Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Ketinau paruošti kavos, bet pamiršau jos nupirkti, — atsiprašančiai ištarė ji. — Tačiau ant to stalo yra alaus, jeigu mėgstate.

— O kad būčiau sugalvojusi atsinešti arbatžolių, — nuliūdo slaugė Hopkins.

— Šiek tiek arbatžolių dar yra likę skardinėje dėžutėje bufetinėje.

Slaugės Hopkins veidas kaipmat pragiedrėjo.

— Tuomet aš bėgu užkaisti virdulį. Pieno tikriausiai nėra?

— Pieno yra, aš atsinešiau, — atsiliepė Elinora.

— Na, tuomet viskas gerai, — pareiškė slaugė Hopkins ir išskubėjo iš valgomojo.

Elinora ir Merė liko vienos.

Įsivyravo keista įtampa. Elinora akivaizdžiai stengėsi užmegzti pokalbį. Liežuviu perbraukusi išdžiūvusias lūpas, ji gana formaliai pasidomėjo:

— Ar... jums patinka darbas Londone?

— O taip, ačiū. Aš... aš esu jums labai dėkinga...

Staiga iš Elinoros gerklės išsiveržėjai visai nebūdingas šaižus, rėžiantis ausį juokas. Nustebusi Merė įsistebeilijo į ją.

— Jums nereikia būti tokiai dėkingai! — pareiškė Elinora.

— Aš nenorėjau... tai yra... — sutrikusi išlemeno Merė ir nutilo.

Elinora įdėmiai žvelgė į ją. Žvilgsnis buvo toks tiriantis, toks keistas, kad Merė suvirpėjo.

— Ar kas nors negerai? — paklausė ji.

Elinora greitai atsistojo ir nusigręždama tarė:

— O kas turėtų būti negerai?

— Jūs... jūs taip žiūrėjote... — sumurmėjo Merė.

— Aš spoksojau? — nusijuokusi paklausė Elinora. — Labai atsiprašau. Retsykiais aš įsispoksau — kai galvoju apie ką nors kitą.

Pro duris įžengė slaugė Hopkins ir, linksmai pasakiusi, jog užkaitė virdulį, vėl išėjo iš valgomojo.

Staiga Elinora pratrūko kvatotis.

— Polė užkaitė virdulį, Polė užkaitė virdulį, Polė užkaitė virdulį — ir visi gersime arbatą! Ar prisimenate, Mere, kaip žaidėme šį žaidimą būdami vaikais?

— Žinoma, prisimenu.

— Kai buvome vaikai... — susimąsčiusi ištarė Elinora. — Kaip gaila, Mere, kad neįmanoma grįžti į praeitį...

— O jūs norėtumėte? — paklausė Merė.

— Taip... norėčiau... — prisivertė atsakyti Elinora.

Valandėlei tarp jų įsivyravo tyla. Staiga Merė prabilo, o juos skruostai išraudo:

— Mis Elinora, neturėtumėte galvoti, kad...

Ji nutilo, nes staiga liaunas Elinoros kūnas įsitempė, galva pakilo aukštyn.

— Ko aš neturėčiau galvoti? — šaltu ir nuožmiu balsu paklausė Elinora.

— Aš... aš pamiršau, ką norėjau pasakyti, — atsiprašančiai sumurmėjo Merė.

Elinoros kūnas atsipalaidavo tarytum praėjus pavojui.

Į valgomąjį įžengė slaugė Hopkins. Rankose ji laikė padėklą, ant kurio stovėjo rudas arbatinukas, ąsotėlis su pienu ir trys puodeliai.

— O štai ir arbata! — sušuko ji visiškai nenutuokdama apie neseniai tvyrojusią įtampą.

Ji pastatė padėklą priešais Elinorą. Elinora papurtė galvą.

— Aš negersiu. — Ir pastūmė padėklą link Merės.

Merė pripylė du puodelius. Slaugė Hopkins patenkinta atsiduso.

— Arbata skani ir stipri.

Elinora atsistojo ir nuėjo prie lango.

— Gal vis dėlto išgertumėte arbatos, mis Karlail? — pamėgino įkalbėti slaugė Hopkins. — Jums tikrai bus geriau.

— Ačiū, bet negersiu, — sumurmėjo Elinora.

Slaugė Hopkins ištuštino savo puodelį, pastatė jį ant lėkštutės ir prislopintu balsu tarė:

— Aš tik išjungsiu virdulį. Užkaičiau jį tokiu atveju, jei reikėtų dar kartą pripildyti arbatinuką.

Ir ji išskubėjo.

Elinora nusisuko nuo lango.

— Mere... — maldaujančiu balsu netikėtai kreipėsi į merginą.

— Ką? — išsyk atsiliepė Merė Džerard.

Pamažu žiburiukai Elinoros akyse išnyko. Lūpos susičiaupė. Maldaujanti veido išraiška išnyko ir liko vien tik kaukė — sustingusi ir rami.

