Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

Puaro papurtė galvą.

— C‘est difficile 12 .

— Tame ir esmė! — įsikarščiavęs kalbėjo Piteris Lordas. — Jeigu nunuodijo ne ji, tuomet kas tai padarė ? Buvo patiekta arbata, tačiau ją gėrė ir slaugė Hopkins, ir Merė. Gynėjas mėgins iškelti prielaidą, kad Merė Džerard pati išgėrė morfino, kai slaugė su Elinora išėjo iš kambario — tai yra, kad Merė nusižudė.

— Ar ji turėjo kokią nors priežastį žudytis?

— Jokios.

— Ar ji buvo linkusi į savižudybę?

— Ne.

— Kokia ji buvo, ta Merė Džerard? — paklausė Puaro.

— Ji buvo... — šiek tiek pamąstęs prabilo Piteris Lordas. — Na, ji buvo mielas vaikelis. Taip, mielas vaikelis.

Puaro atsiduso ir suniurnėjo:

— O tas Roderikas Velmanas ją įsimylėjo todėl, kad ji buvo mielas vaikelis?

Piteris Lordas nusišypsojo.

— Ak, aš supratau, ką jūs norite pasakyti. Gerai jau gerai, ji buvo labai graži mergina.

— O jūs pats? Jūs jai nieko nejautėte?

Piteris Lordas išsprogino akis.

— Gerasis Dieve, žinoma, ne!

Minutėlę pamąstęs, Erkiulis Puaro tarė:

— Roderikas Velmanas sako, kad jį ir Elinorą Karlail siejo tik prisirišimas, bet ne stipresni jausmai. Ar jūs su tuo sutinkate?

— Iš kur, velniai griebtų, man žinoti?

Puaro papurtė galvą.

— Tik įžengęs į šį kambarį man pasakėte, jog Elinoros Karlail toks prastas skonis, kad ji įsimylėjo ilganosį pasipūtusį kvailį. Spėju, kad taip jūs apibūdinote Roderiką Velmaną. Taigi, anot jūsų, ji myliu.

— Taip, ji myli jį! Beprotiškai myli! — piktai išrėkė Piteris Lordas.

— Tokiu atveju motyvas buvo ... — konstatavo Puaro.

Piteris Lordas staigiai atsigręžė į Puaro, jo veidas liepsnojo pykčiu.

— Argi tai svarbu? Taip, galbūt tai padarė ji. Bet man tai nerūpi.

— Aha! — šūktelėjo Puaro.

— Bet, užtikrinu jus, aš nenoriu, kad ją pakartų! O jeigu ji buvo įstumta į neviltį? Meilė yra beatodairiškas ir apgaulingas dalykas. Menkystą ji gali paversti puikiu žmogumi, o dorą ir sąžiningą — nublokšti į patį dugną! Tarkime, jog tai jos darbas. Argi jums jos negaila?

— Aš nepritariu žmogžudystėms, — pareiškė Erkiulis Puaro.

Piteris Lordas įsispoksojo į jį, po to nukreipė akis į šalį, o kai vėl įsmeigė žvilgsnį į Puaro, netikėtai pratrūko juoktis.

— Ir tai viskas, ką turite pasakyti? Nutaisęs griežtą veidą ir patenkintas savimi? O kas jūsų prašo pritarti? Aš neprašau jūsų meluoti! Tiesa yra tiesa, ar ne? Jeigu jūs išsiaiškinsite ką nors, kas liudys kaltinamo žmogaus naudai, jūs juk nebūsite linkęs nuslėpti tai vien todėl, kad ji kalta, ar ne?

— Žinoma ne.

— Tuomet kodėl, velniai griebtų, jūs negalite padaryti tai, ko prašau?

— Bet, mano drauge, aš visiškai pasiruošęs išpildyti jūsų prašymą... — ramiai atsakė Puaro.

2 SKYRIUS

Piteris Lordas su nuostaba pažvelgė į jį, išsiėmė nosinę, nusišluostė veidą ir krito į krėslą.

— Ak! — ištarė jis. — Jūs mane sunervinote! Aš visai nenutuokiau, kur link jūs sukate!

— Aš aiškinausi turimus faktus prieš Elinorą Karlail. Dabar aš juos žinau. Morfinas buvo skirtas Merei Džerard. Ir kiek aš suprantu, jis buvo įmaišytas į sumuštinius. Išskyrus Elinorą Karlail , jų daugiau niekas nelietė. Elinora Karlail turėjo motyvą nužudyti Merę Džerard, be to, jūsų manymu, ji galėjo nužudyti Merę Džerard ir labai galimas dalykas, tai padarė. Nematau jokios priežasties manyti kitaip.

— Bet tai, mon ami 13, tik viena klausimo pusė. Dabar pereisime prie kitos. Išmeskime iš galvos visus šiuos svarstymus ir pažvelkime į reikalą iš kitos pusės: jeigu Elinora Karlail nenužudė Merės Džerard, tuomet kas ją nužudė? O gal Merė Džerard nusižudė?

