Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

Sarginėje Merė Džerard bejėgiškai dairėsi aplink. Tik dabar ji suvokė, kokia ji ankšta. Merę užliejo prisiminimai... Mama, siuvanti rūbus jos lėlėms. Nuolat piktas ir atšiaurus tėtis. Nekenčiantis jos. Taip, nekenčiantis jos...

— Ar tėtis pasakė ką nors... ar prašė man ką nors per duoti prieš mirtį? — staiga paklausė ji slaugės Hopkins.

— Žinoma, ne! — linksmai ir beširdiškai atsakė slaugė Hopkins. — Valandą prieš mirtį jis buvo be sąmonės.

— Manau, man reikėjo atvažiuoti čia ir juo pasirūpinti. Galų gale jis buvo mano tėvas, — lėtai pratarė Merė.

— O dabar paklausykite manęs, Mere, — šiek tiek drovėdamasi prakalbo slaugė Hopkins. — Nepradėkite gilintis, ar jis buvo jūsų tėvas, ar ne. Sprendžiant iš to, ką teko matyti, šiais laikais vaikai nelabai rūpinasi savo tėvais, kaip ir gana daug tėvų nesirūpina savo vaikais. Mis Lambert iš vidurinės mokyklos teigia, kad taip ir turėtų būti. Anot jos, šeimyninis gyvenimas yra netinkamas, todėl vaikus turėtų auklėti valstybė. Galbūt taip ir turėtų būti — man tai panašu į išliaupsintą našlaičių prieglaudą, — bet, šiaip ar taip, neverta grįžti į praeitį ir atsiduoti jausmams. Mes turime gyventi toliau, nors kartais tai ne taip jau ir lengva!

— Manau, jūs teisi, — lėtai ištarė Merė. — Bet aš jaučiu kaltę, kad mes netapome artimesni.

— Nesąmonė, — išrėžė slaugė Hopkins, ir šis žodis nuskambėjo kaip bombos sprogimas. Merę tai nuramino. O slaugė Hopkins pakreipė pokalbį praktiškesne tema.

— Ką ketinate daryti su baldais? Saugosite juos ar parduosite?

— Nežinau, — abejodama atsakė Merė. — O ką jūs patartumėte?

Permetusi kambarį dalykišku žvilgsniu, slaugė Hopkins tarė:

— Kai kurie iš jų pakankamai geri ir tvirti. Galėtumėte juos išsaugoti ir kada nors jais apstatyti savo butelį Londone. Atsikratykite šlamšto. Krėslai geri, taip pat ir stalas. O tokio tipo rašomieji stalai kaip šis nebemadingi, tačiau jis pagamintas iš tvirto raudonmedžio, be to, žmonės kalba, kad Viktorijos stiliaus baldai kada nors vėl įeis į madą. Jumis dėta, aš atsikratyčiau tos didžiulės drabužių spintos — jai bus sunku rasti vietos, nes užima pusę miegamojo.

Jos sudarė sąrašą baldų, kuriuos reikia pasilikti arba parduoti.

— Advokatas, tai yra misteris Sedonas, buvo labai malonus. Jis išmokėjo man avansą, kad galėčiau sumokėti už mokslą ir kitas išlaidas. Jis sakė, kad likusius pinigus galėsiu gauti maždaug po mėnesio.

— Kaip jums patinka būsimasis darbas? — pasiteiravo slaugė Hopkins.

— Manau, jis man labai patiks. Dabar atrodo gana sunkus — namo grįžtu mirtinai išvargusi.

— Galvojau, jog mirsiu, kai dirbau medicinos seserimi praktikante Šv. Luko ligoninėje. Atrodė, kad neištversiu trejų metų. Bet ištvėriau, — liūdnai ištarė slaugė Hopkins.

Peržiūrėjusios senuko drabužius jos ėmėsi metalinės dėžutės, prigrūstos įvairių popierių.

— Man regis, juos reikia peržiūrėti, — pasakė Merė.

Jos atsisėdo už stalo viena priešais kitą. Paėmusi šūsnį popierių slaugė Hopkins subambėjo:

— Neįtikėtina, kokį šlamštą laiko žmonės! Laikraščių iškarpos! Seni laiškai. Visokie niekniekiai!

— Štai čia tėčio ir mamos santuokos liudijimas, — pasakė Merė išskleisdama dokumentą. — Sent Albansas, 1919 metai.

— Santuokos pažymėjimas — senamadiškas terminas. Šiame kaime dar daug žmonių vartoja šį terminą, — paaiškino slaugė Hopkins.

— Bet, slauge... — prislopintu balsu ištarė Merė.

— Kas atsitiko?

— Negi nematote? — drebančiu balsu prabilo Merė Džerard. — Dabar yra 1939 metai. Man dvidešimt vieneri. 1919 metais man buvo vieneri. Tai reiškia... tai reiškia... kad mano tėvas ir motina iki... iki to laiko buvo nesusituokę.

