne anksčiau?

— Taip.

Seras Edvinas kažką suniurnėjo ir atsisėdo. V

Liudininkų suole sėdi slaugė Hopkins. Jos raudoname veide — teisuoliška išraiška.

„Šiaip ar taip, — mąstė Elinora, — slaugė Hopkins nėra tokia bauginanti kaip inspektorius Brilis, kurio nežmoniškumas tiesiog paralyžiuojantis. Bet jis yra tik didelio mechanizmo dalis. Slaugė Hopkins turi ir žmogiškus jausmus, ir išankstinius nusistatymus“.

— Jūsų vardas Džesė Hopkins?

— Taip.

— Jūs esate diplomuota apylinkės slaugė ir gyvenate Rouz kotedže, Hanterberyje?

— Taip.

— Kur jūs buvote šių metų liepos 28 dieną?

— Buvau Hanterberio dvare.

— Jūs buvote pakviesta?

— Taip. Misis Velman ištiko antrasis smūgis. Nuėjau padėti seseriai O’Brajen, kol bus rasta antroji slaugė.

— Su savimi jūs turėjote nedidelį lagaminėlį?

— Taip.

— Pasakykite prisiekusiesiems, kas jame buvo.

— Jame buvo tvarsliava, švirkštas injekcijoms į poodį, tam tikri vaistai, įskaitant tūbelę su morfino hidrochloridu.

— Kam jis buvo skirtas?

— Vienai iš kaimo pacienčių rytais ir vakarais reikėjo daryti morfino injekcijas.

— Kiek tablečių buvo tūbelėje?

— Tūbelėje buvo dvidešimt tablečių, o kiekvienoje iš jų — pusė grano morfino hidrochlorido.

— Ką jūs darėte su savo lagaminėliu?

— Padėjau jį prieškambaryje.

— Tai buvo liepos 28-ąją. Kada jūs vėl apžiūrėjote lagaminėlį?

— Kitą rytą, maždaug devintą valandą, kai ruošiausi išeiti iš namų.

— Ar ko nors trūko?

— Trūko tūbelės su morfinu.

— Ar jūs kam nors užsiminėte apie tai?

— Apie tai aš papasakojau slaugei O’Brajen, kuri prižiūrėjo pacientę.

— Lagaminėlis buvo paliktas prieškambaryje, pro kurį nuolat vaikštinėja žmonės?

— Taip.

Seras Samuelis šiek tiek patylėjo, o paskui paklausė:

— Ar jūs gerai pažinojote mirusią merginą, Merę Džerard?

— Taip.

— Kokia jūsų nuomonė apie ją?

— Ji buvo labai miela ir... gera mergina.

— Ar ji buvo linksmo būdo?

— Labai linksmo.

— Ar ji turėjo kokių nors rūpesčių?

— Ne.

— Gal mirties dieną ji nerimavo ar jaudinosi dėl ateities?

— Ne.

— Ji neturėjo jokių priežasčių atimti sau gyvybę?

— Visiškai jokių priežasčių.

Apklausa tęsėsi ir tęsėsi, virtusi ją demaskuojančiu pasakojimu. Kaip slaugė Hopkins palydėjo Merę į sarginę; Elinoros pasirodymas; jos susijaudinimą išduodantis elgesys; pakvietimas užkąsti; kaip lėkštė su sumuštiniais pirmiausia buvo pasiūlyta Merei. Elinoros pasiūlymas išplauti indus, o po to kartu su ja lipti į viršų ir padėti jai atrinkti drabužius.

Klausimus ir atsakymus savo prieštaravimais dažnai pertraukdavo seras Edvinas Balmeris.

„Taip, visa tai tiesa — ir ji tuo tiki, — pagalvojo Elinora. — Ji įsitikinusi, jog tai mano darbas. Viskas, ką ji sako, yra tiesa — štai kas yra baisiausia. Visa tai — tiesa.“

Nužvelgusi teismo salę, ji dar kartą išvydo Erkiulio Puaro veidą. Jis žiūrėjo į ją susimąstęs, beveik palankiai. Žvelgė į ją supratingu žvilgsniu...

Gabalėlis kartono, ant kurio buvo priklijuota etiketės skiautelė, buvo perduotas liudininkei.

— Ar jūs žinote, kas čia yra?

— Tai gabaliukas nuo etiketės.

— Gal galite pasakyti prisiekusiesiems, nuo kokios etiketės?

— Taip. Tai dalis etiketės nuo tūbelės, kurioje buvo laikomos tabletės injekcijoms į poodį.

— Jūs esate įsitikinusi?

— Žinoma, esu įsitikinusi. Etiketė yra nuo mano tūbelės.