— Nieko, — iškošė ji.

Kambaryje įsivyravo slogi tyla.

„Kaip viskas keista šiandien. Tarytum... tarytum kažko lauktume,“ — pagalvojo Merė.

Pagaliau Elinora pajudėjo. Ji pasitraukė nuo lango ir paėmusi arbatos padėklą uždėjo tuščią lėkštę nuo sumuštinių.

Merė greitai pašoko.

— O, mis Elinora, leiskite man!

— Ne, likite čia. Aš pati nunešiu.

Elinora patraukė link durų. Kartą per petį metė žvilgsnį į prie lango stovinčią Merę Džerard, tokią jauną, gražią ir gyvą... IV

Slaugė Hopkins buvo bufetinėje ir šluostėsi veidą nosine. Įėjus Elinorai, ji staigiai pakėlė akis ir tarė:

— Garbės žodis! Čia taip karšta!

— Taip, bufetinė išeina į pietų pusę, — mašinaliai atsiliepė Elinora.

Slaugė Hopkins paėmė iš jos padėklą.

— Leiskite man suplauti indus, mis Karlai! Jūs atrodote nekaip.

— O, man viskas gerai! — paprieštaravo Elinora ir paėmė pašluostę. — Aš iššluostysiu.

Slaugė Hopkins atsiraitojo rankogalius ir iš virdulio įpylė karšto vandens į papjė mašė dubenį.

— Jūs įsidūrėte, — žiūrėdama į jos riešą lyg tarp kitko pastebėjo Elinora.

Slaugė Hopkins nusijuokė.

— Įsidūriau į vijoklinių rožių krūmą prie sarginės — man įlindo spyglys. Aš tuoj jį ištrauksiu.

Rožių krūmas prie sarginės... Elinorą užliejo prisiminimai. Ji kivirčijasi su Rodžiu — vyksta Rožių karai. Kivirčijasi, o po to susitaiko. Puikios, kupinos juoko ir laimės dienos. Staiga jos jausmai pasikeitė. Ir prie ko ji dabar priėjo? Kokia juoda neapykantos... ir blogio bedugnė... Ji truputį susvyravo, o po to pagalvojo:

„Aš netekau galvos... visiškai pakvaišau.“

Į ją smalsiai spoksojo slaugė Hopkins.

„Ji atrodė labai neįprastai, — taip vėliau savo pasakojimą pradėjo slaugė Hopkins. — Kalbėjo taip, tarsi būtų nežinojusi, ką kalba, o jos akys keistai žibėjo.“

Kriauklėje tarškėjo puodeliai ir lėkštutės. Elinora paėmė tuščią stiklainį nuo žuvies pašteto ir pastačiusi jį į kriauklę tarė:

— Viršuje atrinkau kai kuriuos tetos Loros drabužius. Gal žinote, kam juos galėčiau atiduoti? — Ir pati nusistebėjo savo balso ramumu.

— O taip. Jie praverstų misis Parkinson, senajai Nelei, taip pat tai vargšei būtybei iš Aivi kotedžo, kuriai ne visi namie. Joms tai bus netikėtas laimikis, — greitakalbe išbėrė slaugė Hopkins.

Sutvarkiusios bufetinę, abi moterys užlipo į viršų. Misis Velman miegamajame visi drabužiai — baltiniai, suknelės, įvairūs dailūs apdarai, prašmatnios aksominės suknelės arbatėlei bei ondatros kailiniai — buvo tvarkingai sudėti į krūveles. Elinora paaiškino, jog ondatros kailinius ketina atiduoti misis Bišop. Slaugė Hopkins pritariamai linktelėjo.

Ji pastebėjo, jog misis Velman sabalo kailiniai padėti ant komodos. „Matyt, ketina persiūti juos sau“, — pagalvojo ji ir metė žvilgsnį į aukštą komodą. „Įdomu, ar Elinora rado tą Luiso vardu pasirašytą nuotrauką ir ką ji su ja padarė? Keista, — pagalvojo ji sau, — kaip O’Brajen laiškas prasilenkė su manuoju. Net neįsivaizdavau, kad taip gali nutikti: ji man parašė apie tą nuotrauką kaip tik tą dieną, kai aš jai rašiau apie misis Sleteri.“

Ji padėjo Elinorai atrinkti drabužius ir pasisiūlė surišti atskirus ryšulius kiekvienai šeimai bei pasirūpinti jų išdalinimu.

— Galėsiu viską supakuoti per tą laiką, kol Merė nueis į sarginę ir ten baigs tvarkytis. Jai beliko tik peržiūrėti dokumentus. Tarp kitko, o kur ji? Ar ji nuėjo į sarginę?

— Aš palikau ją valgomajame... — paaiškino Elinora.

— Ji nesėdėtų ten tiek laiko, — pasakė slaugė Hopkins ir žvilgtelėjo į savo laikrodį. — Juk mes čia jau beveik valandą!