Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

Erkiulis Puaro papurtė galvą, grįždamas prie savo ankstesnės versijos.

— Jaunos merginos širdis... kaip jau sakiau, tokia jautri. Galbūt nelaiminga meilė...

Slaugė Hopkins prunkštelėjo.

— Merginos nesižudo dėl nelaimingos meilės, na, nebent jos nėščios. O Merė, užtikrinu jus, tikrai nebuvo nėščia! — ir rūsčiai pažvelgė į Puaro.

— O ji nebuvo įsimylėjusi?

— Tik ne ji. Merė buvo visiškai laisva. Labai mėgo savo darbą ir buvo patenkinta savo gyvenimu.

— Kadangi ji buvo tokia patraukli, tikriausiai turėjo gerbėjų?

— Merė buvo kukli mergina, o ne viliokė! — pareiškė slaugė Hopkins.

— Bet kaime, be jokių abejonių, buvo ją įsimylėjusių vaikinų?

— Taip. Pavyzdžiui, Tedas Biglendas, — patvirtino slaugė Hopkins.

Puaro išgavo daugiau smulkmenų apie Tedą Biglendą.

— Jis buvo labai ją įsimylėjęs, — pasakė slaugė Hopkins. — Bet aš jai sakiau, kad ji visa galva pranoksta Tedą.

— Jis tikriausiai supyko, kai Merė atsisakė su juo draugauti?

— Taip, jis supyko, — pripažino slaugė Hopkins. — Ir dėl to kaltino mane.

— Jis manė, jog tai jūsų kaltė?

— Jis taip sakė. Aš turėjau neabejotiną teisę patarti mergaitei. Galų gale aš nusimanau apie gyvenimą. Nenorėjau, kad mergaitė pražudytų savo gyvenimą.

— Kas privertė jus taip susidomėti šita mergina? — atsargiai paklausė Puaro.

— Na, aš nežinau... — Slaugė Hopkins dvejojo. Ji atrodė susidrovėjusi ir šiek tiek susigėdusi. — Na... Merė turėjo kažką romantiško.

— Ji — galbūt, bet ne jos padėtis, — sumurmėjo Puaro. — Ji buvo sargo dukra, ar ne?

— Taip, taip, žinoma. Bent jau... — pradėjo slaugė Hopkins, tačiau nebaigė. Dvejodama nukreipė akis į Puaro, kuris labai palankiai ir įdėmiai žvelgė į ją.

— Tiesą sakant, Merė nebuvo senojo Džerardo dukra. Jis pats man tai pasakė. Jos tėvas buvo džentelmenas, — staiga atskleidė paslaptį slaugė Hopkins.

— Štai kaip... O jos motina? — sumurmėjo Puaro.

Slaugė Hopkins prikandusi lūpą vėl dvejojo, o tada tarė:

— Jos motina buvo senosios misis Velman kambarinė. Ji ištekėjo už Džerardo jau po Merės gimimo.

— Kaip jūs ir sakėte, tai romantiška ir paslaptinga istorija.

Slaugės Hopkins veidas nušvito.

— Argi ne taip? Negali nesidomėti žmonėmis, kai žinai apie juos tai, ko nežino niekas kitas. Aš tai sužinojau visiškai atsitiktinai. Tiesą sakant, tai slaugė O’Brajen užvedė mane ant kelio. Tačiau tai jau kita istorija. Bet, kaip jūs sakėte, įdomu žinoti gyvenimo istoriją. Yra daugybė tragedijų, kurios taip ir lieka neatskleistos. Liūdna.

Puaro atsiduso ir papurtė galvą.

— Tačiau man nederėjo taip šnekėti, — staiga sunerimusi pareiškė slaugė Hopkins. — Daugiau nė už ką nepasakosiu apie tai. Juk tai niekaip nėra susiję su šia byla. Žmonės Merę laikė Džerardo dukra, todėl neturi būti nė užuominos apie ką nors kitą. Tai būtų velionės vardo teršimas visuomenės akyse! Jis vedė jos motiną, ir to pakanka.

— O gal jūs žinote, kas buvo tikrasis Merės tėvas? — pasiteiravo Puaro.

— Na, gal ir žinau, — nenoriai atsakė slaugė Hopkins, — o gal ir ne. Teisingiau, aš nieko nežinau , galėčiau tik spėti. Kaip sako žmonės, senų nuodėmių šešėliai ilgi! Tačiau aš ne iš tų, kurios skleidžia paskalas, todėl daugiau nesakysiu nė žodžio.

Puaro taktiškai užbaigė šią temą ir griebėsi kitos.

— Turiu dar vieną, labai delikatų klausimą. Tačiau esu tikras, kad galiu pasikliauti jūsų diskretiškumu.

Slaugė Hopkins užrietė galvą, o jos negražiame veide atsirado plati šypsena.

— Kalbu apie misterį Roderiką Velmaną, — toliau kalbėjo Puaro. — Girdėjau, kad jis buvo susižavėjęs Mere Džerard.

— Tiesiog pametęs galvą dėl jos! — patikslino slaugė Hopkins.

