Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Tačiau ten galbūt rasite kokį nors įkaltį, — paprieštaravo Piteris Lordas.

Puaro atsiduso.

— Jūs per daug prisiskaitėte detektyvinių romanų. Šiame krašte policijos pajėgos yra pakankamai geros. Nė neabejoju, kad jie labai kruopščiai apieškojo namą ir parką.

— Ieškodami įkalčių prieš Elinorą Karlail, o ne įrodymų jos naudai.

— Mano brangus drauge, policija nėra pabaisa. Elinora Karlail buvo suimta todėl, kad prieš ją buvo rasta pakankamai įkalčių, be to, labai rimtų įkalčių. Nebuvo prasmės tyrinėti vietą, kurią kuo kruopščiausiai ištyrė policija.

— Tačiau dabar jūs norite ten nuvykti, — paprieštaravo Piteris.

Erkiulis Puaro linktelėjo galvą.

— Taip, dabar tai padaryti būtina, — patvirtino jis, — nes dabar aš tiksliai žinau, ko ieškau. Pirmiausia reikia pasinaudoti savo pilkosiomis smegenų ląstelėmis, o tik paskui — akimis.

— Vadinasi, jūs galvojate , kad ten vis dar galima ką nors rasti?

— Taip, manau, kad mes ten kai ką rasime.

— Kažką, kas įrodytų Elinoros nekaltumą?

— Ak, aš to nesakiau.

Piteris Lordas tarytum suakmenėjo.

— Juk jūs nenorite pasakyti, kad vis dar manote, jog ji kalta?

— Atsakymo į šį klausimą, mano drauge, teks palaukti, — rimtai ištarė Puaro. II

Puaro pietavo su daktaru jaukiame kvadratiniame kambaryje su atvertu langu, išeinančiu į sodą.

— Ar iš senosios Sleteri sužinojote tai, ko norėjote? — pasidomėjo Lordas.

Puaro linktelėjo.

— Taip.

— O ką konkrečiai norėjote iš jos sužinoti?

— Paskalas ir gandus. Kalbas apie senus laikus. Kai kurių nusikaltimų šaknys glūdi praeityje. Manau, kad šis atvejis kaip tik toks ir yra.

— Visiškai nieko nesuprantu, — irzliai pareiškė Piteris Lordas.

Puaro nusišypsojo ir tarė:

— Ši žuvis nepaprastai šviežia ir skani.

— Tai jau tikrai — pats ją pagavau šįryt prieš pusryčius. Klausykite, Puaro, norėčiau žinoti, kur link jūs sukate. Kam nuo manęs viską slepiate?

Jo pašnekovas papurtė galvą.

— Todėl, kad man pačiam dar niekas neaišku. Mane sulaiko tas faktas, kad niekas, išskyrus Elinorą Karlail, neturėjo motyvo žudyti Merę Džerard.

— Negalite būti tuo visiškai įsitikinęs, — paprieštaravo Piteris Lordas. — Nepamirškite, jog ji kurį laiką gyveno užsienyje.

— Nepamiršau. Aš jau tai išsiaiškinau.

— Jūs buvote nuvykęs į Vokietiją?

— Aš pats — ne. — Ir sukikenęs pridūrė: — Turiu savo šnipų!

— Galite pasikliauti kitais žmonėmis?

— Žinoma. Nejaugi aš lakstysiu šen ir ten, diletantiškai darydamas tai, ką už nedidelę sumą gali padaryti profesionalas? Galiu jus užtikrinti, mon cher, iš karto dirbu keletą darbų. Turiu keletą naudingų pagalbininkų, vienas iš jų — buvęs įsilaužėlis.

— Kam jis jums?!

— Pastarąjį kartą aš jam pavedžiau labai kruopščiai apieškoti misterio Velmano butą.

— Ir ko gi jis ieškojo?

— Visuomet naudinga tiksliai žinoti, kas tiesa, o kas melas, — paaiškino Puaro.

— Ar Velmanas jums melavo?

— Žinoma.

— Kas dar jums primelavo?

— Manau, kad visi: slaugė O’Brajen dėl savo polinkio į romantizmą, slaugė Hopkins iš užsispyrimo, misis Bišop iš pagiežos. O jūs...

— Dieve mano! — be jokių ceremonijų pertraukė jį Piteris Lordas. — Juk nemanote, kad ir aš jums melavau?

— Kol kas ne, — sutiko Puaro.

Daktaras Lordas vėl susmuko į kėdę ir tarė:

— Puaro, jūs ne iš patikliųjų.

O paskui pridūrė:

— Jeigu jau papietavote, gal galime vykti į Hanterberį? Vėliau turėsiu aplankyti kelis savo pacientus, o po to manęs laukia operacija.

— Esu jūsų paslaugoms, mano drauge.