Slaugė Hopkins susiraukė.

— Na, ir kas iš to? — gyvai prakalbo ji. — Tik nepradėkite dabar dėl to jaudintis!

— Bet, slauge, aš negaliu negalvoti apie tai.

— Daug yra porų, kurios neina į bažnyčią tol, kol jų neprispiria reikalas. Bet jei jie galų gale susituokia, kokią tai turi reikšmę? Štai kaip aš galvoju.

— Kaip jūs manote, ar ne dėl to tėvas manęs nemėgo? — prislopintu balsu paklausė Merė. — Gal nemėgo todėl, kad mano motina privertė jį vesti?

Slaugė Hopkins dvejojo. Ji prikando lūpą, o paskui tarė:

— Manau, buvo nevisiškai taip. — Ji padarė pauzę. — Na, jeigu ruošiatės dėl to kamuotis, tuomet gal geriau žinoti tiesą: jūs nesate Džerardo dukra.

— Tai štai kodėl jis manęs nemėgo! — sušuko Merė.

— Galbūt, — atsiliepė slaugė Hopkins.

— Nors ir negražu iš mano pusės, bet aš džiaugiuosi! — pasakė Merė ir jos skruostus išmušė raudonos dėmės. — Visuomet jaučiausi nesmagiai, nes nemylėjau savo tėvo, bet jei jis nebuvo mano tėvas, tuomet viskas gerai! Kaip jūs tai sužinojote?

— Prieš mirtį Džerardas labai daug apie tai kalbėjo. Aš tildžiau jį gana griežtai, tačiau jam tai nerūpėjo. Savaime suprantama, aš nebūčiau jums nieko sakiusi, jei tai nebūtų iškilę į paviršių.

— Įdomu, kas buvo mano tikrasis tėvas? — lėtai ištarė Merė.

Slaugė Hopkins dvejojo. Ji prasižiojo, bet vėl užsičiaupė. Atrodė, kad jai sunku dėl kažko apsispręsti.

O tada per kambarį nutįso kažkieno šešėlis. Abi moterys atsigręžė ir išvydo prie lango stovinčią Elinorą Karlail.

— Labas rytas, — pasisveikino Elinora.

— Labas rytas, mis Karlail, — atsiliepė slaugė Hopkins. — Puiki dienelė, ar ne?

— O!.. Labas rytas, mis Elinora, — pagaliau ištarė Merė.

— Sutepiau sumuštinių. Gal ateisite ir pasivaišinsite? Dabar lygiai pirma valanda, bet tikrai nesinori eiti namo priešpiečiauti. Pasirūpinau, kad užtektų visoms trims.

— Ką gi, mis Karlail, reikia pripažinti, jog esate nepaprastai rūpestinga, — pareiškė maloniai nustebinta slaugė Hopkins. — Labai nepatogu, kai reikia nutraukti darbą ir žingsniuoti tokį ilgą kelią iki miestelio. Tikėjausi, kad baigsime tvarkytis šįryt. Prieš tai aplankiau savo pacientus. Tačiau išsikraustymas užtruks ilgiau nei mes manėme.

— Ačiū, mis Eliriora, jūs labai maloni, — padėkojo Merė.

Visos trys nuėjo alėja link namo. Priekines duris Elinora buvo palikusi atdaras. Jos įžengė į vestibiulio vėsą. Merė sudrebėjo. Elinora atidžiai pažvelgė į ją ir paklausė:

— Kas atsitiko?

— Ak, visiškai nieko — tiesiog nukrėtė šiurpas. Tikriausiai todėl, kad iš saulėkaitos patekom į vėsų namą...

— Keista. Šįryt ir man taip buvo, — tyliai ištarė Elinora.

— Nagi, o kitą sykį įsikalbėsite, jog namuose yra vaiduoklių! — garsiai ir linksmai pareiškė slaugė Hopkins ir nusijuokė. — Aš nieko nepajutau!

Elinora nusišypsojo ir palydėjo moteris į nedidelį valgomąjį, esantį dešinėje pusėje nuo paradinių durų. Užuolaidos buvo pakeltos, langai atidaryti. Kambarys atrodė šviesus.

Elinora perėjo vestibiulį ir iš bufetinės atnešė didelę lėkštę su sumuštiniais.

— Vaišinkitės, — ištiesdama lėkštę Merei pasiūlė Elinora.

Merė paėmė vieną sumuštinį. Elinora stovėjo ir stebėjo kaip balti, lygūs merginos dantys atkanda sumuštinį. Akimirkai Elinora sulaikė kvapą, o po to atsidūsėjo. Išsiblaškiusi stovėjo laikydama prie juosmens lėkštę, tačiau išvydusi slaugės Hopkins pravertas lūpas ir alkaną žvilgsnį, išraudo ir skubiai ištiesė lėkštę pagyvenusiai moteriai. Po to ir pati paėmė sumuštinį.