Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Laišką išsiuntėte pati?

— Ne, jis buvo išsiųstas drauge su kitais laiškais.

— Vadinasi, buvo comme ca 19: jūs parašėte jį, įdėjote į voką, užklijavote, priklijavote pašto ženklą ir įmetėte į pašto dėžutę? Jūs neapmąstėte to, ką parašėte, ir neperskaitėte laiško dar kartą?

— Žinoma, aš jį dar kartą perskaičiau, — su nuostaba spoksodama į Puaro atsakė Elinora. — Buvau išėjusi ieškoti pašto ženklų, o kai grįžau, dar kartą perskaičiau laišką, kad įsitikinčiau, jog viskas išdėstyta aiškiai.

— Ar kambaryje su jumis buvo dar kas nors?

— Tik Rodis.

— Ar jis žinojo, ką darote?

— Aš jau sakiau jums, kad ne.

— Ar galėjo kas nors perskaityti laišką, kol jūsų nebuvo kambaryje?

— Nežinau... Norite pasakyti, kuris nors iš tarnų? Manau, kad galėjo, jeigu užėjo tuomet, kai manęs nebuvo kambaryje.

— Ir prieš tai, kai į kambarį įėjo misteris Roderikas Velmanas?

— Taip.

— Bet juk ir jis galėjo perskaityti laišką, ar ne?

— Galiu jus užtikrinti, mesjė Puaro, kad mano „pusbrolis“, kaip jūs jį vadinate, neskaito kitų žmonių laiškų, — skambiu ir pašaipiu balsu pasakė Elinora.

— Taip įprasta manyti, žinau. Tačiau jūs nustebtumėte sužinojusi, kiek žmonių daro tai, ko nedera daryti.

Elinora tik gūžtelėjo pečiais.

— Juk būtent tą dieną jums pirmą kartą atėjo į galvą mintis nužudyti Merę Džerard? — nerūpestingu balsu, lyg tarp kitko, paklausė Puaro.

Elinoros Karlail veidą trečią kartą užliejo raudonis — šįsyk veidas tiesiog degė.

— Jums tai pasakė daktaras Piteris Lordas? — paklausė ji.

— Juk jums tai atėjo į galvą tuomet, ar ne? — švelniai perklausė Puaro. — Kai jūs pažvelgėte pro langą ir pamatėte, jog ji rašo savo testamentą. Tuomet jums ir dingtelėjo, kad būtų juokinga ir patogu, jei Merė Džerard mirtų...

— Jis suprato, pažvelgė į mane ir suprato... — žemu, dusliu balsu ištarė Elinora.

— Taip, daktaras Lordas daug ką supranta... Tas raudonplaukis vyras strazdanotu veidu — ne kvailys... — sutiko Puaro.

— Ar tiesa, kad jis atsiuntė jus... man padėti? — tyliai paklausė Elinora.

— Tiesa, madmuazele.

Ji atsiduso ir tarė:

— Nesuprantu. Tikrai nesuprantu.

— Paklausykite, mis Karlail, — prabilo Puaro. — Būtina, kad jūs papasakotumėte man, kas atsitiko tą dieną, kai mirė Merė Džerard: kur jūs ėjote, ką darėte; dar daugiau — aš netgi noriu žinoti, ką jūs galvojote.

Ji nustebusi pažvelgė į jį. Tuomet jos lūpas iškreipė keista šypsenėlė.

— Turbūt jūs esate neįtikėtinai naivus žmogus, — pasakė ji. — Nejaugi nesuprantate, kad aš lengvai galiu jums sumeluoti?

— Tai nesvarbu, — ramiai atsakė Puaro.

Ji suglumo.

— Nesvarbu?

— Ne. Kadangi melas, madmuazele, gali atskleisti tiek pat, kiek tiesa. Kartais netgi daugiau. Taigi, pradėkime. Jūs susitikote savo ekonomę, gerąją misis Bišop. Ji norėjo eiti kartu su jumis ir jums padėti, tačiau jūs neleidote. Kodėl?

— Kodėl? Todėl, kad norėjau pabūti viena ir viską apmąstyti.

— Norėjote apmąstyti. Gerai. O ką darėte po to?

— Nupirkau pašteto sumuštiniams, — įžūliai pakėlusi galvą atrėžė Elinora.

— Du stiklainius?

— Du.

— Ir nuėjote į Hanterberio dvarą. Ką ten darėte?

— Užlipau į savo tetos kambarį ir ėmiau peržiūrinėti jos daiktus.

— Ką radote?

— Radau? — Ji susiraukė. — Drabužių, senų laiškų, nuotraukų, papuošalų.

— Neaptikote jokių paslapčių?

— Paslapčių? Nesuprantu jūsų.

— Tuomet tęskime. Ką darėte po to?

— Nusileidau į bufetinę ir paruošiau sumuštinius...

— Ir apie ką jūs tuomet galvojote? — švelniai paklausė Puaro.