Hanterberio dvarą jie pasiekė pėstute, o į parką pateko pro galinį įvažiavimą. Pusiaukelėje link namo jie sutiko aukštą, išvaizdų jaunuolį, stumiantį karutį. Jis kilstelėjo kepurę ir pagarbiai pasisveikino su daktaru Lordu.

— Labas rytas, Horlikai. Puaro, tai Horlikas, sodininkas. Tą rytą jis čia dirbo.

— Taip, sere, dirbau, — patvirtino Horlikas. — Tą rytą mačiau mis Elinorą ir kalbėjausi su ja.

— Ką ji jums sakė? — paklausė Puaro.

— Ji pasakė, kad namas faktiškai parduotas, ir tai, sere, mane kiek sukrėtė. Tačiau mis Elinora pasakė, jog užtarė žodelį už mane majorui Somerviliui, ir galbūt jis mane paliks, kadangi vadovaujamas misterio Stivenso aš čia gavau gerą apmokymą, žinoma, jeigu aš jam nepasirodysiu per jaunas užimti vyriausiojo sodininko vietą.

— Ji atrodė taip pat, kaip paprastai? — paklausė daktaras Lordas.

— Kaip čia pasakius, sere, atrodė kiek susijaudinusi, tarytum jai kažkas neduotų ramybės.

— Ar pažinojote Merę Džerard? — įsiterpė Puaro.

— O taip, sere. Tačiau nelabai gerai.

— Kokia ji buvo? — pasidomėjo Puaro.

Horlikas atrodė sumišęs.

— Kokia, sere? Turite omenyje jos išvaizdą?

— Nevisiškai. Noriu paklausti, kokia ji buvo mergina?

— Ką gi, sere, ji buvo neeilinė mergina. Rafinuota kalba ir kiti panašūs dalykai. Manau, jog buvo labai geros nuomonės apie save. Suprantate, senoji misis Velman perdėtai rūpinosi ja. Jos tėvą tai siutino, dėl to jis buvo piktas kaip šuo.

— Tačiau aš girdėjau, kad tas senis nebuvo paties geriausio būdo?

— Taip, tikrai. Jis amžinai bambėdavo ir būdavo šiurkštus. Retai galėdavai iš jo išgirst mandagų žodį.

— Tą rytą jūs buvote čia. Kurioje vietoje jūs dirbote?

— Daugiausia darže, sere.

— Iš ten namo nesimato?

— Ne, sere.

— Jeigu kas nors būtų priėjęs prie namo, prie bufetinės lango, jūs nebūtumėte pamatęs?

— Ne, sere, nebūčiau.

— Kada ėjote pietauti? — paklausė Piteris Lordas.

— Pirmą valandą, sere.

— Ir jūs nieko nepastebėjote: jokio aplink slampinėjančio žmogaus ar už vartų stovinčio automobilio, nieko panašaus?

Nustebęs jaunuolis kilstelėjo antakius.

— Už galinių vartų, sere? Ten stovėjo tik jūsų automobilis, o daugiau nieko.

— Mano automobilis?! — sušuko Piteris Lordas. — Ten buvo ne mano automobilis! Tą rytą aš važiavau į Vitenberį ir grįžau tik po dviejų.

Horlikas atrodė suglumęs.

— Buvau įsitikinęs, kad tai jūsų automobilis, sere, — abejodamas paaiškino jis.

— Tiek to, tai nesvarbu. Viso gero, Horlikai, — greitai atsisveikino Piteris Lordas ir drauge su Puaro patraukė toliau. Horlikas nulydėjo juos nustebusiu žvilgsniu, o tada vėl ėmėsi karučio.

— Pagaliau kažką užtikome, — tyliai, tačiau labai susijaudinęs pasakė Piteris Lordas. — Kieno automobilis stovėjo keliuke tą rytą?

— Kokios markės jūsų automobilis?

— Jūros bangų spalvos Fordas , dešimtas modelis. Žinoma, šito modelio automobiliai gana plačiai paplitę.

— Ir jūs esate tikras, kad tai buvo ne jūsų automobilis? Jūs nesumaišėte dienų?

— Esu visiškai įsitikinęs. Buvau Viterberyje, grįžau vėlai, šiek tiek užkandau, o tada mane iškvietė pas Merę Džerard ir aš išskubėjau.

— Atrodo, jog pagaliau, mano drauge, radome kažką apčiuopiamo, — ramiai konstatavo Puaro.

— Kažkas čia buvo tą rytą ... bet ne Elinora Karlail, ne Merė Džerard ir ne slaugė Hopkins...

— Labai įdomu, — pareiškė Puaro. — Nagi, pamėginkime patyrinėti. Pavyzdžiui, išsiaiškinkime, ar yra kokia nors galimybė prieiti prie namo nepastebėtam.

Pusiaukelėje nuo alėjos atsišakojo takelis, vedantis pro krūmokšnius. Jie pasuko tuo takeliu, ir už kažkurio posūkio Piteris Lordas čiupo Puaro už rankos ir parodė į langą.