— Nors tuo metu jis ir buvo susižadėjęs su mis Karlail?

— Jei norite žinoti mano nuomonę, — kalbėjo Hopkins, — jis niekada iš tikrųjų nebuvo įsimylėjęs mis Karlail. Tai, ką jis jai jautė, nebuvo meilė.

— Ar Merė Džerard... hm... skatino jo merginimąsi? — paklausė Puaro, pavartodamas senamadišką pasakymą.

— Ji elgėsi labai padoriai, — griežtai atkirto slaugė Hopkins. — Niekas negalėtų pasakyti, jog Merė jį skatino.

— Ar ji buvo įsimylėjusi jį? — pasidomėjo Puaro.

— Ne, nebuvo, — griežtai atsakė slaugė Hopkins.

— Tačiau jis jai patiko?

— O taip, jai jis labai patiko.

— Ir tikriausiai laikui bėgant iš to kažkas galėjo išeiti?

— Galimas dalykas, — sutiko slaugė Hopkins. — Tačiau Merė nebūtų skubėjusi. Ji misteriui Roderikui pasakė, kad jis neturi teisės taip su ja kalbėti, kol yra susižadėjęs su mis Elinora. Ir kai jis atėjo aplankyti jos Londone, ji pasakė tą patį.

— O ką jūs pati galvojate apie misterį Roderiką Velmaną? — paklausė Puaro, nutaisęs nuoširdžią išraišką.

— Jis pakankamai malonus jaunuolis, nors nervingas. Vėliau jam gali išsivystyti dispepsija15 — nervingi žmonės ja dažnai serga.

— Ar jis labai mylėjo savo tetą?

— Manau, taip.

— Ar jis daug laiko praleido su ja, kai ji šitaip sunkiai susirgo?

— Turite omenyje, kai ją ištiko antras smūgis? Tą vakarą prieš jos mirtį? Manau, kad jis net nebuvo įžengęs į jos kambarį!

— Štai kaip!

— Ji nekvietė jo, — paskubėjo paaiškinti slaugė Hopkins. — O be to, mes nė nenumanėme, kad galas taip arti. Žinote, tokių vyrų, kurie vengia užeiti į ligonio kambarį, yra daug. Jie tiesiog nenori gadinti sau nuotaikos.

Puaro supratingai linktelėjo.

— Jūs esate įsitikinusi , kad misteris Velmanas tikrai nebuvo užėjęs į savo tetos kambarį prieš jos mirtį?

— Na, bent jau tol, kol budėjau aš. Slaugė O’Brajen pakeitė mane trečią valandą ryte. Galbūt ji ir įleido misterį Roderiką prieš ponios Velman mirtį. Bet jeigu taip ir buvo, ji man apie tai neužsiminė.

— O gal jis įėjo tuomet, kai jūs buvote išėjusi? — pakišo mintį Puaro.

— Savo pacientų be priežiūros aš nepalieku, misteri Puaro, — piktai atkirto slaugė Hopkins.

— Labai prašau man atleisti. Aš ne tai norėjau pasakyti. Tiesiog pamaniau, kad gal turėjote užkaisti vandenį ar dėl svarbaus reikalo nulipti į apačią.

Atsileidusi po atsiprašymo, slaugė Hopkins tarė:

— Aš buvau nulipusi į apačią pakeisti vandenį šildyklėse. Žinojau, kad virtuvėje kaitinamas virdulys.

— Ar ilgai užtrukote?

— Gal kokias penkias minutes.

— Tuo metu misteris Velmanas ir galėjo užsukti pas ją.

— Jei taip ir buvo, jis ten ilgai neužtruko.

Puaro atsiduso ir tarė:

— Kaip jūs ir sakėte, vyrai vengia ligonių. Tai moterys yra angelai sargai. Ką mes be jų darytume? Ypač be jūsų tikrai kilnios profesijos moterų.

— Jūs labai malonus, — raustelėjusi padėkojo slaugė Hopkins. — Aš niekada apie tai nesusimąsčiau. Slaugymas pernelyg sunkus darbas, kad dar galvotum apie jo kilnumą.

— O ką dar galite man papasakoti apie Merę Džerard? — paklausė Puaro.

Prieš prabildama, slaugė Hopkins akivaizdžiai dvejojo:

— Daugiau nieko.

— Jūs tuo tikra?

— Jūs nesuprantate. Aš mylėjau Merę, — šiek tiek ne į temą atsakė slaugė Hopkins.

— Ir tai viskas, ką galite man pasakyti?

— Viskas. Daugiau neturiu ką pasakyti.

4 SKYRIUS

Juodai vilkinčios misis Bišop didybės akivaizdoje Erkiulis Puaro laikėsi kukliai. Įgyti misis Bišop pasitikėjimą buvo nelengvas uždavinys. Ši konservatyvių pažiūrų dama labai nepalankiai žiūrėjo į užsieniečius, o Erkiulis Puaro neabejotinai toks ir buvo. Todėl misis Bišop atsakinėjo šaltai ir žvelgė į jį nepalankiai, su įtarimu.