Staiga jos mėlynos akys žybtelėjo ir ji tarė:

— Galvojau apie savo bendravardę, Eleonorą Akvitanietę20...

— Puikiai jus suprantu, — pareiškė Puaro.

— Tikrai?

— O taip. Žinau jos istoriją. Ji pasiūlė Rozamundai Gražiajai pasirinkti durklą arba taurę nuodų. Rozamunda pasirinko nuodus...

Elinora tylėjo. Dabar ji buvo balta kaip drobė.

— Tačiau šį kartą pasirinkimo tikriausiai nebuvo... Tęskite, madmuazele, ką darėte toliau?

— Sudėjau sumuštinius į lėkštę ir patraukiau link sarginės. Su Mere ten buvo ir slaugė Hopkins. Pasakiau joms, kad paruošiau sumuštinių.

Puaro stebėjo ją, o tada ramiai pridūrė:

— Ir jūs drauge nuėjote į namą, ar ne?

— Taip. Mes... valgėme sumuštinius mažajame valgomajame.

— Taip, taip... tarytum sapne... Ir tuomet...

— Tuomet? — Ji įsmeigė į jį nuostabos kupiną žvilgsnį. — Aš išėjau į bufetinę, o ji liko stovėti prie lango. Viskas vyko taip, kaip jūs ir sakėte — tarytum sapne... Bufetinėje slaugė plovė indus... Aš jai padaviau stiklainį nuo pašteto.

— Taip, taip. O kas atsitiko po to? Apie ką jūs tuomet galvojote?

— Ant slaugės riešo pamačiau dūrio žymę, — išsiblaškiusi pasakojo Elinora. — Užsiminiau apie tai ir ji pasakė, kad įsidūrė šalia sarginės augančios vijoklinės rožės spygliu. Rožės prie sarginės... Kartą, labai seniai, aš ir Rodis susikivirčijome dėl Rožių karų. Aš buvau Lankasteris, o jis Jorkas. Jam patiko baltos rožės. Aš pasakiau, kad jos netikros, nes jos net nekvepia. O man patiko raudonos rožės, didelės, tamsiai raudonos ir aksominės, kvepiančios vasara... Ginčijomės pačiu kvailiausiu būdu. Suprantate, ten, bufetinėje, atgijo visi šie prisiminimai ir kažkas manyje pasikeitė — juoda neapykanta, kerojusi mano širdyje, staiga dingo kartu su prisiminimais iš mudviejų vaikystės. Daugiau nebejaučiau neapykantos Merei. Nenorėjau, kad ji mirtų...

Ji nutilo.

— Tačiau vėliau, kai mes grįžome į valgomąjį, ji jau buvo prie mirties...

Ji vėl nutilo. Puaro labai įdėmiai žiūrėjo į ją. Ji išraudo ir tarė:

— Jūs ir vėl manęs klausite, ar aš nužudžiau Merę D ž erard?

Puaro atsistojo ir skubiai atsakė:

— Aš jūsų nieko neklausiu. Yra dalykų, kurių aš nenoriu žinoti...

Kaip buvo sutarta, daktaras Lordas pasitiko traukinį stotyje.

Iš jo išlipo Erkiulis Puaro. Jis vilkėjo londonietiško stiliaus rūbus ir avėjo smailius patentuotos odos batus.

Piteris Lordas nerimastingai nužvelgė jo veidą, tačiau Erkiulis Puaro niekuo neišsidavė.

— Padariau viską, ką galėjau, kad gaučiau atsakymus į jūsų klausimus, — pradėjo Piteris Lordas. — Visų pirma, Merė Džerard iš čia į Londoną išvyko liepos 10 dieną. Antra, aš neturiu ūkvedės — mano namus tvarko pora krizenančių mergiočių. Tikriausiai jūs turite omenyje misis Sleteri, kuri buvo mano pirmtako Rensomo ūkvedė. Jei norite, galiu jus šįryt nuvesti pas ją. Susitariau, kad ji būtų namuose.

— Taip, manau, būtų puiku, jei pirmiausia pasimatyčiau su ja, — patvirtino Puaro.

— Jūs sakėte, kad norite nuvykti į Hanterberį. Galėčiau ten važiuoti kartu su jumis. Nesuprantu, kodėl jūs iki šiol ten nė karto nebuvote? Neįsivaizduoju, kodėl jūs nenuvažiavote į Hanterberio dvarą, kai buvote čia anksčiau. Aš maniau, jog tokioje byloje kaip ši pirmiausia reikia apsilankyti toje vietoje, kur įvyko nusikaltimas.

Šiek tiek pakreipęs galvą į šoną, Erkiulis Puaro paklausė:

— Kodėl?

— Kaip tai kodėl? — toks klausimas Piterį Lordą šiek tiek sutrikdė. — Argi tai ne įprastas dalykas?

— Nusikaltimus tiriu remdamasis protu, o ne vadovėliais.