Piteris Lordas išsitiesė krėsle, kaktoje susimetė raukšlelė.

— Jūs buvote nevisiškai tikslus, — pastebėjo jis.

— Aš? Netikslus ? — Puaro atrodė įsižeidęs.

— Taip, — toliau nepermaldaujamai kalbėjo Piteris Lordas. — Jūs sakėte, kad tuos sumuštinius lietė tik Elinora Karlail. Bet jūs to tiksliai nežinote.

— Name daugiau nieko nebuvo.

— Kiek mums žinoma. Tačiau jūs pamiršote apie tą trumpą laiko tarpą, kada Elinora Karlail išėjo iš namo ir patraukė į sarginę. Tuomet lėkštė su sumuštiniais stovėjo bufetinėje ir kas nors galėjo prikišti prie jų nagus.

Puaro giliai atsiduso.

— Jūs esate teisus, mano drauge, — prabilo jis, — pripažįstu. Tikrai buvo laiko tarpas, per kurį kas nors galėjo prieiti prie sumuštinių lėkštės. Mes turime pamėginti įsivaizduoti, kas galėtų būti tas „kas nors “ o tiksliau sakant , koks žmogus... — Puaro nutilo.

— Pasvarstykime apie Merę Džerard. Tarkime, jog ne Elinora, o kažkas kitas trokšta jos mirties. Dėl ko? Ar kam nors buvo naudinga jos mirtis? Ar ji turėjo pinigų?

Piteris Lordas papurtė galvą.

— Tik ne tada. Po mėnesio ji būtų turėjusi du tūkstančius svarų. Elinora Karlail paskyrė jai tą sumą manydama, jog to būtų norėjusi jos teta. Tačiau senutės nuosavybės reikalai dar iki galo nesutvarkyti.

— Tuomet piniginį motyvą mes galime atmesti, — padarė išvadą Puaro. — Sakote, Merė Džerard buvo graži. Tai visuomet sukelia problemų. Ji turėjo gerbėjų?

— Tikriausiai. Aš beveik nieko apie tai nežinau.

— O kas žino?

Piteris Lordas išsišiepė.

— Geriau jau nusiųsiu jus pas slaugę Hopkins. Ji — miesto šauklė, žinanti viską, kas vyksta Meidensforde.

— Ketinau paprašyti jūsų pasakyti savo nuomonę apie abi slauges.

— Na, O’Brajen — airė. Pakankamai gera ir kompetentinga slaugė, tačiau kvailoka ir pagiežinga. Gali primeluoti, bet ne iš piktos valios, o norėdama pagražinti pasakojimą.

Puaro linktelėjo.

— Hopkins — protinga ir įžvalgi vidutinio amžiaus moteris, gana maloni ir gera, tačiau pernelyg mėgstanti kišti savo nosį į kitų žmonių reikalus!

— Jeigu kaime būtų kilę vaidai dėl kokio nors jaunuolio, slaugė Hopkins apie tai žinotų?

— Be abejo! — Ir patylėjęs pridūrė: — Vis dėlto aš netikiu, kad ką nors iš to pešime. Merės gana ilgai nebuvo namuose — dvejus metus ji praleido Vokietijoje.

— Jai buvo dvidešimt vieneri?

— Taip.

— Galbūt ji turėjo problemų su kokiu nors vokiečiu?

Piterio Lordo veidas nušvito.

— Norite pasakyti, kad ant jos galėjo griežti dantį koks nors vokietis? Galbūt jis atsekė paskui ją, sulaukė tinkamo momento ir pagaliau pasiekė savo tikslą?

— Skamba šiek tiek melodramiškai, — suabejojo Erkiulis Puaro.

— Bet tai įmanoma ?

— Tačiau nelabai tikėtina.

— Nesutinku su jumis, — paprieštaravo Piteris Lordas. — Koks nors vaikinas galėjo pamesti galvą dėl Merės, o kai ji jį atstūmė, įniršti. Jam galėjo pasirodyti, kad ji blogai pasielgė su juo. Tai puiki mintis.

— Taip, tai puiki mintis, — paantrino Erkiulis Puaro, tačiau jo balso tonas nuskambėjo nepritariančiai.

— Tęskite, mesjė Puaro, — paprašė Piteris Lordas.

— Kaip matau, norite, kad būčiau fokusininkas ir iš tuščios skrybėlės traukčiau triušį po triušio.

— Jei norite, galite ir taip sakyti.

— Yra ir kita galimybė, — pareiškė Erkiulis Puaro.

— Tęskite.

— Tą birželio vakarą kažkas išėmė tūbelę su morfinu iš slaugės Hopkins lagaminėlio. O jeigu Merė Džerard matė, kas tai padarė?