— Ar ant etiketės skiautelės yra kokia nors speciali žymė, pagal kurią jūs galėtumėte spręsti, jog etiketė yra būtent nuo dingusios tūbelės? — paklausė teisėjas.

— Ne, milorde, bet tikriausiai tai ta pati etiketė.

— Iš tikrųjų galite pasakyti tik tiek, kad ši etiketė yra labai panaši?

— Na taip, būtent tai ir noriu pasakyti.

Teismas padarė pertrauką.

2 SKYRIUS I

Kitą dieną kryžminę apklausą vykdė seras Edvinas Balmeris. Dabar jis jau nebuvo toks mandagus.

— Dar kartą pakalbėkime apie tą lagaminėlį, apie kurį jau tiek daug girdėjome. Liepos 28-ąją lagaminėlis Hanterberio dvaro hole buvo paliktas visai nakčiai? — griežtai paklausė jis.

— Taip, — patvirtino slaugė Hopkins.

— Tai buvo ganėtinai nerūpestingas poelgis, ar ne?

Slaugė Hopkins išraudo.

— Manau, kad taip.

— Ar jūs visuomet paliekate pavojingus vaistus ten, kur juos gali bet kas paimti?

— Ne, žinoma, ne.

— Nejaugi? Tačiau šį kartą jūs būtent taip ir padarėte?

— Taip.

— Ir dalykas tas, kad bet kas iš namiškių būtų galėjęs paimti morfiną, jei tik būtų to panorėjęs, ar ne?

— Spėju, kad taip.

— Jūs nespėliokite, o atsakykite: taip ar ne?

— Na... taip.

— Juk ne tik mis Karlail galėjo jį paimti? Tai padaryti galėjo bet kuris iš tarnų. Arba daktaras Lordas. Arba misteris Roderikas Velmanas. Arba slaugė O’Brajen. Arba pati Merė Džerard.

— Tikriausiai. Taip.

— Taip ar ne?

— Taip.

— Ar kas nors žinojo, kad tame lagaminėlyje yra morfino?

— Nežinau.

— Ar jūs kam nors apie tai užsiminėte?

— Ne.

— Taigi, iš tikrųjų mis Karlail negalėjo žinoti, kad lagaminėlyje yra morfino?

— Ji galėjo patikrinti, ar jo ten yra.

— Bet tai nelabai tikėtina, ar ne?

— Tikrai nežinau.

— Labiau tikėtina, kad apie morfiną žinojo kiti žmonės, o ne mis Karlail. Pavyzdžiui, daktaras Lordas. Jis turėjo žinoti. Juk jūs šį morfiną duodavote pacientams jo nurodymu, ar ne?

— Žinoma.

— Merė Džerard taip pat žinojo, kad lagaminėlyje yra morfino?

— Ne, ji nežinojo.

— Juk ji dažnai lankydavosi jūsų kotedže, ar ne?

— Nelabai dažnai.

— O aš tvirtinu, kad ji pas jus būdavo labai dažnai ir kad greičiausiai geriau nei kas kitas iš namiškių žinojo, jog jūsų lagaminėlyje yra morfino.

— Aš su tuo nesutinku.

Seras Edvinas minutėlę patylėjo.

— Rytėjus slaugei O’Brajen pasakėte, jog dingo morfinas?

— Taip.

— Aš jums priminsiu, ką jūs iš tikrųjų pasakėte: „Palikau morfiną namuose. Man teks grįžti jį paimti.“

— Ne, aš taip nesakiau.

— Jūs nesakėte, kad morfiną palikote savo kotedže ant židinio atbrailos?

— Na, kai aš negalėjau jo rasti, pamaniau, kad taip ir atsitiko.

— Taigi, iš tiesų jūs ir pati nežinojote, ką su juo darėte!

— Žinojau. Aš įdėjau jį į lagaminėlį.

— Tai kodėl liepos 29-osios rytą jūs pasakėte, kad palikote morfiną namuose?

— Nes maniau, kad galbūt taip ir buvo.

— Turiu jums pasakyti, jog esate labai nerūpestinga.

— Netiesa.

— Juk jūs ne visuomet sakote tiesą, ar ne?

— Nesutinku. Aš visuomet sakau tiesą.

— Ar liepos 27-ąją — Merės Džerard mirties dieną — jūs sakėte, kad įsidūrėte į rožės krūmą?

— Nesuprantu, kaip tai yra susiję su šia byla?

— Sere Edvinai, ar tai susiję su byla? — įsikišo teisėjas.

— Taip, milorde, tai yra būtina gynybos dalis, ir aš ketinu pakviesti liudytoją, kad įrodyčiau, jog tas teiginys yra melagingas.